Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Žinau, — tarė jis — Tai... tai kažkaip neatrodo tikra, tiesa? Ar matote tuos pėdsakus — manau, kad turime jų nesumindžioti?

— O taip, pėdsakus. Taip, turime būti atsargūs, kad nesumindžiotume tų pėdsakų.

— Ir aš taip maniau, — pasakė Kolinas — Todėl nebūčiau leidęs niekam prie jos prieiti, kol jūs neatėjot. Maniau, kad žinosite, ką daryti.

— Vis tiek, — gyvai pasakė Erkiulis Puaro, — pirmiausia turime pažiūrėti, ar ji dar gyva. Ar ne?

— Na... Taip... Žinoma, — truputį abejodamas pasakė Maiklas, — bet suprantate, mes manėme... Norėjau pasakyti, mes norėjome...

— Ak, jūs buvote atsargūs! Jūs skaitėte detektyvines istorijas. Svarbiausia nieko nepaliesti ir lavoną palikti toje pačioje padėtyje. Bet mes negalime būti įsitikinę, kad tai lavonas, tiesa? Pagaliau atsargumas yra puiku, bet svarbiausia elgtis žmoniškai. Prieš pagalvodami apie policiją, turime pagalvoti apie daktarą, tiesa?

— O taip. Žinoma, — pasakė Kolinas, vis dar truputį suglumęs.

— Mes tik galvojome... norėjau pasakyti... mes manėme, kad geriau iš pradžių, prieš ką nors darydami, paimsime jus, — skubiai išbėrė Maiklas.

— Tada jūs abu likite čia, — pasakė Puaro. — Aš prieisiu iš kitos pusės, kad nesugadinčiau pėdsakų. Tokie nuostabūs, aiškūs pėdsakai. Mergaitės ir vyro pėdsakai, einantys į tą vietą, kur ji guli. O tada vyro pėdsakai grįžta atgal, o mergaitės — ne.

— Tai turėtų būti žudiko pėdsakai, — sušnibždėjo Kolinas.

— Būtent, — pasakė Puaro — Žudiko pėdsakai. Ilga siaura pėda su gana retai pasitaikančiu batu. Labai įdomu. Manau, kad bus lengva atpažinti. Taip, šie pėdsakai labai svarbūs.

Tuo tarpu Desmondas Li-Vortlis su Sara išėjo iš namo ir priėjo prie jų.

— Ką, po galais, jūs čia darote? — paklausė jis beveik teatrališkai — Mačiau jus pro miegamojo langą. Kas atsitiko? Gerasis Dieve, kas tai? Tai... tai atrodo...

— Tikra tiesa, — pasakė Erkiulis Puaro. — Tai atrodo kaip žmogžudystė, ar ne?

Sarai užėmė kvapą, paskui ji metė greitą, įtarų žvilgsnį į du berniukus.

— Norite pasakyti, kad kažkas nužudė mergaitę — kuo ji vardu — Brigitą? — paklausė Desmondas — Kas, po galais, galėtų norėti ją nužudyti? Tai neįtikėtina!

— Daug dalykų yra neįtikėtini, — pasakė Puaro — Ypač prieš pusryčius, ar ne? Taip sakė vienas iš jūsų klasikų. Šeši neįmanomi dalykai prieš pusryčius, — pridūrė jis. — Prašom visus palaukti čia.

Atsargiai darydamas lanką, jis priėjo prie Brigitos ir valandėlę išbuvo pasilenkęs virš jos. Dabar Kolinas ir Maiklas tiesiog drebėjo nuo tramdomo juoko. Sara prisijungė prie jų, murmėdama:

— Kas jums abiems atsitiko?

— Šaunuolė Brigita, — šnabždėjo Kolinas, — Argi ji ne nuostabi? Net nesujudėjo!

— Niekad nemačiau, kad kas atrodytų toks negyvas kaip Brigita, — šnipštelėjo Maiklas.

Erkiulis Puaro vėl atsitiesė.

— Siaubinga, — pasakė jis. Jo balse buvo tokios emocijos, kokių anksčiau nesijautė.

Apimti džiaugsmo, Maiklas ir Kolinas nusisuko.

Smaugiamu balsu Maiklas pasakė:

— Ką... ką mes turime daryti?

— Galime padaryti tik vieną dalyką, — pasakė Puaro. — Turime iškviesti policiją. Ar skambins kuris nors iš jūsų, ar norėtumėt, kad tai padaryčiau aš?

— Manau, — pasakė Kolinas, — manau... Ką darom, Maiklai?

— Taip, — pasakė Maiklas, — manau, kad jis užkibo, — jis išėjo į priekį. Pirmą kartą pasirodė, kad jam trūksta pasitikėjimo savimi. — Man siaubingai gaila, — pasakė jis, — tikiuosi, kad jūs per daug neimsite to į galvą. Tai... hm... tai buvo toks kalėdinis pokštas ar panašiai, suprantate. Mes sumanėme... na, suruošti jums žmogžudystę.

— Jūs sumanėte suruošti man žmogžudystę? Tada tai... Tada tai...

— Tai tik mūsų parengtas spektaklis, — paaiškino Kolinas, — kad... kad... Na žinote, kad pasijustumėt kaip namie.

— Aha, — pasakė Erkiulis Puaro — Suprantu. Jūs padarėte iš manęs balandžio kvailį, tiesa? Bet šiandien ne balandžio pirmoji, o gruodžio dvidešimt šeštoji.

— Manau, kad tikrai neturėjome to daryti, — pasakė Kolinas, — bet... bet jūs labai nepykstate, ar ne, mesje Puaro? Ei, Brigita, — pašaukė jis, — kelkis. Turėtum būti pusiau mirtinai sušalusi.

Tačiau figūra sniege nesujudėjo.

— Keista, — pasakė Erkiulis Puaro. — Atrodo, kad ji jūsų negirdi.

Jis susimąstęs pažiūrėjo į juos.

— Sakėte, kad tai pokštas? Ar jūs įsitikinę, kad tai pokštas?

— Aišku, kad taip, — nejaukiai jausdamasis kalbėjo Kolinas. — Mes... Mes nenorėjome padaryti nieko blogo.

— Bet kodėl tada madmuazelė Brigita nesikelia?

— Neįsivaizduoju — pasakė Kolinas.

— Na, Brigita, — nekantriai pasakė Sara. — Negulėk čia apsimesdama kvaile.

— Mes tikrai labai atsiprašome, mesje Puaro, — susirūpinęs pasakė Kolinas. — Mes tikrai atsiprašome.

— Nereikia atsiprašinėti, — ypatingu tonu pasakė Puaro.

— Ką tai reiškia? — Kolinas įsistebeilijo į jį. Vėl nusigręžė. — Brigita! Brigita! Kas atsitiko? Kodėl ji nesikelia? Kodėl ji guli čia?

Puaro pamojo Desmondui.

— Jūs, pone Li-Vortli. Ateikite čia...

Desmondas priėjo prie seklio.

— Palieskite jos pulsą, — pasakė Puaro.

Desmondas Li-Vortlis pasilenkė ir palietė merginos ranką — riešą.

— Pulso nėra, — jis įsistebeilijo į Puaro — Jos ranka rami. Gerasis dieve, ji tikrai negyva!

Puaro linktelėjo pritardamas.

— Taip, ji negyva, — pasakė jis — Kažkas pavertė komediją į tragediją.

— Kažkas... Kas?

— Yra ateinantys ir nueinantys pėdsakai. Pėdsakai, labai panašūs į tuos, kuriuos jūs ką tik palikote, pone Li-Vortli, eidamas nuo takelio į šį tašką.

Desmondas Li-Vortlis apsisuko.

— Kas po galais... Jūs kaltinate mane? MANE? Jūs išprotėjote! Kodėl po galais turėčiau trokšti nužudyti mergaitę?

— Ak — kodėl? Įdomu... Pažiūrėkim...

Jis pasilenkė ir labai švelniai atgniaužė suspaustus merginos pirštus.

Desmondas giliai įkvėpė. Žvelgė žemyn, netikėdamas savo akimis. Mirusios mergaitės delne buvo didžiulis rubinas.

— Tai tas prakeiktas daiktas iš pudingo! — suriko jis.

— Tikrai? — paklausė Puaro. — Ar jūs tikras?

— Žinoma.

Desmondas staiga pasilenkė ir pagriebė raudonąjį akmenį iš Brigitos rankos.

— Jums nereikėjo to daryti, — priekaištingai tarė Puaro. — Nereikėjo nieko judinti.

— Aš nepajudinau lavono, ar ne? Bet šis daiktas gali... Gali pasimesti, o jis yra įkaltis. Dabar reikia kuo greičiau iškviesti policiją. Lekiu prie telefono.

Jis apsisuko ir greitai nubėgo namo link. Sara priėjo prie Puaro.

— Nesuprantu, — sušnibždėjo ji. Jos veidas buvo mirtinai išblyškęs. — Nesuprantu, — ji sučiupo Puaro ranką. — Ką jūs norėjot pasakyti apie... apie pėdsakus?

— Pažiūrėkit pati, madmuazele.

Pėdsakai, kurie ėjo prie lavono ir kurie vedė atgal, buvo tokie patys, kaip tie šalia Puaro pėdsakų, einančių prie lavono ir atgal.

— Norit pasakyti... kad tai buvo Desmondas? Nesąmonė!

Staiga iš tolo atsklido mašinos burzgesys. Jie atsigręžė ir gana aiškiai pamatė pašėlusiu greičiu važiuojančią žemyn keliu mašiną, o Sara atpažino, kieno ji.

— Ji Desmondo, — pasakė ji — Tai Desmondo mašina. Jis... jis turbūt išvažiavo atvežti policininkus, užuot jiems skambinęs.

Iš namų pas juos atbėgo Diana Midlton.