Клаудиа Пиньейро: Tavoji

Vairuoju ne itin gerai, ypač naktį, bet taip jau susiklostė aplinkybės. Juk negalėjau kaip serialuose susistabdyti taksi ir paliepti: „Sekite paskui šį automobilį.“ Juk nežinojau, su kuo susidursiu! Ernestas nuvažiavo į Palermo parką ir sustojo prie ežero. Užgesinau šviesas, kad manęs nepastebėtų, pastačiau mašiną už kokių šimto metrų, išlipau ir priėjau arčiau. Pasislėpiau už medžio. Netrukus atžingsniavo ir ji, Tavoji. Tai buvo Alisija, Ernesto sekretorė, nieku gyvu nebūčiau pagalvojusi, kad ta moteris gali vedusiam vyrui piešti lūpdažiu širdis su užrašu „Myliu tave“. Ji man netgi patiko. Miela, paprasta mergina, stilius panašus į mano. Prisiartino prie jo ir puolė ant kaklo. Norėjo pabučiuoti, bet Ernestas ją atstūmė. Atrodė įpykęs. Jie susibarė. Ji ašarojo ir glėbesčiavo jį, o jis kaskart vis labiau širdo. Pamažu nusiraminau, buvo akivaizdu, kad jų santykiai nesiklostė. Per visus septyniolika santuokos metų Ernestas nė karto nėra man buvęs toks šiurkštus. Jis jau norėjo eiti, bet ji mėgino jį sulaikyti. Jis išsisuko iš jos glėbio. Ji nepaleido, ir galiausiai Ernestas ją pastūmė. Ir taip nesėkmingai, kad ji trenkėsi galva į rąstą ant žemės ir liko tysoti be gyvybės ženklų. Ernestas ėmė blaškytis kaip beprotis, purtė ją, mėgino užčiuopti pulsą, netgi darė dirbtinį kvėpavimą. Bet veltui. Kokia nesėkmė. Nežinojau, ko imtis, juk negalėjau lyg niekur nieko prisistatyti ir paklausti: „Ernestai, tau padėti?“

Taigi nuvažiavau namo, tai buvo protingiausia.

2

SKYRIUS

– Labas… Paula?

– Taip, o kas čia?

– Lali…

– A, nepažinau tavo balso, jau beveik miegojau.

– …

– Verki?

– Ne, verkiau, bet jau nebe.

– Ar kalbėjai su tėvu?

– Ne, nežinau, ar verta. Matei, koks jis šiandien buvo irzlus?

– Taip, tikrai…

– Niekas jam neįtiko.

– Visada toks?

– Ne, ne visada. Bet dėl tos kelionės jam visai pašlijo nervai.

– Vargšelis nerimauja.

– Taip, jei skrisim lėktuvu, tai kodėl lėktuvu; jei važiuosim autobusu, tai kodėl autobusu.

– Mergyt, tavo tėtušis bijo, kad ten nesidulkintum. Vargšelis!

– Kvaiša!

– Juokauju. Na, argi nejuokinga?

– Nematau nieko juokingo.

– Pasijuok truputį. Visą dieną praverkei.

– Turiu dėl ko.

– Taip, žinau.

– …

– O jei pasikalbėtum su motina?

– Na jau ne. Ji man neegzistuoja.

– Na, bet su kuo nors turi pasikalbėti.

– Ketinau paskambint Ivanui.

– Ne, tik nepradėk, būk gera. Jau mėginai, taip sumautai išėjo.

– …

– Ei, neverk…

– …

– Gerai jau, su niekuo nekalbėk. Pasikalbėsi po kelionės, gerai?

– Tėvui neatlaikys širdis.

– Todėl ir sakau, geriau tegu neatlaiko po kelionės.

– Galiausiai iš tikrųjų prajuokinsi…

– Pažadėk, kad neskambinsi Ivanui.

– …

– Pažadėk, sakau.

– Gerai, iki.

– Iki.

3

SKYRIUS

Pakeliui į namus ėmė lyti. Net ne lyti, o pliaupte pliaupti. Langų valytuvai švytavo aukštyn žemyn, bet nepajėgė susidoroti su tokia gausybe vandens. Negana to, kairysis prastai valė. Reikėjo didžiulių pastangų ką nors įžiūrėti. Keiksnojau lietų. Bet čia pat įžvelgiau ir gerąją pusę. Aš linkusi visame kame ieškoti gerosios pusės. Jei lyja, lietus nuplaus nelaimingo atsitikimo pėdsakus, ir tai bus didžiulė paslauga Ernestui. Ir mums visiems.

Žvilgtelėjau į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Kelias buvo tuščias. Svarsčiau, ką dabar daro Ernestas. Net mintis nekilo, kad jis galėtų nuvažiuoti į policiją pranešti, kas nutiko. Kam viešinti negražias paslaptis? Nelaimingas atsitikimas yra nelaimingas atsitikimas. Jei Ernestas kreiptųsi į policiją, jam užduotų pernelyg daug neparankių klausimų. Kodėl juodu susitarė susitikti Palermo parke? Dėl ko susipyko? Kokie santykiai juos siejo? Neparankių ir, svarbiausia, betikslių. Juk Tavoji jau negyva. Kai įvyksta nelaimingas atsitikimas, kaltų nebūna, tik aukos. O šiuo atveju aukos buvo dvi. Viena – žuvusioji, dėl kurios jaudintis tokiomis aplinkybėmis tikrai neverta. O kita – Ernestas, netyčia įsipainiojęs į šią apmaudžią istoriją. Ne, jis tikrai nenuvažiavo į policiją. Tikrovė yra tikrovė, o vieninteliai gyvi šio vakaro įvykių liudininkai esame mudu su Ernestu. Abu žinome, kad šiame epizode niekas dėl nieko nekaltas. Kaip sakydavo mano tėvas, kaltė yra „niekam nereikalinga pavainikė“. O mama atrėždavo: „Pats tu pavainikis.“

Mudu su Ernestu turime pasistengti pamiršti šį epizodą ir gyventi toliau. Kai Ernestas man viską papasakos, taip ir pasakysiu. Laukiau jo, net parengiau kalbą. O ir jis turbūt nekantrauja man viską papasakoti. Kaip gerai jį pažįstu! Mudu nieko neslepiame vienas nuo kito. Kartu nuo devyniolikos metų. Na, gal tik šį bei tą. Nereikšmingus dalykus. Arba tuos, kurių geriau nepasakoti, kad neskaudintum kito. Juk gyvenant kartu reikia kasdien saugoti ir puoselėti vienam kitą, kitaip bendras gyvenimas tave pribaigs. Ir iš tiesų iki šiol Ernestas nė karto neužsiminė apie Tavąją: aš jį suprantu ir esu dėkinga. Kaip sakiau, nenorėjo skaudinti. Ir iš to galėjau spręsti, kad jų santykiai nebuvo rimti. Antraip Ernestas būtų prisipažinęs, tiesiai viską išklojęs ir palikęs mane. Ernestas nemoka slapukauti. Aš taip pat.

Parvažiavau namo, pastačiau mašiną į garažą ir nušluosčiau. Būtų buvę keblu paaiškinti, kodėl ji šlapia. Nenorėjau kurpti istorijų. Neva reikėjo į vaistinę, skaudėjo dantį, neturėjau nė menkiausio noro kaip tik šį vakarą išsigalvoti kokių nors laidotuvių. Be to, apskritai nemėgstu kurpti istorijų. Kai ką nors pinu, veidas išduoda.

Užlipau į viršų. Lali miegojo. Tai buvo svarbiausia, kuo mažiau ji žinos, kas šią naktį dedasi namuose, tuo geriau.

4

SKYRIUS

– Laba diena…

– …

– Laba diena!

– Ar Ivanas namie?

– O kas jam skambina?

– Draugė.

– Mano sūnaus draugės turi vardus.

– Laura…

– Laura… Lali…

– Taip…

– Ivanas namie, bet negali atsiliepti. Miega.

– Aa, ką gi…

– Palauk, nepadėk ragelio! Ivanas man viską papasakojo. Ar žinojai?

– Ne.

– Tikrai labai tave užjaučiu, užjaučiu, kad tau taip atsitiko.

– …

– Aš moteris ir suprantu tave, girdi?

– …

– Žinoma, nebus lengva.

– …

– Bet kaip moteris noriu kai ką pasakyti, daugiau neskambink Ivanui. Tai tavo ir tik tavo bėda…

– …

– Klausyk, kaip jau sakiau Iviui, neabejoju tavo gerais ketinimais, neabejoju, kad taip nutiko netyčia, supranti?

– …

– Kita galėtų ir suabejoti.

– …

– Bet žinok, tau teks prisiimti atsakomybę už savo klaidą.

– …

– Nes klaida buvo tavo, čia mes sutariam, tiesa?

– …

– Mano sūnus nežinojo, kad taip gali atsitikti. Juk tu jo neperspėjai, iš kur galėjo žinoti?

– Aš…

– Moteris visada privalo perspėti.

– …

– Abi suprantame, kad pasielgei nelabai garbingai, tiesa?

– Bet aš…

– Nežinau, ką apie visa tai pasakys tavo tėvai, aš jų nepažįstu. Ir nenoriu pažinti, tik suprask mane teisingai. Bet man, kaip Ivano motinai, akivaizdu, kaip viskas buvo, ir malonėk palikti mano sūnų ramybėje, supratai, brangioji?

– …

– O jei tavo tėvai turi ką pasakyti, tegu skambina tiesiai man arba mano vyrui. Nes jei tu ar kas nors iš tavo šeimos toliau drums mano sūnui ramybę, būsiu priversta rašyti pareiškimą policijai.

– …

Читать дальше