Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Iš visko, ką girdėjau ir kas man buvo pasakyta, — pasakė Puaro, — tai tikriausiai būtų nelaimė.

— Šiaip ar taip, kaip jūs manote, ar galėtumėte mums padėti? — pasiteiravo ponia Leisi.

— Taip, manau, kad tai įmanoma, — atsakė Erkiulis Puaro, — bet nenorėčiau per daug prižadėti. Nes šio pasaulio ponai Desmondai Li-Vortliai yra gudrūs, madam. Bet nenusivilkite. Turbūt galima kažką padaryti. Šiaip ar taip, aš pasistengsiu, jei tik taip galėsiu atsidėkoti už jūsų malonų pakvietimą atšvęsti Kalėdas, — jis apsižvalgė — Ir šiomis dienomis nebus labai lengva linksmintis.

— Ne, suprantama, — atsiduso ponia Leisi. Ji pasilenkė į priekį — Ar žinote, mesje Puaro, apie ką aš iš tiesų galvoju — ką norėčiau turėti?

— Ne, bet pasakykite man, madam.

— Aš paprasčiausiai aistringai noriu turėti modernų vienaaukštį namuką. Ne, turbūt ne būtent vienaaukštį namuką, bet nedidelį, modernų, lengvai prižiūrimą namelį, pastatytą kur nors šiame parke, ir gyventi jame su naujausia virtuve ir be ilgų koridorių. Viskas būtų paprasta ir lengva.

— Tai labai praktiška idėja, madam.

— Man ne, — atsakė ponia Leisi — Mano vyras dievina šią vietą. Jam patinka čia gyventi. Jis ignoruoja menkus nepatogumus, jis nepakęstų, tiesiog nepakęstų gyvenimo mažame moderniame name parke!

— Tad jūs aukojatės dėl jo norų?

Ponia Leisi atsitiesė.

— Nelaikau to auka, mesje Puaro, — pabrėžė ji — Aš ištekėjau už savo vyro, norėdama padaryti jį laimingą. Jis buvo man geras, ir tuos visus metus aš buvau laiminga, todėl noriu duoti jam laimę.

— Tad jūs ir toliau gyvensite čia, — pasakė Puaro.

— Čia iš tiesų nėra taip jau nepatogu, — pasakė ponia Leisi.

— Ne, ne, — skubiai atsiliepė Puaro. — Priešingai, čia labai patogu. Jūsų centrinis šildymas ir vanduo vonioje yra tobulybė.

— Mes išleidome daug pinigų tam, kad name būtų patogu gyventi, — pasakė ponia Leisi — Mes turėjome parduoti žemės. Manau, kad tai vadinama pagerinimo išlaidomis. Laimei, to nesimato iš namo, nes tai yra kitoje parko pusėje. Tikrai gana bjaurus žemės plotelis be gražaus vaizdo, bet mums už jį gerai užmokėjo. Tad mes galėjome padaryti tiek patobulinimų, kiek tik įmanoma.

— O kaip su aptarnavimu, madam?

— Ak, na, tai sudaro daug mažiau sunkumų, nei jūs galėtumėt pagalvoti. Aišku, negali tikėtis, kad būsi prižiūrimas ir aptarnaujamas taip, kaip turėtum. Iš kaimo ateina visokie įvairūs žmonės. Dvi moterys ateina ryte, kitos dvi verda pietus ir plauna indus, dar kitos ateina vakare. Yra begalės žmonių, kurie nori ateiti ir padirbėti po kelias valandas per dieną. Suprantama, Kalėdoms mums pasisekė. Mano mieloji ponia Ros visada atvyksta per Kalėdas. Ji nuostabi virėja, tikrai pirmos klasės. Maždaug prieš dešimt metų ji atsistatydino, bet nenumatytais atvejais atvažiuoja mums padėti. Be to, yra mielasis Peverelis.

— Jūsų vyresnysis liokajus?

— Taip. Jis išėjęs į pensiją ir gyvena mažame namelyje prie vartininko, bet jis toks atsidavęs, būtinai nori aptarnauti mus per Kalėdas. Aš tikrai bijau, mesje Puaro, nes jis toks senas ir netvirtas, kad jaučiu — jei jis neša ką nors sunkaus, tai išmes. Jį stebėti — tikra kančia. Bet aš baisiai jį įžeisčiau, jei neleisčiau ateiti. Jis piktinasi, sarkastiškai baisisi ir nepritardamas priekaištauja, kai mato, kaip atrodo mūsų sidabras, ir po trijų dienų, kai jis apsigyvena čia, viskas vėl būna nuostabu. Taip. Jis yra mielas, ištikimas draugas, — ji nusišypsojo Puaro — Tad matote, mes visi pasiruošę laimingoms Kalėdoms. Be to, baltoms Kalėdoms, — pridūrė, žvilgtelėjusi pro langą — Matote? Pradeda snigti. O, ateina vaikai. Mesje Puaro, jūs privalote susipažinti su jais.

Puaro pristatymo ceremonija truko ilgai. Pirmiausia jis buvo pristatytas Kolinui ir Maiklui — anūkui moksleiviui bei jo draugui, šauniems mandagiems penkiolikmečiams, iš kurių vienas buvo šatenas, o kitas blondinas. Tada jų pusseserei Brigitai, juodaplaukei maždaug to paties amžiaus mergaitei, kuri trykšte tryško energija.

— O čia mano anūkė Sara, — pasakė ponia Leisi.

Puaro kiek susidomėjęs pažvelgė į Sarą, žavią merginą su raudonų plaukų sruogomis; jam pasirodė, kad ji pasitiki savimi ir kad jos elgesys kiek iššaukiantis.

— O čia ponas Li-Vortlis.

Ponas Li-Vortlis dėvėjo žvejo megztinį ir siaurus juodus džinsus; jo plaukai buvo gana ilgi, ir nebuvo aišku, ar jis skutosi tą rytą. Lyg jo priešingybė buvo jaunuolis, pristatytas kaip Deividas Velvinas, santūrus ir ramus, kuris maloniai šypsojosi, ir akivaizdžiai buvo pratus prie muilo ir vandens. Čia buvo dar vienas draugijos narys, daili, gana karšto būdo mergina, pristatyta kaip Diana Midlton.

Įnešė arbatą. Daug minkštų bandelių, paplotėlių, sumuštinių ir trijų rūšių pyragaičiai. Jaunesnieji draugijos nariai mėgavosi arbata. Pagaliau atėjo pulkininkas Leisis ir pasakė nieko neįsipareigojančiu balsu:

— Ei, arbata? O taip, arbata.

Iš žmonos rankų jis gavo savo puodelį arbatos, pasiėmė porą paplotėlių, mėtė nedraugišką žvilgsnį į Desmondą Li-Vortlį ir atsisėdo nuo jo kiek galėdamas toliau. Tai buvo didelis vyras su tankiais antakiais ir raudonu, vėjo nugairintu veidu. Jis atrodė panašesnis į ūkininką nei į dvaro savininką.

— Pradėjo snigti, — pasakė jis — Bus tikros baltos Kalėdos.

Po arbatos kompanija išsisklaidė.

— Manau, kad dabar jie eis groti savo plokštelių, — pasakė Puaro ponia Leisi. Jos anūkui paliekant kambarį, ji atidžiai jį nužvelgė. Jos tonas buvo toks, lyg ji sakytų: „Vaikai eina žaisti su savo žaisliniais kareivėliais“.

— Žinoma, jie bauginančiai techniški, — pasakė ji ir labai didžiuojasi tuo.

Tačiau berniukai ir Brigita nusprendė eiti prie ežero ir pažiūrėti, ar ledas tinkamas čiužinėti.

— Manau, kad mes galėjome pačiužinėti šį rytą — pasakė Kolinas. — Bet senasis Hodkinsas pasakė ne. Jis visada siaubingai atsargus.

— Eime pasivaikščioti, Deividai, — švelniai pasakė Diana Midlton.

Deividas akimirką abejojo, žvelgdamas į raudoną Saros galvą. Ji stovėjo šalia Desmondo Li-Vortlio, laikydama jį už rankos ir žiūrėdama į jo veidą.

— Gerai, — pasakė Deividas Velvinas, — eime.

Diana greitai sugriebė jį už parankės, ir jie pro duris nuėjo į sodą. Sara pasakė:

— Ar mums taip pat nenuėjus, Desmondai? Namuose baisiai tvanku.

— Kas gi nori vaikštinėti? — pasiteiravo Desmondas. — Aš paimsiu savo mašiną. Nuvažiuosime į „Margąjį Šerną“ ir išgersime.

Prieš atsakydama, Sara valandėlę dvejojo:

— Važiuokime į Ledbario turgų, į „Baltąjį Elnią“. Bus daug smagiau.

Nors už nieką pasaulyje nebūtų pasakius to garsiai, Sara instinktyviai vengė važiuoti į vietinę aludę su Desmondu. Tai kažkaip kirtosi su Kings Leisio tradicijomis. Kings Leisio moterys niekada nebuvo peržengusios „Margojo Šerno“ baro slenksčio. Ji neaiškiai jautė, kad eiti ten reikštų apvilti senąjį pulkininką Leisį ir jo žmoną. Ir kodėl ne? Taip pasakytų Desmondas Li-Vortlis. Susierzinusi Sara pajuto, kad jis turėtų žinoti, kodėl ne! Negalima liūdinti tokių mielų senukų kaip senelis ir brangioji senoji Ema, nebent to nebūtų galima išvengti. Jie tikrai buvo labai mieli, leisdami jai gyventi savo gyvenimą, nors nesuprasdami, kodėl ji norėjo gyventi Čelsyje taip, kaip ji gyveno, bet toleruodami tai. Aišku, tai buvo Emos nuopelnas. Senelis būtų kėlęs nesibaigiančius barnius.

Sara neapgaudinėjo savęs, vertindama savo senelio pažiūras. Ne dėl jo pastangų Desmondas buvo pakviestas pabūti Kings Leisyje. Taip atsitiko dėl Emos, o Ema visada buvo ir yra miela.