Клаудиа Пиньейро: Tavoji

Ernestas palydėjo ją iki lifto. Aš likau jo laukti.

15

SKYRIUS

– Nustok žliumbti, nesuprantu nė žodžio.

– Viskas blogai, supranti?

– Dar blogiau?

– …

– Tai papasakok.

– Mano tėvas…

– Tu jam pasakei?!

– Ne!

– Gerai jau, pusprote, nešauk ant manęs, aš tau nieko nepadariau.

– …

– Na, liaukis, neverk.

– …

– Bent trumpam apsiramink ir papasakok.

– Mano tėvas susitikinėja su kažkokia merga!

– Negali būti!

– Tikrai.

– O atrodo toks šventuolis.

– Tas šunsnukis!

– Ar tikrai?

– Taip, skaičiau tos mergos laiškus.

– Kur radai?

– Garaže, motinos slėptuvėj.

– Tai tavo motina žino?

– Ir apsimeta kvailele. Mano motina dar blogesnė.

– Na ir beprotnamis!

– Man bloga darosi.

– O tu dar bijojai pasakyti tėvui, kas tau.

– Aš visiška kvaiša.

– Tai dabar imk ir išklok.

– Kam?

– Tegu bent jau padeda tau pinigais.

– Tegu susikiša pinigus žinai kur!

– …

– …

– Ir ką, namie viskas po senovei?

– Taip, abu apsimetinėja. Miega kartu ir visa kita.

– Na jau, ir dulkinasi?

– Iš kur aš žinau!

– Bet reikia stiprių nervų, kad dulkintumeisi su vyru, žinodama, kad jis dulkinasi su kita…

– …

– Atleisk, suprantu, kad jis tavo tėvas, bet argi ne taip?

– Dėl motinos nė kiek nesistebiu. Bet kad tėvas… tikrai nemaniau.

– Visi jie vienodi, vis aiškina tau, kaip elgtis, o patys elgiasi kaip jiems geriau.

– Aš irgi pasielgsiu kaip man geriau.

– Tikrai, susitvarkyk tą savo reikalą ir daugiau nesuk galvos.

– …

– Jau turi pinigus?

– Dar nežinau, ką darysiu.

– Klausyk, juk paskolinsiu, kiek sakiau.

– Dar nežinau, ką darysiu.

– Bet jau greitai ta paskirta diena.

– Taip, žinau.

16

SKYRIUS

Ernestas palydėjo Čarą iki išėjimo. Kol juodu laukė lifto, įsitikinęs, kad niekas nežiūri, pabučiavo ją. Iškrėtė kvailystę, jei būtų pamačiusi Inesa, jo padėtis būtų tapusi nepavydėtina. Bet vis tiek pabučiavo. Čara išsilaisvino iš jo glėbio. Pyktelėjo. Buvo netinkamas metas. Ji nerimavo. Viskas klostėsi blogai. Kelis kartus spustelėjo lifto mygtuką. Durys atsidarė. Ji įlipo. Kol jos užsidarė, ji žvelgė į Ernestą. Nepratarė nė žodžio, tik žvelgė į jį.

Ernestas grįžo į kabinetą. Mintis, kad ten laukia Inesa, jį erzino, bet nieko kito neliko. Jam reikėjo, kad žmona liktų jo pusėje. Alisijos žūties dieną prie ežero jis lyg ir matė Inesą, sėdančią į mašiną ir paskubomis nuvažiuojančią. Manė, kad jam pasivaideno dėl patirto sukrėtimo. Bet kitą dieną iš jos elgesio suprato, kad tai buvo ne vizija. Inesa iš tikrųjų ten stovėjo ir viską matė. Buvo pernelyg akivaizdu.

Todėl dabar Ernestas turėjo būti tikras, kad ji neprabils, kad ir kas nutiktų. Reikėjo duoti Inesai suprasti, kad ji šioje istorijoje taip pat vaidina tam tikrą labai svarbų vaidmenį. Tik tada Inesa nekvailios ir elgsis išmintingai. Ernestas tą suprato. Palikti ją nuošalyje buvo pavojinga. Lyg kokias stakles su krumplinėmis pavaromis, kurios, paliktos be priežiūros, tik tuščiai veikia be jokios naudos. Ir dar blogiau – gali išklibinti kitas gerai veikiančias dalis.

Ernestas neklydo. Įžengęs į kabinetą ir atsisėdęs, įsitikino, kad žmona puikiai supranta padėtį. Be jokių įžangų Inesa jam išdėstė jo alibi. Buvo viską apgalvojusi. Juodu kartu žiūrėjo filmą „Psichozė“, kurį Alisijos žūties dieną dešimtą vakaro rodė per dvidešimt trečiąjį kanalą. Tada jie, aistringai pasimylėję, užgesino šviesą ir užmigo. Nė menkiausių prieštaravimų, abu pateiks tą pačią versiją. Minėti aistringų glamonių nebuvo taip jau būtina, bet Inesai ši alibi dalis patiko labiausiai ir Ernestas nedrįso prieštarauti.

Jis klausėsi Inesos ir mąstė apie Čarą. Geidė jos. Čaros. Troško būti su ja. Niekaip negalėjo patikėti, kad gyvenimas staiga apvirto aukštyn kojomis. Kitą savaitę jis turėjo skristi į Braziliją. Su Čara. Ji to norėjo. Ernestas paskambino į agentūrą ir užsakė bilietus. Nuo to viskas ir prasidėjo, nuo bilietų. Ernestas paprašė agentūros darbuotojų atsiųsti bilietus asmeniškai jam. Bet šie nusiuntė juos Alisijai. Jo sekretorei, kuri visuomet tvarkė reikalus su agentūra, kai jis rengdavosi kur nors išvažiuoti. Tik ne šį kartą. Šįkart jis ruošėsi važiuoti su Čara, ir Alisija neturėjo apie tai sužinoti. Alisija, pamačiusi bilietus, apsidžiaugė, pamanė, kad „A. Sorija“ tai ji, Alisija, o ne Ampara, jos dukterėčia. Čara. Arba Tavoji, kaip pasirašinėjo laiškuose. Tavoji – Ernesto. Tai, kuo pastaruosius septynerius metus jam buvo Alisija. Kol nesutiko jos dukterėčios. Kartą Alisija savo namuose pati juos supažindino, ir nuo to laiko jie buvo kartu. Alisija nieko neįtarė. Juto, jog Ernestas nutolo, bet nemanė, kad yra ko nerimauti. Kol pamatė bilietus. Tada teko prisipažinti. Tai padarė Čara. Alisija skėlė jai antausį ir išvarė iš savo buto.

Inesa vis kalbėjo, bet Ernestas nesiklausė. Norėjo, kad ji išeitų. Ji klausinėjo apie Čarą, kuo ši dirba. „Koks jos reikalas?“ – pagalvojo jis. Pasakė tiesą, kad ji fotografė, dirba žurnale. Vis mąstė apie Čarą. Įsivaizdavo, kaip eis jos ieškoti. Į kokį nors barą. Čara amžiais sukiodavosi kokiame nors bare, fotografuodavo. Vaikštinėjo po naktinius klubus, ieškodama garsių žmonių, kuriuos būtų galima nufotografuoti. Jis įsivaizdavo ją sėdinčią prie baro. Nuslydusi marškinėlių petnešėlė, matosi liemenuko kraštelis. Balto. Ne, geriau juodo. Ji kažką gurkšnojo. Atrodė, tuoj palies ją ranka; bet Inesa atsistojo eiti. Ernestas palydėjo ją iki lifto, bet nepalaukė, kol įlips. Grįžo į kabinetą ir paskambino Čarai. Ši neatsiliepė. Paskambino dar kartą. Telefonas buvo išjungtas. Tada išėjo jos ieškoti. Apėjęs kelis barus surado ją naujame klube, įsikūrusiame po geležinkelio tiltu. Pamačiusi Ernestą ji supyko. Jis žinojo, kad rizikuoja ją supykdyti. Čara nenorėjo rodytis su juo viešumoje, tai buvo pavojinga. Bet jam nerūpėjo. Jis troško ją liesti. Neatitraukė nuo jos akių. Ji šnekučiavosi su kažkokiu vyruku už baro. Ernestas patraukė prie jos. Čara atsisveikino su vyruku už baro, pasiėmė fotoaparatą ir ženklu parodė Ernestui sekti paskui ją. Jis prasibrovė pro žmones. Buvo labai triukšminga. Ir daug dūmų. Ernestas jau pagalvojo, kad pametė ją iš akių. Bet paskui pamatė išeinančią pro užpakalines duris. Nusekė iš paskos. Atsidūrė sandėlyje, kuriame buvo laikomi gėrimai ir maisto atsargos. Jos nesimatė. Žengė kelis žingsnius. Čara ji nustebino, netikėtai išnirusi priešais iš už šaldytuvo. „Ar visai išprotėjai?“ – paklausė. Ernestas prirėmė ją prie sienos ir ėmė pašėlusiai bučiuoti, glamonėti. Netvėrė savo kaily. Čara spyriojosi. Vadino jį bepročiu. Bet Ernestas neįstengė liautis. Čara vis spyriojosi, bet jis neatlyžo. Kol ji nustojo priešintis.

Namo Ernestas grįžo antrą nakties. Inesa ant stalo buvo palikusi vakarienę. Vakarienę, žvakę ir raštelį: „Pažadink, kai grįši.“ Buvo nupiešusi širdelę. Ernestas suprato, kad jo žmona ištroškusi meilės, ir pašiurpo. Nenorėjo su ja mylėtis. Tik ne šiąnakt, po vakaro su Čara.

Ernestas mintinai žinojo, kas bus. Jie pernelyg daug metų gyveno kartu. „Erni, tu miegi?“ – „Ne.“ – „Eikš.“ – „Gerai.“ Ernestas ją užguls, pradės, baigs ir užmigs. Ir tie jos atodūsiai jam plušant. Niekuo nesiskiriantys, vienodi, dirbtini.

Užgesinęs virtuvėje šviesą Ernestas užlipo į viršų. Pakeliui užsuko į Lali kambarį. Užėjo ir kurį laiką stovėjo ten, žvelgdamas į ją. Jam buvo liūdna, kad po keleto dienų ji išvažiuoja į išleistuvių kelionę. Suprato, kad tai neišvengiama, bet vis tiek buvo liūdna. Liūdna, kad nutiko visa tai, apie ką ji nežino. Ernestas troško, kad ji vėl būtų maža mergaitė, prašytųsi ant rankų, užmigtų dainuojant lopšinę. Bet jo dukteriai jau septyniolika metų. Ir pernelyg daug kas nutiko, kad jis puoselėtų viltis, jog viską dar galima pradėti iš naujo.