Клаудиа Пиньейро: Tavoji

Prieš išeidamas Ernestas priėjo prie manęs ir pasakė: „Tikiuosi, vakare turėsime laiko ramiai pasikalbėti.“ Pagaliau. „Žinoma, brangusis“, – atsakiau. O jau žengdamas pro duris pridūrė: „Jei skambins iš darbo, perduok, kad ateisiu šiek tiek po dvyliktos.“

8

SKYRIUS

Man kilo pagunda pasekti Ernestą, baisu buvo pagalvoti, kiek kvailysčių gali prikrėsti žmogus per keturias valandas. Bet šovė geresnė mintis: užsukti į jo darbą. Atsidariau spintą ieškodama, kuo apsirengti. Turėjau atrodyti gražiai. Tačiau per daug nekristi į akis, nepamirškime, kad esama ir lavono. Niekaip negalėjau išsirinkti. Šiaip ar taip, proga buvo ypatinga. Juk nepasirodysi vyro darbe su džinsais ir sportiniais bateliais. Kad ir kokios firmos jie būtų. Tai įvaizdžio klausimas. Turėjau atitikti jo darbuotojų susikurtą viršininko žmonos paveikslą. O Pereiros žmona jų akyse nebuvo kokia nors storulė su chalatu ir plaukų suktukais. Tuo neabejoju. Mano vyras visada puikiai rengiasi, derina kaklaryšį prie kojinių spalvos ir pasiryžęs mane užmušti, jei marškiniuose būna likusi kokia raukšlelė ar batai ką tik nenublizginti. Jis didelis pedantas.

Išsirinkau smėlio spalvos kostiumėlį, elegantišką, bet santūrų, pirktą draugės santuokos registravimo proga. Regis, daugiau nė karto jo ir nevilkėjau. Gyvename privačių namų rajone, prie kiekvieno namo – sodas ir baseinas, juk kasdien neavėsi smailiakulnių ir nenešiosi šilko suknelių. O ką jau kalbėti apie pėdkelnes. Negi mūvėdama pėdkelnes laistysi gėles ar genėsi bugenvilijas? Čia mes visos rengiamės sportiškai ir elegantiškai, dailios kelnės, daili palaidinė, liemenė, kartais švarkelis ar striukė, kašmyro šalis. Ir geri aksesuarai, kurie visada suteikia paskutinį akcentą.

Gaila, kad manęs nemato mama. Ji amžinai kritikuoja mano aprangą. Sako, kad nesidažau, nesipuošiu. Bet pati rengiasi taip neskoningai, taip miesčioniškai. Devintą ryto išsipusto lyg į pokylį, prisidažo trim sluoksniais, prisikvėpina be jokio saiko. O jai jau beveik septyniasdešimt. Regis, šis įprotis liko nuo to laiko, kai ji vis dar tikėjosi, kad tėvas sugrįš. Vargšė mama. Kartą taip jai ir pasakiau, ir ji skėlė man antausį.

Priimamojo sekretorė mane pažino dar nespėjus prisistatyti ir nustebo pamačiusi. Paprastai aš nevaikštau pas Ernestą į darbą, nesikišu į jo reikalus. „Jūsų vyras dar neatėjo, ponia“, – pasakė. „Taip, žinau, jis kaip tik ir prašė perduoti, kad iki dvyliktos neateis, pakilsiu į viršų ir perspėsiu jo sekretorę.“ – „Ji irgi dar neatėjo“, – atsakė. „Ir neateis“, – pagalvojau sau; prisipažinsiu, pajutau šiokią tokią graužatį dėl tokios nederamos minties. Na, bet juk negali kontroliuoti savo minčių. Atsakiau: „Palauksiu jos viršuje, turiu kai ką perduoti.“ Ir daugiau netarusi nė žodžio pakilau liftu į viršų, į Ernesto kabinetą. Ten buvo tuščia. Ernestas nuolat skundžiasi, kad niekas neateina į darbą anksčiau devynių. Darbui atlikti turėjau pusvalandį. Iškrausčiau visus Ernesto stalčius. Šįsyk nieko neradau. „Šaunuolis, Ernestėli, bent kartą neapvylei!“ – pagalvojau. Paskui apkrausčiau jos stalą. Irgi nieko. „Kokia apdairi porelė!“ – tariau sau. Bet žinodama Tavosios įprotį lūpdažiu pasirašinėti laiškelius ir dovanoti prezervatyvus su dedikacijomis, nebuvau visiškai rami. Negali būti, kad ji neturėtų nieko, kas primintų mano vyrą – nuotraukos, trumpikių (namie jis nešioja glaudes, bet su ja – kas žino?), kokio meškiuko su kvailu užrašu („duok man medučio“ ar panašiai) ar eilėraščio. Na, ko nors. Ta moteris privalėjo ką nors turėti. Vidury stalo stovėjo dėžutė su užraktu. Nesunkiai jį išlaužiau, turint kantrybės tokias dėžutes visada galima atidaryti. O kantrybės man netrūko. Ir nepritrūks. Nieko, šiek tiek pinigų, keli čekiai, keli neišpirkti kuponai. Raktų ryšulėlis. Štai jis mane ir sudomino, visi raktai sužymėti. Tikrai puiki sekretorė. „Pono Ernesto kabinetas“, „pono Ernesto“ – na ir kalė. „Priimamasis“, „Tarnybinis įėjimas“, „Pagrindinis įėjimas“, „Posėdžių salė“, „Aveljanedos dublikatas“. Du skirtingi raktai ant vieno žiedelio. Laikiau rankoje raktus ir mąsčiau.

Iš jos telefono paskambinau į personalo skyrių. Prisistačiau, – kodėl gi ne? – pasakiau norinti skubiai kai ką perduoti Tavajai nuo savo vyro. Žinoma, pavadinau ją „Alisija“. O kadangi ji neateis, man reikėtų jos telefono, ir, jei galima, adreso, kad nusiųsčiau kurjerį su popieriais.“ Matyt, mano vyras įmonėje buvo itin gerbiamas arba personalo skyriuje dirbo visiški mulkiai, nes nieko daugiau neklausę iš karto suteikė man visą informaciją. Aveljanedos 345–5, B aukštas. Nereikėjo būti didžiai protingam, kad suprastum, nuo ko yra „Aveljanedos dublikatas“.

Man buvo laiminga diena, tikrai nesitikėjau, kad man taip lengvai atsivers Tavosios namų durys. Tikra dangaus dovana. Ir ne tik dovana, dangaus ženklas. Kažkas ten, aukštybėse, norėjo, kad apžiūrėčiau tą butą prieš atvykstant policijai.

Švytinti nulipau laiptais. Džiūgavau. Tikslesnis žodis būtų „triumfavau“. Nė nesvajojau, kad vizitas į vyro darbovietę taip pasitarnaus mudviejų planams. Mudviejų, mano ir Ernesto, nors Ernestas vis dar sklandė mėnuly. Plačia šypsena atsisveikinau su priimamojo sekretore. Akies krašteliu žvilgtelėjau į veidrodį prie durų ir pamerkiau sau akį.

Žingsniuodama durų link ir žiūrėdama į savo atspindį žaidžiau su raktų ryšulėliu smėlio spalvos kostiumėlio kišenėje.

9

SKYRIUS

– Kas tave čia atsiuntė?

– Draugės pusseserė.

– Ji pas mus gydėsi?

– Nežinau, nesakė.

– Kuo ji vardu?

– Belena Agirė.

– A, aišku. Ar žinai, mamyte, kaip tai daroma?

– Na, lyg ir žinau, apytikriai.

– Kelintas mėnuo?

– Nežinau.

– Kada paskutinį kartą sirgai mėnesinėmis?

– Neprisimenu.

– Pasistenk prisiminti, tai labai svarbu.

– Na… gal prieš kokius du mėnesius.

– Na, jeigu taip, jei paskubėsim, galėsim atlikt išsiurbimą.

– O kas tai?

– Išsiurbsim per mažytį vamzdelį, mamyt, net nepajusi. Įvedi, išsiurbi, ir viskas pašalinama. Nereikia nei grandyti, nei nieko.

– …

– Pašalinsim švarut švarutėliai.

– …

– Tau bloga?

– Kažkas su pilvu.

– Ai, nesijaudink, įprastas reiškinys. Praeis. Paskirsim datą, tada dvi dienas pailsėsi, o paskui, jei susitiksim, aš tavęs nepažįstu. Pasijusi kaip iš naujo gimusi, gyvensi normalų gyvenimą.

– O niekas nepastebės?

– Ko?

– Ką pasidarysiu.

– Kaipgi pastebės, jei mes tau nieko nedarysim!

– …

– Jei nenori, kad kas nors sužinotų, mamyte, niekas ir nesužinos, tiesa?

– Taip.

– Išrašysiu receptą vaistams, kurių tau reikės. Antibiotikų po visko, o dieną prieš tai reikės išgerti valiumo, kad būtum ramut ramutėlė, gerai? Nuo jo gali jaustis šiek tiek apkvaitusi. Ar tave kas nors palydės?

– Nežinau.

– Na, patarčiau ateiti su žmogum, kuriuo pasitiki, gal su kokia drauge, tau geriau žinot, nes nuo valiumo ir nuskausminamųjų šiek tiek svaigs galva, bus negerai, jei viena išeisi į gatvę, mamyte.

– Gerai.

– Gal turi kokių klausimėlių?

– Ne.

– Tada aptarkim mokestį. Tai tau atsieis tūkstantį pesų. Turėsi atnešt grynais, nes su banko sąskaitomis nedirbam, supranti? Doleriais ar pesais, nesvarbu.

– …

– Pinigų juk turi, mamyte, tiesa?

– Taip, taip, turiu.

– Na, gal dabar sutarkim dėl datos? Liepos dešimta, ar tinka?