Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

— Apie ją? Ką nori pasakyti?

— Ar ji bus čia laiminga?

Senis iškėlė galvą.

— Ji neturi nė penso. Ji bus dėkinga.

Lidija tik gūžtelėjo pečiais. Simeonas atsigręžė į sūnų.

— Štai, matai? Tai bus nepaprastos Kalėdos! Visi vaikai šalia manęs! Visi mano vaikai! O dabar atspėk, kas per vienas tas paslaptingasis mūsų svečias?

Alfredas sutrikęs pažvelgė į tėvą.

— Visi mano vaikai! Galvok, berniuk! Teisingai. Žinoma, Haris! Tavo brolis Haris!

Alfredas išblyško. Užsikirsdamas tarė:

— Haris — ne... Haris...

— Haris gyvas ir sveikas!

— Bet juk mes manėme, kad jis mirė...

— Gal kas nors ir manė, tik ne aš!

— Ir jūs... jūs paprašėt, kad jis sugrįžtų? Po viso to?

— Sūnus paklydėlis, manai? Tavo tiesa! Kur atšertas veršis? Mes turime paskersti atšertą veršį, Alfredai! Mes suruošime didžiulį iškilmingą priėmimą!

Alfredas sumurmėjo:

— Bet jis jums suteikė... mums visiems... jis nedėkingas. Jis...

— Kam minėti visas jo nuodėmes? Per ilgas sąrašas! Bet juk Kalėdos, žinai, atleidimo metas. Ir mes savo namuose sutiksim sūnų palaidūną.

Alfredas atsistojo ir sunkiai išspaudė:

— Tai nepakeliama. Aš net neįsivaizdavau, kad Haris kada nors peržengs mūsų namų slenkstį.

Simeonas Li palinko į priekį.

— Tu juk niekada nemylėjai Hario, ar ne? — paklausė ramiai.

— Po to, kai jis šitaip pasielgė su jumis...

Simeonas Li kikendamas pasakė:

— Kas pyktį užanty nešioja, tas nieko nevertas. Juk Kalėdos, ar ne Lidija?

Pablyškusi Lidija šaltai atsakė:

— Na ką gi, matyt, jūs šiemet daug galvojote apie Kalėdas.

— Aš noriu, kad visa mano šeima susirinktų mano namuose. Kad juose įsiviešpatautų ramybė ir santarvė. Aš juk jau senas. Ar tu išeini, mieloji?

Alfredas jau buvo už durų, Lidija, žengusi kelis žingsnius, stabtelėjo.

Simeonas Li, galvos linktelėjimu parodęs duris, paaiškino:

Alfredas sutriko. Mat jiedu su Hariu niekada nesutardavo. Haris nuolat iš jo tyčiodavosi, visaip jį erzindavo.

Lidijos lūpos suvirpėjo. Ji ėmė skubiai berti žodžius, bet, tėvo akyse pastebėjusi slepiamą smalsumą, kaipmat nutilo. Senį, rodos, sutrikdė marčios savitvarda. Lidija pajuto, kad pasiekė nedidelę pergalę ir nudžiugusi klustelėjo:

— Jie — nelyginant kiškis ir vėžlys, ar ne? Bet atsimenat — vėžlys pirmas pasiekė finišą.

— Ne visada taip būna, — paprieštaravo Simeonas, — ne visada, mano mieloji Lidija.

Moteris nusišypsojo ir pasakė:

— Atleiskite, turiu eiti pas Alfredą. Dabar jis tikriausiai nusiminęs.

— Taip, Alfredas nemėgsta permainų. Jam geriau tinka nusistovėjusio gyvenimo ritmas.

— Alfredas atsidavęs jums, — priminė Lidija.

— Stebiesi, kad taip yra?

— Kartais.

Lidija išėjo iš kambario. Simeonas palydėjo ją akimis. Sukikeno ir patenkintas patrynė rankas.

— Labai smagu, — sušnabždėjo. — Kol kas be galo įdomu! Bus tikrai labai linksmos Kalėdos!

Paskui senis sunkiai atsistojo ir, iš lėto keldamas kojas, pasiramsčiuodamas lazda, nuklibikščiavo prie didelio seifo, stovinčio kambario kampe. Surinko šifrą ir truktelėjo rankenėlę. Durys atsivėrė. Senis drebančia ranka išsitraukė nedidelį zomšos maišelį. Atrišęs išpylė į delną žiupsnelį nešlifuotų deimantų.

— Ak, mano gražuoliai... Vis tokie pat — mano senieji ištikimieji draugai. Geri buvo laikai. Pinigėliai birėte birėjo! Nė už ką aš jūsų neatiduosiu juvelyrui, mano brangieji! Jūs niekada nekarosite ant moters kaklo, nepuošite jų ausų ar pirštų. Jūs — mano! Mano ištikimieji draugai! Tik mes žinome savo paslaptis — jūs ir aš! Tegu mano, kad aš senas ir silpnas, bet aš dar nepasmerktas. Senasis skalikas dar jiems visiems parodys, ką gali! Aš dar pasilinksminsiu!

ANTRA DALIS

Gruodžio 23-ioji 1

Tresilianas nuskubėjo prie durų — skambino nepaprastai atkakliai. Vieną, antrą kartą. Jis įraudo — šitaip skambinti prie namo, kuriame gyvena ponas Li! Jeigu tai kokie dykaduoniai, einą pas visus iš eilės, giedodami kalėdines giesmes, — jis jiems parodys! Per apšerkšnijusį viršutinį durų stiklą tarnas išvydo stambaus vyriškio, užsimaukšlinusio skrybėlę nuleistais kraštais, siluetą ir atidarė duris. Še tau! Kažkoks nepažįstamasis bjauriais pigiais drabužiais, o dar dedasi madingu vyruku! Akiplėša valkata!

— Tegu velniai mane rauna, jeigu čia ne Tresilianas! — staiga išgirdo. — Kaip laikaisi, Tresilianai?

Tresilianas žvilgtelėjo į nepažįstamąjį, nusigręžė, giliai atsiduso ir vėl nustebęs įsispitrėjo į jį. Toks pat tvirtas apatinis žandikaulis, atsikišęs apskritas smakras, erelio nosis, padykusios akys.

Kažkada jis jau matė šį žmogų šituose namuose. Tik tada jo bruožai buvo švelnesni, o jis pats buvo jaunesnis...

Tarnui užgniaužė kvapą.

— Ponas Haris! — aiktelėjo.

Haris Li nusijuokė.

— Regis, aš tave šiek tiek išgąsdinau? Nesuprantu kodėl? Juk manęs laukia, ar ne?

— Taip, žinoma, sere. Be abejonių — laukia, sere.

— Tai ko taip nustebai?

Haris pasitraukė porą žingsnių atgal ir žvilgsniu apmetė namą — milžinišką raudonų plytų statinį, gana įspūdingą, bet griozdišką namą.

— Tebestovi šlykščioji pilis, — patenkintas tarė jis. — Stovi toje pat vietoje kaip stovėjusi, ir tai, ko gero, svarbiausia. Kaip kruta mano tėvas, Tresilianai?

— Jis beveik invalidas, sere. Neišeina iš savo kambario, o ir po jį vos bepavaikšto. Šiaip jaučiasi pusėtinai.

— Senas ištvirkėlis!

Haris Li įėjo į vidų, leidosi nuvelkamas kailinius ir atkišo skrybėlę.

— O kaip gyvena mano mielasis brolelis Alfredas, Tresilianai?

— Labai gerai, sere.

Haris šyptelėjo.

— Labai manęs pasiilgo, a?

— Tikiuosi, sere.

— O aš nesitikiu. Atvirkščiai. Kertu lažybų, mano sugrįžimas — peilio dūris į jo širdį! Mudu niekada nesutarėme. O ar tu vis dar skaitai savo Bibliją, Tresilianai?

— Taip, sere. Retkarčiais, sere.

— Taigi prisimink istoriją apie sūnų paklydėlį. Atsimeni, kaip sutriko vyresnysis brolis, sužinojęs apie jaunylio sugrįžimą? Galiu lažintis, senasis gerasis namisėda Alfredas neteks žado.

Tresilianas, nuleidęs akis, tylėjo. Kupron susimetusi nugara bylojo, kad su tokia išvada jis nesutinka. Haris uždėjo delną jam ant peties.

— Vesk mane, seni, — tarė jis. — Įmitęs veršis laukia manęs. Vesk tiesiai pas jį.

Tresilianas burbtelėjo:

— Užeikite į svetainę, sere, pažiūrėsiu, kur jūsų broliukas... Mes gerai nežinojome, kada atvyksite, sere, todėl nieko nesiuntėme pasitikti.

Haris tik krestelėjo galvą ir žengė paskui Tresilianą prieškambariu, smalsiai žvalgydamasis aplinkui.

— Matau, kad viskas po senovei savo vietose, — tarė jis. — Per tuos dvidešimt metų čia niekas nepasikeitė.

Jiedu įėjo į svetainę.

— Einu paieškoti pono Alfredo ir ponios, — sumurmėjo senis ir skubiai nužingsniavo.

Haris paėjo porą žingsnių ir stabtelėjo lyg stabo ištiktas: ant palangės sėdėjo moteris. Nustebęs negalėjo atplėšti akių nuo jos plaukų ir egzotiško tamsaus veido blyškumo.

— Tai bent! — sušuko Haris. — Jūs turbūt septintoji ir pati gražiausia mano tėtušio žmona?

Pilara nusliuogė nuo palangės ir priėjo prie jo.

— Aš — Pilara Estravados, — tarė. — O jūs tikriausiai mano dėdė Haris, mano mamos brolis?

Haris sutriko.

— Tai štai kas tu! Dženės duktė.

Pilara paklausė: