Клаудиа Пиньейро - Tavoji

Galbūt tai būtų trukę amžinai, bet vieną dieną Ernestas grįžęs man pareiškė: „Inesa, manau, mums vertėtų vėl pradėti gyventi taip, tarsi to nelaimingo atsitikimo apskritai nebūtų buvę.“ Nesupratau, ką jis norėjo pasakyti, bet sutikau. Nutariau, kad jis siūlo pradėti viską iš naujo. Vėl tapti normalia šeima, su savomis bėdomis, kaip ir visos šeimos, bet normalia. Ta mintis man labai patiko. Net ašaros užplūdo akis. Tik vėliau supratau, kad šie žodžiai ženklino lemtingą posūkį mūsų gyvenime. Jei būčiau pasipasakojusi mamai, ji, ko gero, būtų viską perpratusi. Būtų sumojusi, iš kur vėjas pučia. Mama visuomet nujausdavo tokius dalykus. Mano akimis, ji kiek niūrokai žvelgė į pasaulį, bet nuojautą turėjo puikią. O aš buvau optimistė, visada kupina vilčių, visada pasitikinti kitu žmogumi. Nebuvau patyrusi tiek negandų, kiek teko patirti mamai. Skausmas užgrūdina, suteikia karčios patirties, daug ko išmoko. Dabar būtų kitaip. Bet tada, kai Ernestas grįžęs pasakė norintis, kad vėl viskas būtų kaip anksčiau, labai apsidžiaugiau. Visuomet buvau iš tų, kurios žvelgia į priekį. Juk nesimuši visą gyvenimą į krūtinę, kartodamas „esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“. Na, gerai, įvyko kai kas baisaus, ko niekam nelinkėčiau. Bet ką padarysi? Visose religijose atgailaujantys už savo nuodėmes sulaukia atleidimo. O mes atgailavome. Iš tiesų. O jei Dievas atleidžia, kas gi dar žmogui lieka?

Po savaitės Ernestas darbo reikalais turėjo skristi į Braziliją. „Kiek dienų ten būsi, Erni?“ – „Kongresas vyks ketvirtadienį ir penktadienį, bet pirmadienį man paskyrė du susitikimus, taigi įstrigsiu visam savaitgaliui.“ – „Ir kaip tyčia į Braziliją, nors taip nemėgsti karščio!“ – „Toks darbas, Inesa.“

Kelionės išvakarėse sukroviau jam lagaminą. Mažąjį lagaminą ir krepšį. Visuomet, kai jis kur nors išvažiuodavo, daiktus suruošdavau aš. Du kostiumai, dvi baltinių pamainos, dvejos kelnės, dvejos maudymosi kelnaitės, jei turėtų laisvo laiko, treji marškinėliai, treji marškiniai, du ar geriau trys kaklaraiščiai, nes paskui dar bambės, kad netiko, dvejos poros batų, vieni prie kostiumo, kiti prie kasdienių kelnių, pora sandalų, du diržai ir keturios poros kojinių. Į krepšį sudėjau daiktus, kuriuos Ernestas visada įpratęs turėti po ranka: tonizuojančius vitaminus, barzdaskutę, skutimosi kremą, dantų šepetėlį, pastą, siūlus, – Ernestas negali gyventi be dantų siūlų, – dezodorantą, mūsų visų trijų nuotrauką. Nuotrauką pridėjau savo iniciatyva. Ničnieko nenorėjau pamiršti, nes paskui tektų atkentėti nuo Ernesto.

Tą vakarą laukiau jo paruošusi ypatingą vakarienę. Pipirinį kepsnį su bulvėmis ir grietinėlės padažu. Tai buvo mėgstamiausias Ernesto patiekalas. Pastačiau žvakes, gero vyno, uždegiau smilkalus iš gėlių esencijos, kurie, kaip man sakė, sužadina žemus instinktus. Nutariau deramai su juo atsisveikinti, su visomis iškilmėmis. Pirmą kartą apsilankiau apatinio trikotažo parduotuvėje ir net nusipirkau peniuarą. Tiek metų nebuvau vilkėjusi peniuaro! Norėjau, kad Lali anksčiau nueitų gulti. Antraip Ernestas jai būtų skyręs daugiau dėmesio nei bet kam kitam. Nebuvo paprasta. Man regis, ji nesiskubino vien todėl, kad suprato, jog noriu ją išprašyti. Net nesiteikė kalbėtis. Dėbsojo į mane, tarsi būčiau jai ką nors padariusi. Paaugliai jaučia malonumą kankindami tėvus. Lyg keršydami už kažką, ką jiems padarėme. O ką mes jiems padarėme? Visi jie vienodi, nedėkingi, pikti ir užsispyrę. Tik pasakyk jiems ką nors, ir tuoj pat pasielgs priešingai. O šis vakaras nebuvo pats tinkamiausias kęsti sunkaus būdo paauglę. Taigi pasistengiau su ja susipykti, pradėjusi pokalbį viena iš tų temų, kurios niekada neapvilia. Jų buvo keletas. Galėjau papriekaištauti dėl netvarkos jos kambary arba supeikti kokią nors patvirkusią jos draugę. Bet pasirinkau patikimiausią ir užvedžiau kalbą tokia tema, kuri Lali tiesiog siutina – apie valgį. Pasakiau, kad ji labai suapvalėjo, kad pastaruoju metu pastebėjau ją daug valgant, o ji – tai ne aš, kad valgytų ką nori ir nestorėtų, kad jei ir toliau taip bus, pasidarys kaip ratas, o vaikinai šiais laikais į storules nežiūri. Parodžiau dietą, kurią buvau jai pažymėjusi žurnale. Pavyko. Ji švystelėjo žurnalą man į veidą, sušuko: „Na ir kiaulė!“ ir žliumbdama užsidarė savo kambary.

Ernestas parėjo be penkiolikos vienuoliktą. Tuo metu gėlių esencija tvoskė svylančiu cukrumi. Vos paknebeno kelias bulvytes. Papriekaištavau, kad manęs neperspėjo. „Taigi neperspėjau“, – atsakė.

Užlipome į viršų, į miegamąjį. Kai išėjau iš vonios su peniuaru, Ernestas jau buvo užgesinęs šviesą. Uždegiau šviesą, bet jis nepramerkė akių. Tada užgesinau. Perbraukiau koja jam per blauzdą. Jis akimirksniu ją atitraukė. „Turbūt koja šalta“, – pagalvojau. Nusprendžiau būti tiesmukesnė. „Erni, eikš.“ Ernestas įjungė šviesą, pasiėmė žydrą aplanką nuo naktinio stalelio, atsivertė ir ėmė skaityti. „Inesa, aš taip jaudinuosi dėl tos kelionės. Turiu konferencijoje skaityti pranešimą ir niekaip negaliu išmest jo iš galvos. Geriau pavartysiu darbo popierius, tada ramiau užmigsiu.“ Kiekvienas ieško nusiraminimo kaip išmano. „Gerai, Ernestai, labanakt“, – atsakiau ir įsisupau į antklodę.

Kitą rytą pasisiūliau nuvežti jį į oro uostą. „Įmonė atsiųs man mašiną su vairuotoju“, – atsakė. Užlipo atsisveikinti su Lali. Jie ilgokai neišėjo iš kambario. Matyt, Lali jam liejo ašaras dėl vakarykščio kivirčo. Jau buvo tapę tradicija, kad Lali jį kursto prieš mane. Ji taip elgėsi nuo pat vaikystės. Be to, jiems visada buvo sunku skirtis; bet tik vienam su kitu, nes kai aš turėdavau kur nors išvažiuoti, nedarydavo jokių dramų. Ypač Lali. Įsivaizdavau, kaip jie kalbasi, žiūri vienas kitam į akis, ji verkia krokodilo ašaromis, o jis ją guodžia. Tarsi Ernestas išvažiuotų visam laikui!

Tokie jau tie mano Lali su Ernestu – verksmingi, sentimentalūs, teatrališki.

20

SKYRIUS

– Miegi?

– …

– Lali…

– Ko nori, tėti?

– Atsisveikinti. Išvažiuoju ir grįšiu tik pirmadienį.

– Iki.

– Net nepabučiuosi?

– Eik, tėti, aš prastai jaučiuosi.

– Skauda galvą?

– Ne.

– O kas yra?

– Bloga ir pykina.

– Ką vakar valgei?

– Nieko, tėti, nieko nevalgiau.

– Bet Lali, taip negalima. Turbūt todėl ir bloga.

– …

– Gal paprašyti mamos, kad atneštų pusryčius?

– Ne!

– Lali, ar tik visa tai ne dėl storumo ir dietų?

– Koks tu šiandien įžvalgus, kiaurai viską permatai!

– Aš tavo tėvas, Lali.

– …

– Ar žinai, kad gali įsitaisyt anoreksiją?

– Tėti, nekalbėk nesąmonių.

– Ne, Lali, čia ne nesąmonės. Tuoj pasakysiu mamai, kad atneštų tau pusryčius.

– Ne! Noriu dar pamiegot, ar nesupranti?!

– …

– …

– Na, gerai.

– …

– …

– …

– Man jau reikia eit, tuoj atvažiuos mašina manęs paimti.

– Iki.

– Žinai, skrendu į Braziliją.

– …

– Skrendu į Rio de Žaneirą.

– …

– Darbo reikalais.

– Kaip tau gerai.

– Nori, kad ką nors parvežčiau iš oro uosto parduotuvės?

– …

– Gal kvepalus?

– Parvežk, ką nori.

– Na, nežinau, tu man pasakyk, aš neišmanau apie tokius dalykus.

– Na, gerai, parvežk kvepalus.

– Kokius nors konkrečius?

– Ne, tėti, bet kokius.

– Pavalgyk, gerai?

– …

– Pasimatysim.