Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Ponas Džesmondas nebuvo toks žmogus, kuris galėtų tuos faktus pateikti paprasta kalba. Jis užtvindė juos begale žodžių. Kas per vienas buvo ponas Džesmondas, Erkiulis Puaro nežinojo. Jis buvo sutikęs daugelį ponų Džesmondų per savo karjerą. Ar jis buvo susijęs su Vidaus reikalų ministerija, Užsienio sekretoriumi ar kitomis slaptomis visuomenės tarnybomis, nebuvo tiksliai apibrėžta. Jis dirbo, atsižvelgdamas į valstybės interesus. Rubinas turi būti atgautas.

Ponas Džesmondas primygtinai reikalavo, kad mesjė Puaro jį atgautų.

— Gal ir galėčiau, — nutarė Erkiulis Puaro, — bet man tegalite tiek mažai pasakyti. Spėlionės, įtarimai — to nepakanka, kad galėtum pradėti.

— Imkitės to, mesjė Puaro, tikriausiai tai neviršys jūsų jėgų. Ak, imkitės.

— Man ne visada pasiseka.

Bet tai buvo apsimestinis kuklumas. Iš Puaro tono buvo pakankamai aišku, kad jam imtis reikalo buvo beveik tas pat, kaip sėkmingai jį įveikti.

— Jo Didenybė yra labai jaunas, — pasakė ponas Džesmondas. Bus gaila, jei visas jo gyvenimas bus sugadintas dėl paprasto jaunuoliško neapdairumo.

Puaro švelniai pasižiūrėjo į nusiminusį jaunuolį.

— Jaunystė — kvailysčių metas, — pasakė drąsindamas, — ir paprastam jaunuoliui tai per daug nerūpi. Geras tėvelis užmoka šeimos advokatui, kuris padeda išnarplioti sunkumus; jaunuolis pasimoko iš patirties, ir viskas gerai baigiasi. Tačiau jūsų situacija iš tikrųjų nelengva. Jūsų besiartinančios vedybos...

— Taigi. Būtent jos, — jaunuolis prabilo pirmą kartą — Matote, ji labai labai rimta. Labai rimtai žiūri į gyvenimą. Kembridže įgijo daug labai rimtų minčių. Mano šalyje turėtų būti lavinimas. Turėtų būti mokyklos. Turėtų būti daug dalykų. Suprantate, viskas demokratijos pažangos vardan. Ji sako, kad neturi būti taip, kaip valdant mano tėvui. Suprantama, ji žino, kad aš Londone nukrypsiu į šalį, bet kad nebus skandalo. Ne! Tai, kas atsitiko, yra skandalas. Matote, tas rubinas yra labai labai įžymus. Už jo driekiasi ilgas pėdsakas, istorija. Daug kraujo praliejimų, daug mirčių!

— Mirčių, — susimąstęs pasakė Erkiulis Puaro. Pažiūrėjo į poną Džesmondą. — Tikiuosi, kad bent iki to nebus prieita?

Ponas Džesmondas kvaktelėjo lyg antis, nusprendusi padėti kiaušinį.

— Ne, žinoma, ne, — tarė manieringai — Esu tikras, kad negali būti jokios kalbos apie tai.

— Negali žinoti, — pasakė Erkiulis Puaro. — Kad ir kas dabar turi tą rubiną, gali būti kitų, kurie nori įgyti tą nuosavybę, ir ko niekas nesustabdys, mano bičiuli.

— Tikrai nemanau, — įtikinėdamas pasakė ponas Džesmondas, — kad mes turime leistis į tokios rūšies spėliones. Jos gana nenaudingos.

— Kai dėl manęs, — pasakė Erkiulis Puaro, staiga pasidaręs labai užsienietišku, — kai dėl manęs, tai aš ištiriu visas aplinkybes, nelyginant politikas.

Ponas Džesmondas pasižiūrėjo į jį abejodamas. Laikydamasis savo krypties, jis tarė:

— Ką gi, manau, kad nuspręsta, mesje Puaro? Jūs vyksite į Kings Leisą?

— O kaip aš pateisinsiu savo buvimą ten? — paklausė Erkiulis Puaro.

Ponas Džesmondas patikliai nusišypsojo.

— Manyčiau, kad tai gali būti labai paprastai sutvarkyta, — pasakė. — Galiu garantuoti, kad tai atrodys gana natūraliai. Pamatysite, kad Leisis žavus. Nuostabūs žmonės.

— Ir jūs manęs neklaidinate, kalbėdamas apie skysto kuro centrini šildymą?

— Ne, aišku, kad ne, — pono Džesmondo balse suskambo kančios gaidelė — Aš garantuoju, kad rasite visus patogumus.

— Tout confort modeme 1 , — prisimindamas sumurmėjo Puaro. — Eh bien 2 , aš priimu jūsų pasiūlymą.

2.

Kai Erkiulis Puaro su ponia Leisi sėdėjo kalbėdamiesi prie vieno iš didelių muslinu uždengtų langų, temperatūra ilgoje Kings Leisio svetainėje buvo aštuoniasdešimt šeši laipsniai pagal Farenheitą, kaip tik tiek, kiek reikėjo. Ponia Leisi siuvinėjo. Ji nedarė petit point ir nesiuvinėjo gėlių šilku. Ne, ji užsiėmė prozaiška veikla — apsiuvinėjo audeklą. Siūdama ji kalbėjo švelniu susimąsčiusiu balsu, kuris Puaro pasirodė labai žavus.

— Viliuosi, mesje Puaro, kad jums patiks mūsų Kalėdų šventė. Žinote, bus tik šeima. Mano anūkė ir anūkas, ir jo draugas, ir Brigita, kuri yra mano puiki dukterėčia, ir pusseserė Diana, ir labai senas draugas Deividas Velvinas. Tik šeimos šventė. Bet Edviną Mokombė sakė, kad būtent tai norėjote pamatyti. Senoviškas Kalėdas. Niekas negali būti senamadiškesnis už mus! Žinote, mano vyras gyvena visai pasinėręs į praeitį. Jis mėgsta, kad viskas būtų taip, kaip tada, kai jis buvo dvylikmetis berniūkštis ir atvykdavo čia atostogauti, — ji nusišypsojo — Visi tie seni daiktai, Kalėdų eglutė ir pakabintos kojinės, ir austrių sriuba, ir kalakutas — du kalakutai, vienas keptas, vienas virtas, — ir slyvų pudingas su žiedu ir viengungio saga, ir su visais kitais daiktais jame. Dabar negalime įdėti šešiapensių, nes jie nebe gryno sidabro. Bet visi tie senoviški desertai, Elvos slyvos ir Karlsbado slyvos, migdolai su razinomis, krištoliniai vaisiai ir imbieras. O viešpatie, aš kalbu, lyg būčiau katalogas iš „Fortnamo ir Meisono“!

— Man jau skiriasi skrandžio sultys, madam.

— Tikiuosi, kad ryt vakare visi turėsime bjaurius virškinimo sutrikimus, — pasakė ponia Leisi. — Šiuo metu žmonės valgo ne per daugiausia, tiesa?

Ją pertraukė keli garsūs šūksniai ir juoko pliūpsniai už lango. Ji pažvelgė į lauką.

— Nežinau, ką jie ten daro. Manau, kad žaidžia kokį žaidimą ar panašiai. Visą laiką baiminausi, kad tiems jaunuoliams per mūsų Kalėdas bus nuobodu. Bet ne, viskas kaip tik atvirkščiai. Dabar mano pačios sūnus su dukra ir jų draugai kiek daugiau žinos apie Kalėdas. Sakoma, kad visa tai nesąmonė ir per daug triukšmo, ir kad būtų buvę daug geriau vykti į kokį viešbutį ir pašokti. Bet atrodo, kad jaunoji karta tuo susidomėjo. Be to, — praktiškai pastebėjo ponia Leisi, — mokiniai visada alkani, tiesa? Manau, kad tose mokyklose jie marinami badu. Pagaliau vaikas tokiame amžiuje suvalgo tiek, kiek trys stiprūs vyrai.

Puaro nusijuokė ir pasakė:

— Labai miela, kad jūs ir jūsų vyras, madam, įtraukėte mane į jūsų šeimos šventę.

— O, aš įsitikinusi, kad mums abiem tai teikia malonumo, — pasakė ponia Leisi. — O jei pastebėsite, kad Horisas truputį šiurkštokas, nekreipkite dėmesio. Žinote, toks jo būdas.

O tai, ką iš tiesų pasakė jos vyras, pulkininkas Leisis, skambėjo taip:

— Negaliu suvokti, kodėl nori, kad vienas iš tų prakeiktų užsieniečių painiotųsi čia per Kalėdas? Kodėl negali jo pakviesti kitu metu? Nekenčiu užsieniečių! Gerai, gerai, tai Edviną Mokombė norėjo, kad jis pabūtų su mumis. Ką tai turi bendro su ja, norėčiau žinoti? Kodėl ji jo nepasikviečia Kalėdoms?

— Nes tu puikiai žinai, — atsakė ponia Leisi, — kad Edviną visada važiuoja pas Kleridžus.

Jos vyras pažvelgė į ją veriančiu žvilgsniu ir pasakė:

— Ar tik ko nors nesumanei, Ema?

— Ką nors sumaniau? — pasakė Ema, plačiai atmerkdama ryškiai mėlynas akis — Aišku, kad ne. Kodėl turėčiau?

Senasis pulkininkas Leisis nusijuokė giliu, dundančiu juoku.

— Aš neguldyčiau galvos, Ema, — pasakė jis. — Kai tu žiūri nekalčiausiu žvilgsniu, aišku, kad kažką sumanei.

Galvodama apie tą pokalbį, ponia Leisi kalbėjo toliau:

— Edviną sakė maniusi, kad jūs tikriausiai galėtumėt mums padėti... Aš tikrai nežinau kaip, bet ji sakė, kad jūs savo draugams labai padėjote kažkokiu... kažkokioje panašioje į mūsų situacijoje. Aš... na, tikriausiai jūs nežinote, apie ką aš kalbu?