Клаудиа Пиньейро - Tavoji

– Iki.

21

SKYRIUS

Prie lauko durų supypsėjo. Atvažiavo mašina paimti Ernesto. Atsisveikinome bučiniu. Ne ilgu „muaaa“, bet vis dėlto bučiniu. O porai, kartu nugyvenusiai tiek metų, kiek mes, tai be galo daug. Ilgainiui vyrai ir žmonos nustoja bučiuotis. Visi apie tai žino, tik niekas nekalba. Tačiau tai nieko nereiškia. Tiesiog taip yra. Viešai vyrai ir žmonos kartais bučiuojasi, kad kiti pamatytų. Tarsi sakydami „matot, mes kartais bučiuojamės?“ Tačiau dviese – visai kas kita, tiesiog nėra reikalo. O jei ir yra, tai tik iš baimės, kad nesibučiuoti blogai; kadangi apie tai tarpusavy niekas nesikalba, nežino, kad taip yra visiems. Visiems. Net ir tiems, kurie gyvena daugmaž aktyvų seksualinį gyvenimą. Galbūt net stropiai mylisi kartą per savaitę. Ar geriausiu atveju du kartus. Bet bučiuotis – visai kas kita. Bučiniai pernelyg greitai praranda savo žavesį.

Palydėjau jį iki durų ir palaukiau, kol mašina pajudės iš vietos. Pamojau ranka. Jis linktelėjo galvą ir kilstelėjo ranką, bet nepamojavo. Nuėjau į virtuvę ir išgėriau puodelį kavos. Neskubėdama perverčiau laikraštį. Visai neliūdėjau, kad savaitgalį praleisiu viena. Lali rengėsi išvažiuoti pas draugę į sodybą. Mudviejų laimei. Po vakarykščio barnio mūsų santykiai buvo mažumėlę įtempti. Nutariau skirti laiko sau, visiems tiems dalykams, kuriems nuolat jo trūksta. Maniau, užsidėsiu kaukę, nusišveisiu odą, pasilepinsiu vonioje, pasivaikščiosiu po parduotuves, išsinuomosiu kokį nors iš tų labai romantiškų filmų, kurių Ernestas negali pakęsti, ką rasiu, tą valgysiu, niekam nevirsiu pietų. Žodžiu, savaitgalį praleisiu grožio salone, tik nuosavuose namuose.

Užlipau į viršų persirengti. Užėjusi į miegamąjį iš pradžių nieko nepastebėjau, jis ten gulėjo, tik nemačiau. Persirengiau, susišukavau, mažumėlę pasidažiau ir tik tada, kai jau buvau beišeinanti, žvilgtelėjau į jį. Į žydrąjį aplanką. Tarsi jis būtų mane pašaukęs. Gulėjo ant naktinio stalelio, ten, kur Ernestas vakar padėjo, peržiūrėjęs pranešimą konferencijai. „Ir kur tavo galva, Ernestai, juk pamiršai aplanką“, – pagalvojau. Nedvejodama sėdau į mašiną ir išvažiavau į Eseisos oro uostą. Kokia žmona manim dėta būtų pasielgusi kitaip?

Važiavau greičiau, nei įprastai. Turėjau atvykti iki Ernestas pereis pro vartus, kad įduočiau jam žydrąjį aplanką. Mintyse rikiavau jo veiksmus, svarstydama, ar laiku suspėsiu. Jis jau turėjo būti oro uoste. Išvažiavo gerokai anksčiau; tokiu ankstyvu metu registracijos eilėje dar neturėjo laukti daug žmonių. Niekas nesiteikia atvykti prieš dvi valandas iki skrydžio, kaip reikalauja oro linijos. Tik ne Ernestas, jis skrupulingai laikosi tokių taisyklių. Ir yra labai nuoseklus, taigi natūralu buvo tikėtis, kad vos tik perėjęs patikrą pakils į viršų. Ką jis ten veiks apačioje? Na, o aš nelabai paisau tvarkaraščių. Mokamame greitkelio ruože pusė kelio užtvarų kaip paprastai neveikė, tad užtrukau ilgiau, nei derėjo. O prie oro uosto vargais negalais susiradau, kur pasistatyti mašiną. Išlipusi pasileidau tekina, nešina aplanku. Dar nespėjo atsiverti automatinės durys, o aš jau stovėjau salėje ir dairiausi Ernesto. Vieną po kitos apėjau registracijos eiles. Jo nesimatė. Priėjau prie informacijos švieslentės. Tą valandą buvo numatytas tik vienas skrydis – į Rio de Žaneirą. Varig oro linijų. Priėjau prie šių oro linijų kasos. Paprašiau pažiūrėti, ar Ernestas jau užsiregistravo. Man atsakė, kad jie neteikia tokios informacijos, ir iš monotoniško darbuotojos tono supratau, kad ją įtikinėti beprasmiška. Taip pat pasižvalgiau baruose. Ernestas geria daug kavos, nesveika, bet jis labai mėgsta; gal jis kur nors užsisėdėjo? Jo nesimatė. Gal jis tualete ar ką nors perka? Pasidairiau suvenyrų krautuvėlėse, prie kioskų, palūkuriavau prie vyrų tualeto. Jis vis neatsirado. Nusprendžiau, kad tik blogiausiu atveju, sugalvojusi kokią nors dingstį, paprašysiu iškviesti jį per garsiakalbį. Ernestas nemėgsta atsidurti kvailio vietoje, o tokiu atveju tikrai pasijustų kvailai, net jei nuo to žydrojo aplanko priklausytų jo gyvybė. Protingiausia buvo laukti jo prie eskalatoriaus į laukimo salę. Jei jis dar nepakilo į viršų, turės praeiti pro šalį.

Patraukiau prie eskalatoriaus, ir staiga šmėstelėjo Ernesto striukė. Tiksliau, tokia pat kaip Ernesto. Bet tai buvo ne Ernestas, o kažkoks kitas vyras – kilo į viršų apsikabinęs moterį. Jis vilkėjo Ernesto striuke. Ir mūvėjo tokiomis pat kaip šįryt Ernestas kelnėmis. Puikiai, tarsi mano sulygintu kantu. O rankoje nešėsi Ernesto krepšį. Tą, kurį aš buvau suruošusi. Vyras pasisuko profiliu, norėdamas ją pabučiuoti. Tai buvo Ernestas. O ji, Čara, leidosi pabučiuojama.

Jiems kylant eskalatoriumi, man norėjosi šaukti. Bet, matyt, ištiko kažkas panašaus į stabą, nes netikėtai praradau žadą, pravėriau lūpas, bet iš jų neišsiveržė joks garsas. Be to, triukšmas aplink taip pat staiga nutilo. Lyg kas nors būtų išjungęs garsą. Neįstengiau pratarti nė žodžio, nė pajudėti, ničnieko negirdėjau. Tik stovėjau ir žiūrėjau.

Tol, kol akiratyje liko tik batai – Ernesto batai ir jos basutės.

O daugiau jau nieko nebemačiau.

22

SKYRIUS

Inesa įžengė į namus, uždarė duris ir dukart pasuko spynoje raktą. Buvo pusė vienuolikos ryto. Nusviedė į šalį rankinuką. Lali jau buvo išėjusi. Priėjusi prie kiekvieno lango vieną po kitos nuleido žaliuzes, kol šviesa tapo vos įžvelgiama pro siaurus plyšelius. Išjungė telefoną. Užlipo į antrą aukštą ir ten padarė tą patį. Pažvelgė į savo atvaizdą miegamojo veidrody. Nuėjo į vonią ir susirado vaistinėlėje buteliuką raminamųjų tablečių. Papurtė rankoje. Tabletės barkštelėjo, jų dar buvo, bent pusė buteliuko. Atsuko dangtelį, išbėrė kelias sau ant delno. Dvi pasiliko, o kitas subėrė atgal. Įsimetė į burną. Įsipylė vandens. Prieš užgerdama vieną tabletę išspjovė ir įmetė į klozetą. Kitą nurijo. Nusileido į apačią. Nuėjo į virtuvę. Ant stalo tebestovėjo nuo pusryčių likę indai. Tarsi nieko nebūtų nutikę. Norėjo išplauti puodelį. Bet netyčia stuktelėjo jį į kriauklės kraštą. Atskilusi ąselė nukrito ir triskart atšoko nuo virtuvės grindų plytelių. Apsišlakstė veidą vandeniu. Kurį laiką taip ir stovėjo šlapiu veidu. Nusišluostė drėgnu virtuviniu rankšluosčiu. Ją supykino. Apsiverkė. Sudėjo į kriauklę nuo pusryčių likusius indus, taip pat ir sviestinę su aptirpusiu sviestu. Nuėjo į svetainę. Rengėsi eiti į garažą, bet nuėjo į svetainę. Kelis kartus apėjo kavos staliuką. Įsipylė viskio. Išgėrė, bet nepastatė butelio atgal į barą. Taurę paliko. Viskio – ne. Išėjo pro duris. Nusileido į garažą. Patraukė tiesiai prie sienos gilumoje. Išėmė plytą. Jau buvo beimanti ten paslėptus daiktus, bet taip ir neišėmė. Paliko viską kaip buvę. Grįžo į virtuvę. Ėmė ieškoti guminių pirštinių. Nerado. Paskubomis iškraustė iš kriauklės puodelius. Jos buvo ten, po pusryčių likučiais. Šlapios ir nešvarios. Nuplovė jas, nušluostė. Sugrįžo į garažą. Jau mūvėdama pirštines. Vėl patraukė prie sienos gilumoje. Išėmė už plytos slėptus daiktus. Apsidairė, kur juos padėti. Susirado įrankių dėžę. Išvertė viską ant žemės. Sudėjo Tavosios laiškus, bilietus į Rio de Žaneirą, nuogo Ernesto nuotraukas, prezervatyvų dėžutę su dedikacija ir užvožė dėžę. Visa kita įbruko atgal į slėptuvę ir įkišo plytą. Trūko revolverio. Nuėjo prie mašinos ir atvožė bagažinę. Iškėlė ratą, revolveris tebegulėjo ten, kur buvo padėjusi tą dieną, kai parsivežė iš Alisijos namų. Atsargiai, kone pagarbiai jį išėmė. Padėjo į įrankių dėžę. Vienoje rankoje nešdama dėžę, o kitoje butelį išėjo iš garažo. Pastatė viskio butelį atgal į barą, o įrankių dėžę užkėlė ant viršaus. Grįžo į virtuvę. Pirštines vėl įmetė į kriauklę. Atsuko kraną ir gausiai apsišlakstė veidą šaltu vandeniu.