Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Puaro drąsinančiai į ją pažiūrėjo. Ponia Leisi buvo beveik septyniasdešimties, tiesi kaip styga, sniego baltumo plaukais, rausvais skruostais, mėlynomis akimis, juokinga nosimi ir ryžtingu smakru.

— Jei yra kas, ką galėčiau padaryti, būsiu laimingas, tai darydamas, — pasakė Puaro — Supratau, kad tai yra gana nesėkminga jaunos merginos aistra.

Ponia Leisi linktelėjo.

— Taip. Atrodo neįprasta, kad turiu... na, kad noriu apie tai kalbėtis su jumis. Pagaliau, jūs išties visiškai pašalinis žmogus...

— Ir užsienietis, — supratingai pridūrė Puaro.

— Taip, — pasakė ponia Leisi, — bet tikriausiai taip bus lengviau. Šiaip ar taip, regis, Edviną manė, jog jūs galbūt galite ką nors žinoti... Kaip čia pasakius... Žinoti ką nors naudingo apie šį jaunąjį Desmondą Li-Vortlį.

Puaro susižavėjo pono Džesmondo išradingumu ir tuo, kaip paprastai jis pasinaudojo ledi Mokombe, siekdamas savo paties tikslų..

— Kaip supratau, to jaunuolio reputacija nėra labai gera? — atsargiai pradėjo jis.

— Aišku, kad ne! Jo reputacija labai bloga! Bet tai nemažina Saros susidomėjimo. Niekad nėra gerai sakyti jaunoms merginoms, kad vyrai turi blogą reputaciją, tiesa? Tai... tai jas tik paskatina!

— Tikra tiesa, — pasakė Puaro.

— Kai buvau jauna, — tęsė ponia Leisi, — (Dieve, tai buvo taip seniai!), mus įspėdavo, žinote, dėl kai kurių jaunuolių, ir suprantama, kad tai padidindavo mūsų domėjimąsi jais, ir jei kuriai iš mūsų pasisekdavo su jais pašokti, ar vienai pabūti su jais tamsioje oranžerijoje... — ji nusijuokė. — Dėl to aš neleisdavau daryti Horisui to, ką jis norėjo daryti.

— Pasakykit man, — tarė Puaro, — kas gi kelia jums nerimą?

— Mūsų sūnus žuvo kare, — pasakė ponia Leisi. — Mano marti mirė gimdydama Sarą, tad ji visada buvo su mumis, ir mes ją auklėjome. Gal darėme tai neišmintingai — aš nežinau. Bet manėme, kad visada turime palikti jai tokią veiksmų laisvę, kokia tik įmanoma.

— Manau, kad tai pageidautina, — pasakė Puaro. — Negalima eiti prieš laiko dvasią.

— Taip, — pasakė ponia Leisi — Būtent taip galvoju. Ir, žinoma, merginos šiais laikais tuo užsiima.

Puaro klausiamai pažiūrėjo į ją.

— Manau, tai pasireiškia tuo, — pasakė ponia Leisi, — kad Sara turi įsirengusi namuose taip vadinamąjį barą. Ji neina į šokius, vaikšto netinkamai apsirengusi, nesilanko baliuose ar panašiai. Užtat ji turi du gana nemalonius kambarius Čelsyje prie upės, ir dėvi tuos juokingus rūbus, kuriuos jiems patinka dėvėti, ir juodas ar šviesiai žalias kojines. Labai storas kojines. (Visada galvojau, kad tai labai dygu). Ir ji vaikšto nešukuotais, neplautais plaukais.

— Ca, c’est tout a fait naturelle 3 — pasakė Puaro. Tai šiuolaikinė mada. Jie iš jos išaugs.

— Taip, žinau, — pasakė ponia Leisi — Dėl šito aš nesijaudinu. Bet žinote, ji prasidėjo su tuo Desmondu Li-Vortliu, o jo reputacija tikrai nekokia. Jis daugiausia gyvena iš pasiturinčių merginų. Atrodo, kad jos dėl jo iš proto kraustosi. Jis vos nevedė Houpų mergaitės, bet jos šeima įtikino ją atsisakyti sužieduotuvių ar panašiai. Ir, aišku, būtent tai nori padaryti Horisas. Jis sako turįs tai padaryti, kad ją apsaugotų. Bet nemanau, kad tai labai gera mintis, mesje Puaro. Jie tiesiog pabėgs kartu į Škotiją, Airiją, Argentiną ar kur nors kitur, ir arba susituoks, arba gyvens nesusituokę. Ir nors tai būtų panieka sužadėtuvėms ir taip toliau... Pagaliau tai nėra gera išeitis, ar ne? Ypač, jei gimtų vaikas. Tada reikėtų pasiduoti ir leisti jiems susituokti. O tada, man atrodo, po metų ar dviejų visada būna skyrybos. Ir tada mergina grįžta namo. Paprastai po poros metų ji išteka už kažko, kas yra toks nuostabus ir kvailokas, ir tada nusiramina. Bet man atrodo, kad ypač liūdna, jei yra vaikas, nes nelabai gerai, kai tave auklėja patėvis, nors ir mielas. Ne, manau, kad daug geriau daryti taip, kaip mes elgėmės jaunystėje. Norėjau pasakyti, kad pirmas jaunuolis, kurį pamilstame, visada būna kažkoks netinkamas. Prisimenu, kad buvau siaubingai susižavėjusi jaunuoliu, vardu — na, koks gi buvo jo vardas — keista, aš išvis negaliu prisiminti jo vardo! Jo pavardė buvo Tibitas. Jaunasis Tibitas. Aišku, mano tėvas uždraudė jam lankytis mūsų namuose, bet jis buvo kviečiamas į šokius, ir mes šokdavom kartu. Kartais mes pasprukdavome ir sėdėdavome drauge, o atsitiktiniai pažįstami ruošdavo iškylas, į kurias eidavom kartu. Aišku, tai buvo labai įdomu ir uždrausta, ir mes tuo mėgavomės. Bet nesielgdavome... na, nemąstydamos, kaip elgiasi šių dienų merginos. Tad po kiek laiko Tibitų šeima išsikėlė. Ir tik pagalvokite, po ketverių metų aš jį vėl pamačiau ir nustebau, ką galėjau jame įžvelgti! Jis atrodė toks kvailas jaunuolis. Rėksmingas, suprantate. Nebuvo galima įdomiai pasikalbėti.

— Kiekvienas mano, kad jo jaunystės dienos buvo geriausios, — kažką panašaus į posakį pasakė Puaro.

— Žinau, — pasakė ponia Leisi. — Tai nuobodu, tiesa? Neturėčiau būti nuobodi. Bet man vis tiek nesinori, kad Sara, tikrai miela mergina, tekėtų už Desmondo Li-Vortlio. Ji ir Deividas Velvinas, kuris yra čia, visada buvo tokie geri draugai ir taip beprotiškai mėgo vienas kitą, ir mes tikėjomės, Horisas ir aš, kad jie užaugs ir susituoks. Bet aišku, kad jai jis dabar atrodo kvailas, ir ji nežmoniškai susižavėjusi Desmondu.

— Turbūt nelabai supratau, madam, — pasakė Puaro — Tas Desmondas Li-Vortlis dabar yra čia, šitame name?

— Tai mano darbas, — pasakė ponia Leisi — Horisas norėjo uždrausti jai matytis su juo ir taip toliau. Aišku, Horiso laikais tėvas ar globėjas būtų atėjęs į jaunuolio namus su botagu! Horisas norėjo uždrausti vaikinui lankytis šiuose namuose, ir uždrausti merginai su juo susitikinėti. Pasakiau jam, kad tai klaidinga pozicija. „Ne, — aš pasakiau. — Pakviesk jį pas mus. Kartu atšvęsime Kalėdas.“ Aišku, mano vyras pasakė, kad aš išprotėjau! Bet aš pasakiau: „Šiaip ar taip, brangusis, išbandykime tai. Leisk jai pažvelgti į jį mūsų aplinkoje ir mūsų name, ir mes elgsimės su juo labai maloniai ir mandagiai, ir tikriausiai tada jis jai pasirodys ne toks įdomus!“

— Manau, kad jūsų, kaip sakoma, galva gerai dirba, madam, — tarė Puaro — Manau, kad jūsų požiūris labai išmintingas. Išmintingesnis už jūsų vyro.

— Na, tikiuosi, kad taip ir yra, — abejodama ištarė ponia Leisi — Nepanašu, kad tai labai padėtų, — staiga jos skruoste pasirodė duobutė — Kai ką jums prisipažinsiu, mesje Puaro. Man pačiai jis patinka. Na, aš nemanau, kad jis man tikrai patinka, protu, bet aš jaučiu jo žavesį. Taip, aš galiu suprasti, kuo jis patinka Sarai. Bet aš pakankamai sena moteris ir turiu pakankamai patirties, kad žinočiau, jog iš jo nieko gero nebus. Net jei man patinka jo kompanija. Nors aš manau, — gana ilgesingai pridūrė ponia Leisi, — kad jis turi keletą gerų savybių. Žinote, jis paklausė, ar galėtų čia atsivežti savo seserį. Ji buvo operuota ir gulėjo ligoninėje. Jis pasakė, kad būtų labai liūdna, jei ji būtų slaugos namuose per Kalėdas, ir jis norėjo žinoti, ar nebūtų per daug rūpesčių, jei jis galėtų atsivežti ją drauge. Jis pasakė, kad neš jai valgius ir panašiai. Na, aš manau, kad tai buvo gana miela, tiesa, mesje Puaro?

— Tai rodo dėmesį, — susimąstęs pasakė Puaro, — kas beveik netinka jo būdui.

— Ak, nežinau. Galima būti prisirišusiam prie šeimos ir tuo pačiu metu norėti pagrobti jauną turtingą merginą. Žinote, Sara bus labai turtinga, ne tik iš to, ką jai paliksime — ir aišku, tai nebus labai daug, nes didžioji dalis atiteks mano anūkui Kolinui. Bet jos motina buvo labai turtinga moteris, ir Sara paveldės visus jos pinigus, kai jai sueis dvidešimt vieneri. Jai dabar tik dvidešimt. Ne, manau, kad miela, jog Desmondas pasirūpino savo seserimi. Ir jis neapsimetinėjo, kad ji labai nuostabi ar panašiai. Ji yra mašinininkė stenografistė, kaip supratau, dirba sekretore Londone. O jis toks geras, kaip ir sakė — nešioja jai padėklus. Aišku, ne visada, bet gana dažnai. Tad aš manau, kad jis turi keletą mielų savybių. Bet vis tiek, — tvirtai apsisprendusi pasakė ponia Leisi, — nenoriu, kad Sara už jo tekėtų.