Агата Кристи: Kalėdų pudingas

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Kirvaitytė

Turinys

Kalėdų pudingas

Ispaniškos skrynios paslaptis

Klusnus šuo

Dvidešimt keturi mėlynieji strazdai

Sapnas

Grinšo Beprotybė

Kalėdų pudingas

1.

— Labai apgailestauju, — pasakė mesjė Erkiulis Puaro.

Jį nutraukė. Ne šiurkščiai. Mandagiai, mikliai, greičiau įtikinėjančiai nei prieštaraujančiai.

— Prašau, neatsisakykite iš karto, mesje Puaro. Čia yra rimtas valstybės palikuonis. Jūsų bendradarbiavimas bus įvertintas autoritetinguose sluoksniuose.

— Jūs išties malonus, — Erkiulis Puaro mostelėjo ranka, — bet aš tikrai negaliu imtis to, ko jūs prašote. Šiuo metų laiku...

Ponas Džesmondas vėl įsiterpė.

— Kalėdų metas, — pasakė įtikinėdamas — Senoviškos Kalėdos Anglijos kaime.

Erkiulis Puaro pasipurtė. Mintis apie anglišką kaimą šiuo metų laiku jo nesužavėjo.

— Geros senoviškos Kalėdos! — pabrėžė ponas Džesmondas.

— Jos ne man — aš nesu anglas, — pasakė Erkiulis Puaro. — Mano šalyje Kalėdos yra vaikams. Mes švenčiame Naujus Metus.

— O, — pasakė ponas Džesmondas, — bet Kalėdos Anglijoje yra puikus paprotys, ir aš garantuoju, kad Kings Leisyje jūs pamatysite tai, kas jame geriausia. Žinote, tai nuostabus senas namas. Na, vienas fligelis buvo pastatytas keturioliktame amžiuje.

Puaro vėl pasipurtė. Mintis apie keturiolikto amžiaus anglų dvarininko namą privertė jį būgštauti. Jis per dažnai kentėdavo istoriniuose Anglijos kaimų namuose. Jis pagarbiai apžvelgė savo patogų, modemų butą su radiatoriais ir naujausiomis patentuotomis priemonėmis bet kokiems skersvėjams išvengti.

— Žiemą, — tvirtai pasakė, — aš nepaliksiu Londono.

— Nemanau, kad jūs gerai suprantate, mesjė Puaro, kaip visa tai rimta, — ponas Džesmondas pasižiūrėjo į savo bendrakeleivį ir vėl į Puaro.

Antrasis Puaro lankytojas iki šiol nepasakė nieko, išskyrus mandagų ir oficialų „Sveiki“. Jis sėdėjo, įdėmiai žvelgdamas į savo gerai išblizgintus batus, su gilios depresijos išraiška šokolado spalvos veide. Jis buvo jaunas, ne vyresnis nei dvidešimt trejų, ir aiškiai buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje.

— Taip, taip, — pasakė Erkiulis Puaro. — Aišku, kad dalykas rimtas. Aš suprantu tai. Mano nuoširdi užuojauta Jo Didenybei.

— Padėtis yra viena iš subtiliausių, — pasakė ponas Džesmondas.

Puaro žvilgsnis nuo jaunuolio nukrypo į jo vyresnį bendrakeleivį. Jei kas būtų norėjęs apibūdinti poną Džesmondą vienu žodžiu, tas žodis būtų „atsargumas“. Visas ponas Džesmondas buvo atsargus. Jo gerai sukirpti, bet nekrintantys į akis drabužiai, jo malonus, išauklėtas balsas, kuris retai pakildavo virš malonaus vienodumo, jo šviesiai rudi, laikui bėgant jau kiek praretėję plaukai, jo išblyškęs rimtas veidas. Erkiuliui Puaro atrodė, kad jis pažįsta ne vieną, bet tuziną ponų Džesmondų, kurie anksčiau ar vėliau būtų pasakę tą pačią frazę: „Padėtis yra viena iš subtiliausių“.

— Žinote, policija gali būti labai taktiška, — pasakė Erkiulis Puaro.

Ponas Džesmondas stipriai papurtė galvą.

— Tik ne policija, — pasakė. — Kad atgautume tai, ką mes... hm... norime atgauti, beveik neišvengiamai teks iškelti bylą teisme, o mes tiek nedaug žinome. Mes įtariame, bet nežinome.

— Užjaučiu jus, — vėl pasakė Erkiulis Puaro.

Jei jam atrodė, kad jo užuojauta ką nors reikš jo dviems lankytojams, jis klydo. Jiems nereikėjo užuojautos, jiems reikėjo praktinės pagalbos. Ponas Džesmondas vėl pradėjo kalbėti apie angliškų Kalėdų žavesį.

— Žinote, tikrosios senovinės Kalėdos nyksta, — pasakė. — Šiais laikais žmonės jas švenčia viešbučiuose. Bet per anglų Kalėdas susirenka visa šeima su vaikais ir jų kojinėmis, su kalėdine eglute, kalakutu ir slyvų pudingu, su sausainiais. Senis besmegenis už lango...

Tikslumo dėlei Puaro įsikišo.

— Kad padarytum besmegenį, reikia sniego, — griežtai pasakė. — Bet negali snigti pagal užsakymą, net per angliškas Kalėdas.

— Kaip tik šiandien kalbėjausi su draugu iš meteorologinės tarnybos, — pasakė ponas Džesmondas, — ir jis man pasakė, kad yra didelė tikimybė, jog per Kalėdas snigs.

Toks pasakymas buvo klaida. Erkiulis Puaro pasipriešino dar atkakliau.

— Sniegas kaime! — pasakė — Tai bus dar bjauriau. Didelis, šaltas, akmeninis dvarininko namas.

— Ne visai taip, — pasakė ponas Džesmondas — Per pastarąjį dešimtmetį viskas labai pasikeitė. Yra skysto kuro centrinis šildymas.

— Kings Leisyje jie turi skysto kuro centrinį šildymą? — paklausė Puaro. Atrodė, kad jis pirmą kartą suabejojo.

Ponas Džesmondas pasinaudojo proga.

— Taip, žinoma, — jis pasakė, — ir puikią karšto vandens sistemą. Radiatoriai kiekviename miegamajame. Aš garantuoju, mano brangusis Puaro, kad Kings Leisyje žiemą patogu. Jums tas namas gali atrodyti net per šiltas.

— Labai nepanašu, — pasakė Erkiulis Puaro.

Sumaniai ir mikliai ponas Džesmondas truputį pakeitė temą.

— Galite suprasti, su kokia siaubinga dilema mes susidūrėme — pasakė patikliai.

Erkiulis Puaro linktelėjo. Uždavinys toli gražu nebuvo paprastas. Jaunas būsimasis monarchas, vienintelis turtingos ir svarbios Britanijos tautų sandraugos valstybės valdovo sūnus, į Londoną atvyko prieš kelias savaites. Jo šalis gyveno nerimo ir nepasitenkinimo laikotarpiu. Nors viešoji nuomonė ir buvo lojali tėvui, kurio gyvenimo būdas atkakliai liko rytietiškas, ji šiek tiek nepasitikėjo jaunąja karta. Pastarosios kvailybės buvo vakarietiškos, ir į jas buvo žiūrima nepritariamai.

Tačiau neseniai buvo paskelbtos jo sužadėtuvės. Jis turėjo vesti to paties kraujo pusseserę, jauną moterį, kuri, nors ir mokėsi Kembridže, atidžiai stebėjo, kad Vakarai neveiktų jos pačios šalies. Buvo paskelbta vestuvių diena, ir jaunasis princas atvyko į Angliją, veždamasis kelis plačiai žinomus brangakmenius iš savo namų, kad pas Kartjerį jie būtų įstatyti į tinkamus modernius aptaisus. Tarp jų buvo labai įžymus rubinas, išimtas iš gremėzdiško senamadiško vėrinio, ir jam įžymūs juvelyrai turėjo suteikti naują išvaizdą. Kurį laiką viskas klostėsi gerai, bet po to atsirado kliūtis. Nieko nuostabaus, jeigu jaunas žmogus, turįs daug turtų ir linksmų pomėgių, padaro keletą malonių paikysčių. To niekas nebūtų pasmerkęs. Buvo manoma, kad jauni princai ir turi taip linksmintis. Princui pasiimti savo merginą pasivaikščioti Bondo gatve ir dovanoti jai smaragdinę apyrankę ar deimantinį segtuką kaip atlyginimą už malonumą, kurį ji jam suteikė, būtų laikoma labai natūraliu ir tinkamu dalyku, atitinkančiu kadilakus, kuriuos jo tėvas nuolat dovanodavo savo mėgstamoms šokėjoms.

Bet princas buvo kur kas neapdairesnis. Meilikaudamas damos interesams, jis parodė jai garsųjį rubiną naujuose aptaisuose, ir pagaliau buvo toks neišmintingas, kad sutiko su jos prašymu leisti jį panešioti — tik vieną vakarą!

Pasekmės buvo greitos ir liūdnos. Dama pasišalino nuo vakarienės stalo pasipudruoti nosies. Bėgo laikas. Ji negrįžo. Ji paliko personalą prie kitų durų ir paskui tarsi prasmego skradžiai žemę. O svarbiausia ir liūdniausia buvo tai, kad rubinas naujuose aptaisuose pranyko kartu su ja.

Tokie buvo faktai, kurie tikriausiai negalėjo būti iškelti į viešumą be šiurpiausių padarinių. Rubinas buvo kažkas daugiau nei tik rubinas, tai buvo istorinė didelės reikšmės nuosavybė, ir jos išnykimo aplinkybės buvo tokios, kad bet koks netinkamas viešas jų paskelbimas galėjo nulemti rimčiausius politinius padarinius.