Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Iš anglų kalbos vertė

Kazys Pečiulis

Turinys

Pirma dalis — Gruodžio 22-oji

Antra dalis — Gruodžio 23-ioji

Trečia dalis — Gruodžio 24-oji

Ketvirta dalis — Gruodžio 25-oji

Penkta dalis — Gruodžio 26-oji

Šešta dalis — Gruodžio 27-oji

Septinta dalis — Gruodžio 28-oji

Išnašos

Mano mielasis Džeimsai1, Tu visada buvai vienas iš labiausiai atsidavusių ir geranoriškų mano skaitytojų, todėl visuomet jaudindavausi, gavusi iš Tavęs atsiliepimų apie savo knygas. Priekaištavai, kad jose vaizduojamos žmogžudystės yra bekraujės, pernelyg rafinuotos ir panašiai, o Tu norėtum skaityti apie „tikrą šiurpų nusikaltimą kraujo jūroje“. Apie tikrą žmogžudystę visa šio žodžio prasme.

Šią apysaką aš parašiau specialiai Tau.

Tikiuosi, šį kartą liksi patenkintas.

Tave mylinti svainė Agata.

„Ir kas būtų galėjęs pamanyti,

kad tiek to kraujo seniško?“

W. Shakespeare’o „Makbetas“. V veiksmas, I paveikslas.

PIRMA DALIS

Gruodžio 22-oji 1

Stivenas pakėlė palto apykaklę ir skubiu žingsniu patraukė platforma. Virš perono kabojo tirštas rūkas. Didžiuliai lokomotyvai į šaltą drėgną orą triukšmingai leido garo debesis. Viską aplinkui dengė suodžiai. „Kokia atgrasi šalis, koks purvinas miestas!“ — piktai pats sau tarė Stivenas.

Pirmieji puikūs įspūdžiai apie Londoną — parduotuves, restoranus, gražiai apsirengusias patrauklias moteris — nublanko. Londonas — tarsi dirbtinis deimantas pigiame aptaise.

Netikėtai Stiveną apėmė namų ilgesys. Gal grįžti namo, į Pietų Afriką? Ten karšta saulė, tyras dangus ir gėlės — akimis neaprėpiami mėlynų gėlių laukai, pliumbago2 gyvatvorės, puošiančios net pačias skurdžiausias lūšneles.

O čia — suskretusių, nešvarių, suodinų, skubančių ir besigrūdančių žmonių minios. Ne žmonės — susirūpinusios skruzdėlės, šmižinėjančios po savąjį skruzdėlyną.

Stivenui dingtelėjo — be reikalo atvažiavau! Bet tuoj prisiminė, ko atvykęs, ir kietai sučiaupė lūpas. Ne, velniai rautų, jis nepuls atgal! Tiek metų rengėsi įgyvendinti savo sumanymą, ir dabar nesitrauks, kad ir kas būtų!

Neryžtingumas, abejonės: „Kam? Ar verta?.. Kodėl gyventi praeitimi? Ar ne geriau viską išbraukti iš atminties?“ — tik akimirkos silpnybė. Ne, jis ne piemuo ir nesitrauks iš numatyto kelio. Jis — subrendęs keturiasdešimtmetis vyras, turįs tikslą ir pasitikintis savimi. Jis padarys viską, vardan ko atvažiavo į Angliją.

Stumtelėjęs į šalį palydovą, besitaikantį paimti jo lagaminą, Stivenas įlipo į vagoną ir ieškodamas laisvos vietos patraukė koridoriumi. Traukinys buvo perpildytas. Iki Kalėdų — viso labo trys dienos.

Stivenas Faras paniekinamai žiūrėjo į žmonių sausakimšus vagonus. Liaudis! Nesuskaičiuojama žmonių minia! Ir visi tie žmonės tokie... kaip čia pasakius-tokie pilki, neišvaizdūs, vienodi. Bjauriai panašūs vienas į kitą. Kaip avys. O tie, kurie kažkuo skyrėsi nuo avių, juk tikri triušiai! Vieni keleiviai plepėjo ir triukšmingai taisėsi savo vietose, kiti net kriuksėjo iš uolumo — kaip kokios kiaulės. Net jaunos merginos mažais apskritais veideliais ir ryškiai raudonomis lūpomis buvo nemaloniai vienodos. Ir vėl Stiveną persmelkė aštrus ilgesio jausmas. Tarytum sapną vidury dienos jis išvydo dykumą — bekraštę, dyką, saulės nutviekstą.

Stivenas pažvelgė į kitą kupė, ir jam užgniaužė kvapą. Tokios merginos gyvenime nebuvo matęs. Juodi plaukai, įdegęs kremo spalvos veidas, juodų akių bedugnė — liūdnos, išdidžios pietietės akys. Atrodė be galo keista, kad tokia mergina atsidūrė traukinyje, kimšte prisikimšusiame iš karto atstumiančių, pilkų žmonių, traukinyje, lekiančiame į gūdžias vidurio Anglijos grafystes. Jai tik stovėti balkone: su rože lūpose, nėriniuota juoda mantilija3 ant išdidžios galvutės, šviečiant kaitriai saulei, aplinkui šurmuliuojant miniai, sklindant kraujo kvapui — koridos kvapui... O štai jinai gūžiasi perpildytoje trečios klasės vagono kupė.

Stivenas buvo akylas žmogus ir negalėjo nepastebėti padėvėto juodo žaketo, senutėlaičio sijono, pigių pirštinaičių, vasarinių batelių ir akį rėžiančio raudonos spalvos rankinuko. Tačiau nepaisant šito, visa merginos išvaizda bylojo apie taurumą. Kilni — taip Stivenas būtų ją apibūdinęs vienu žodžiu. Ji buvo nuostabi, puiki, egzotiška.

Ką, po velnių, ji veikia šitoje darganoje, ištisai sloguojančių žmonių šalyje, be galo stropių, be perstojo bruzdančių skruzdėlių šalyje?

Stivenas nerimo: „Įdomu, kas ji ir kodėl čia? Aš turiu tai sužinoti“. 2

Pilara sėdėjo kupė, prisispaudusi prie lango, negalėdama atsikratyti vienos minties — kodėl taip keistai kvepia tie anglai? Neįprastas kvapas — kol kas tai buvo pats stipriausias Anglijoje patirtas įspūdis. Ji nejuto nei česnako, nei dulkių kvapo. Beveik nedvelkė kvepalais. Šaltame dusinančiame ore jautėsi sunkus drėgmės ir muilo dvokas, sumišęs su dar kažkokiu, taip pat nemaloniu kvapu, sklindančiu iš šalia sėdinčios apkūnios damos kailinės apykaklės. Naftalino smarvė taip mušė į nosį, kad mergina stengėsi kuo rečiau kvėpuoti.

Nuskardėjo švilpukas, vagonas trūktelėjo, ir traukinys ėmė važiuoti. „Štai ir viskas, aš važiuoju tenai“, — pagalvojo Pilara.

Jos širdis ėmė smarkiau plakti. Ar sugebės ji padaryti tai, kam ryžosi? Bet juk apgalvojo kiekvieną smulkmeną ir yra pasirengusi bet kokiai staigmenai. Viskas bus gerai, viskas bus gerai!

Pilaros lūpos persikreipė, ir jos veidas įgavo plėšrūnišką išraišką — pasidarė piktas ir aikštingas kaip išpaikinto vaiko ar kačiuko, težinančio tik savo kaprizus ir neišmanančio, kas tai yra gailestis.

Pilara apsižvalgė smalsiai kaip vaikas. Visi šitie žmonės — septyni kupė keleiviai — atrodė baisiai. Pažiūrėti jie buvo tokie sotūs ir turtingi — prabangūs rūbai, tvirta avalynė. Taip, Anglija — turtinga šalis, ji ir anksčiau buvo apie tai girdėjusi. Bet kodėl žmonės tokie paniurę? Tik antai koridoriuje stovi vienas simpatiškas vyras. Pilara pagalvojo –jis ne tik simpatiškas, bet ir gražus, net labai gražus. Įdegęs bronzinės spalvos veidas, nosis su kuprele, platūs pečiai. Pilara tuoj pat pastebėjo irgi patinkanti tam vyriškiui. Tik pajutusi to žmogaus žvilgsnį, puikiai suprato, kad jis akimirksniu ja susižavėjo.

Jo elgesys Pilarai nepasirodė nekuklus. Juk ji atvažiavo iš šalies, kur vyrai visada žiūri į gražias moteris, o moterys yra įpratusios prie tiriančių žvilgsnių. Pilara padarė išvadą — vyras, kuris stovi koridoriuje, — ne anglas. „Pernelyg guvus, pernelyg šiuolaikiškas — tai nebūdinga anglams. Bet ir ne pietietis, — šviesiaplaukis.“ Pilarai dingtelėjo: jis panašus į amerikiečių filmų apie „laukinius“ vakarus herojų.

Koridoriumi praėjo palydovas:

— Pusryčiai! Prašom eiti pusryčių!

Pilaros bendrakeleiviai visi kaip vienas pakilo ir išėjo į koridorių. Kupė kaipmat pasidarė erdvu ir tylu.

Mergina greit uždarė langą, kurį buvo atidariusi priešais sėdėjusi karingos išvaizdos dama. Tada patogiau įsitaisiusi savo vietoje, atsilošė į sėdynės atkaltę ir ėmė žvalgytis pro langą. Pro šalį bėgo šiaurinio Londono priemiesčio vaizdai. Ji nepasuko galvos prasivėrus durims, nors puikiai žinojo — tai tas pats vyras, ir jis įėjo tik dėl jos.

Pilara apsimetė esanti sužavėta peizažo.

— Gal galėčiau jums padėti atidaryti langą? — išgirdo jo balsą.

Pilara, stengdamasi atrodyti drovi, atsakė:

— Ačiū, ką tik uždariau.