Клаудиа Пиньейро: Tavoji

Tada ji pabučiavo jį. Čara – Ernestą. Pabučiavo pro atdarą langą, apėjo aplink mašiną ir įlipo. Ernesto mašina pajudėjo iš vietos. Išsinuomotoji taip pat. Aš visą laiką juos sekiau. Per saugų atstumą. Jie kalbėjosi. Mudu su Ernestu važiuodami niekada nesikalbėdavome; žiūrėdavome kas sau: jis vairuoja, o aš žiūriu į vaizdus pro langą. O jie kalbėjosi. Privažiavo viešbutėlį Montro gatvėje. Ernestas su Čara. Nestabteldama apsukau kvartalą. Dairiausi, kur pasistatyti mašiną. Netoliese, bet ne per arti. Išsirinkau ramią gatvelę už trijų kvartalų, lygiagrečią Monro gatvei. Priešais plytinį namą ir baltas staliaus dirbtuves. Tos dirbtuvės prašėsi perdažomos. Pasiėmusi rankinuką išlipau iš mašinos. Patraukiau viešbučio link. Atėjau iki durų ir užėjau į vidų. Administratorius pareiškė, kad moterų vienų neaptarnauja. Atsakiau, kad ketinu masturbuotis. „Apgailestauju, bet ne“, – atsakė spuoguotas ponas. Išėjau. Apsidairiau aplink, tarsi ieškodama, su kuo galėčiau įeiti. Tai buvo beprotybė. Akimirksniu atmečiau šią mintį. Kartais, kai išsimuši iš vėžių, gali prisigalvoti nežinia ko. Ar iškrėsti. Ne, užeiti su kokiu nors vyru buvo nevykusi mintis. Patraukiau į stovėjimo aikštelę. Manęs niekas nepastebėjo. Susiradau Ernesto mašiną. Pabandžiau atidaryti dureles. Buvo užrakintos. Puikiai žinojau, koks buvo šeštasis ir septintasis schemos punktas, bet nelabai išmaniau, kaip juos įvykdyti. Susimąsčiau. Ilgokai sukau galvą. Dingtelėjo viena mintis, gal ir ne pati geriausia, bet vis šis tas. Ėmiau ir pradūriau priekinę padangą vairuotojo pusėje. Tada nurimau. Žinojau, kad mechanizmas jau tiksi ir galbūt suveiks. Atsisėdau ant žemės tarp sienos ir Ernesto mašinos. Ėmiau laukti. Galvojau apie Lali, apie tai, kad ji neatlaikys. Galvojau apie mamą – ji manimi didžiuosis. Pagalvojau apie Ernestą. Ir tuoj pat nuvijau šalin mintis apie jį. Geriau apie jį negalvoti. Ernestas to nenusipelnė, tas niekšas paskutinis. Vis laukiau. Užsimoviau pirštinę. Tebelaukiau. Išgirdau žingsnius. Nujaučiau, kad tai jie, bet nesirodžiau. Atsisegiau rankinuką. Ernesto batų kulnai brūžavo asfaltą vos per žingsnį nuo manęs. Ir kas per įprotis einant vilkti kojas! Visų jo batų padai būdavo sudilę iš išorinės pusės. Ernestas atidarė Čarai dureles. Ji įsėdo ir atsidarė langą. Klausiausi, tik klausiausi, bet nuspėjau kiekvieną žingsnį. Juk pažįstu jį daugiau nei dvidešimt metų. Apėjęs iš priekio mašiną, Ernestas prisiartino prie durelių. Riktelėjo „velniai griebtų!“ ir spyrė į nuleistą padangą. Nusimetė nuo peties portfelį ir nusviedė ant sėdynės. Su trenksmu uždarė dureles. Patraukė prie bagažinės. O aš – artyn. Pasilenkusi. Bagažinės dangtis pakilo, atitverdamas Ernestą nuo manęs. Žinojau, kad iškelti atsarginę padangą jam prireiks mažiausiai dviejų minučių. Ernestas buvo pedantiškas, skrupulingas. Aš atsitiesiau. Priešais langą, už kurio sėdėjo Čara. Toje vietoje, kuri anksčiau priklausė man. Atvožtas bagažinės dangtis saugojo mane nuo Ernesto akių. O ji žiūrėjo į mane. Mėgavausi ta akimirka. Nusitaikiau. Ją kaustė baimė, na ir kas, kad turėjo iškilias krūtis ir ilgus juodus plaukus. Ji bijojo ir neįstengė net riktelti. Spustelėjau gaiduką ir įtaisiau jai tarpuakyje nuostabią skylutę, iš jos srovele ėmė sunktis kraujas. Numečiau revolverį su Ernesto pirštų atspaudais ant užpakalinės sėdynės ir leidausi bėgti. Žinojau, kad Ernestui atsitokėti prireiks kelių akimirkų, baimė jį paralyžiuoja. Kaip tada, kai pranešiau žinią apie būsimą vaiką. Prieš septyniolika metų. Toks jau jis žmogus, tokie dalykai nesikeičia net susitikinėjant su penkiolika metų jaunesne moterim.

Neatsisukau.

Gali būti, kad Ernestas mane pastebėjo. Pamatė bėgančią moterį. Iš nugaros, lygiais tamsiai kaštoniniais plaukais iki pečių.

38

SKYRIUS

– Pilnas vardas ir pavardė?

– Laura Pereira.

– Amžius?

– Septyniolika.

– Turėsiu pranešti teisėjui.

– …

– Tėvo vardas.

– Ji neturi tėvo.

– O tu? Kaip rasti tavo tėvus?

– Neturiu.

– Nori pasakyt, kad tu vienui viena pasauly?

– Ne, turiu dukrą.

– Turėsiu pranešti teisėjui.

– Darykit, ką norit.

– Nori, kad kam nors praneščiau?

– Juk sakėt, pranešit teisėjui.

– Kaip nori. Jei tau visi kiti nerūpi…

– …

– …

– Palaukit, galit užsirašyti numerį?

– …

– …

– Sakyk.

– Aštuoni du penki aštuoni trys aštuoni trys.

– Aštuoni trys aštuoni trys.

– Perduokit, kad gimė Giljermina.

– Gerai…

– …

– …

– Ačiū.

– …

– …

– Graži mergytė, tiesa?

– Taip, labai.

– Ir į ką panaši?

– Į nieką. Laimė, nepanaši į nieką.

39

SKYRIUS

Eidama Monro gatve, vis dar girdžiu Ernesto riksmus. Praėjus dar tris kvartalus ima aidėti policijos sirenos. Jaučiuosi rami. Pirmą kartą po daugelio mėnesių. Į veidą plieskia saulė. Kažkur pamečiau savo tamsius akinius. Nuostabi diena. Tokią dieną kaip ši man negali nutikti nieko blogo. Nežinau, kuo baigsis ši istorija. Niekada negali žinoti. Tikriausiai mane suras. Juk nesislapstysi visą gyvenimą, kad ir kiek pakeistum perukų. Anksčiau ar vėliau vis tiek suklupsi, ir tada visi supuls kaip šunys. Bet aš jaučiuosi rami. Dvasiškai rami, ir tai svarbiausia. Prie telefono būdelės stabteliu ir paskambinu mamai. Kaip visada ji apiberia mane priekaištais. Neleidžia nė žodžio ištarti. Nutildau ją, pati nesuprantu kaip, bet man pavyksta. Papasakoju, bet ji manimi netiki. Netiki, kad galėčiau tam ryžtis. Išgaunu iš jos pažadą pasirūpinti Lali. Štai ir viskas, ką man buvo likę padaryti. Pajuntu didžiulį palengvėjimą. Vis dėlto mama, nepaisant visų jos trūkumų, pasirūpins, kad Lali ir toliau jaustųsi turinti šeimą. Tokio sunkaus amžiaus merginai tai labai svarbu. O dėl mudviejų su Ernestu, tai akivaizdu, jog mūsų santuoka žlugo. Šįkart priėjome ribą, nuo kurios jau nebėra kelio atgal. Kiekvienas iš mudviejų mes savas kortas, kad kuo sausesnis išliptų iš šios balos. Šiuo požiūriu taip pat buvau rami. Nors Temidė ir akla, aš pasirūpinau uždėti jai akinius. Gal nepakankamai ryškius, gal mažumėlę iškreipiančius vaizdą, bet vis geriau nei nieko. Turbūt galiausiai aš būsiu nuteista už Alisijos, o Ernestas už Čaros nužudymą. Šeštas punktas buvo ją nužudyti; septintas – suversti kaltę Ernestui. Suplėšau savo schemą į mažus skutelius ir paleidžiu pavėjui. Jie išsisklaido į visas puses. Argi svarbu, kuris ką nužudė? Mes abu buvome žudikai. Bet argi mes, žmonės, ne visi vienodi? Argi mes visi neverti to paties? Apsivalymo. Stoję prieš teismą mes su Ernestu galėsime įrodinėti neįvykdę nusikaltimo, kuriuo esame kaltinami, bet neturėsime teisės tvirtinti esantys nekalti. Juk iš tikrųjų nekaltų nebūna. Nors visi esame Dievo kūriniai. Aš, Alisija, Čara, Ernestas. Ar nužudei vieną, ar kitą, nuosprendžiui ar bausmei pernelyg didelės įtakos neturi. O kaltės jausmui – turi. Aš nebūčiau sau leidusi nužudyti Alisijos. Ar juo labiau Ernesto, savo dukters tėvo. O nužudyti Tavąją – taip. Tavoji – visai kas kita.