Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Oi, aš taip nemanyčiau, — su skubotu optimizmu pasakė Brigita — Aš įsitikinusi, kad jis supras, kad tai padarėme tik norėdami jį pralinksminti. Tokie kalėdiniai smagumai.

— Nemanau, kad turėtume tai daryti Kalėdų dieną, — susimąstęs pasakė Kolinas — Manau, kad tai seneliui nelabai patiktu:

— Tada antrąją Kalėdų dieną, — pasiūlė Brigita.

— Antroji Kalėdų diena bus kaip tik, — pritarė Maiklas.

— Tada mes turėsime daugiau laiko, — tęsė Brigita, — Pagaliau reikia daug ką sutvarkyti. Eime, apžiūrėsime butaforiją.

Jie nuskubėjo į namą.

3.

Vakaras buvo kupinas įvykių. Buvo atnešta daug bugienių ir amalo, o viename valgomojo gale pastatyta Kalėdų eglutė. Kiekvienas padėjo ją puošti, prikaišioti bugienio šakelių tarp paveikslų ir pakabinti amalą tinkamoje koridoriaus vietoje.

— Neįsivaizdavau, kad dar dedasi tokie archaiški dalykai, — sumurmėjo Desmondas Sarai su pašaipa.

— Mes visada tai darėme, — gynėsi Sara.

— Tai ne priežastis!

— O, nebūk įkyrus, Desmondai. Aš manau, kad tai smagu.

— Sara, mieloji, kaip tu gali taip galvoti!

— Ką gi, galbūt ir negaliu, bet galvoju.

— Kas nepabūgs sniego ir eis į vidurnakčio mišias? — be dvidešimt dvylika paklausė ponia Leisi.

— Tik ne aš, — pasakė Desmondas. — Eime, Sara.

Laikydamas merginą už rankos, jis nuvedė ją į biblioteką ir priėjo prie gramofono.

— Yra ribos, brangioji, — pasakė Desmondas — Vidunakčio mišios!

— Taip, — pasakė Sara — O taip.

Garsiai kvatodami, nusimetę švarkus ir trepsėdami kojomis, išėjo dar keli. Du berniukai, Brigita, Deividas ir Diana, krintant snaigėms, išėjo į dešimties minučių kelionę bažnyčion. Jų juokas tilo, jiems tolstant.

— Vidurnakčio mišios! — šniokštuodamas pasakė pulkininkas Leisis — Jaunas būdamas, niekad neidavau į vidurnakčio mišias. Mišios, kur gi ne! Popiežius! O, aš atsiprašau, mesje Puaro.

Puaro mostelėjo ranka.

— Nieko tokio. Nekreipkite į mane dėmesio.

— Sakyčiau, pakankamai geros ir rytmetinės pamaldos, — pasakė pulkininkas — Tikros sekmadienio ryto mišios. „Klausyk, kaip gieda šaukliai angelai“ ir visos geros senos Kalėdų giesmės. O tada atgal, Kalėdų pietų. Ar ne, Ema?

— Taip, brangusis, — atsiliepė ponia Leisi. — Taip darome mes. Bet jauniesiems patinka vidurnakčio mišios. Ir tikrai nuostabu, kad jie nori eiti.

— Sara ir tas vaikinas nenori eiti.

— Na, brangusis, manau, kad čia tu klysti, — pasakė ponia Leisi. — Juk tu žinai, kad Sara norėjo eiti, bet nenorėjo to pasakyti.

— Man nesuprantama, kodėl ji paiso to vaikėzo nuomonės.

— Ji tikrai labai jauna, — taikiai pasakė ponia Leisi. — Ar jūs einate miegoti, mesje Puaro? Labos nakties. Tikiuosi, kad gerai išsimiegosit.

— O jūs, madam? Dar neinate?

— Dar ne, — pasakė ponia Leisi — Matote, turiu pripildyti kojines. O, aš žinau, kad jie beveik užaugę, bet jiems patinka pilnos dovanų kojinės. Dedame į jas visokius niekučius. Kvailus mažus daikčiukus. Bet tai labai smagu.

— Jūs sunkiai dirbate, kad per Kalėdas padarytumėt šiuos namus laimingus, — pasakė Puaro. — Aš jus gerbiu.

Jis mandagiai pakėlė jos ranką prie savo lūpų.

— Hm, — suniurnėjo pulkininkas Leisis, kai Puaro atsitraukė — Įmantrus vyrukas. Tačiau jis tave vertina.

Ponios Leisi skruostuose įsispaudė duobutės.

— Ar tu pastebėjai, Horisai, kad aš stoviu po amalu? — su apsimestiniu devyniolikmetės mergaitės kuklumu pasiteiravo ji.

Erkiulis Puaro nuėjo į miegamąjį. Tai buvo didelis kambarys su radiatoriais. Eidamas link didelės lovos su baldakimu, ant pagalvės pastebėjo voką. Atplėšė jį ir ištraukė popieriaus skiautę. Ant jos kreivomis didžiosiomis raidėmis buvo pranešimas:

NEVALGYKIT SLYVŲ PUDINGO. ŽMOGUS, LINKINTIS JUMS GERO.

Erkiulis Puaro įsistebeilijo į raštelį. Jo antakiai pakilo.

— Paslaptinga, — sumurmėjo jis. — Ir ypač nelaukta.

4.

Kalėdų pietūs prasidėjo antrą valandą dienos. Tai buvo tikra šventė. Milžiniški rąstai linksmai traškėjo plačiame židinyje, o tą traškėjimą stelbė daugelio kartu kalbančių burnų keliamas klegesys. Buvo suvalgyta austrių sriuba, atėjo ir pranyko du didžiuliai kalakutai — iš jų liko tik griaučiai. Dabar kritiška akimirka — iškilmingai įnešamas Kalėdų pudingas!

Nors senojo Peverelio rankos ir keliai per aštuoniasdešimt gyvenimo metų buvo nusilpę ir tirtėjo, bet jis neleido niekam kitam nešti pudingo. Ponia Leisi sėdėjo, nervingai suspaudusi rankas, apimta blogos nuojautos. Reikėjo arba rizikuoti leisti Pevereliui kristi negyvam, arba taip jį įžeisti, kad jis tikriausiai norėtų geriau mirti nei gyventi, todėl ji pasirinko ankstesnę alternatyvą.

Kalėdinis pudingas ant sidabrinės lėkštės pūpsojo visoje didybėje. Didelis pudingo indas, lyg triumfo vėliava įbesta bugienio šakelė, didingos mėlynos ir raudonos liepsnos, kylančios aplink jį. Tada plojimai ir šūksniai: „Oi! Ai!“.

Vieną darbą ponia Leisi atliko: įkalbėjo Peverelį padėti pudingą priešais ją, kad ji galėtų vaišinti juo, užuot siuntus jį aplink stalą. Ji su palengvėjimu atsikvėpė, kai pudingas buvo saugiai padėtas priešais ją. Skubiai aplinkui buvo pasiųstos lėkštės, liepsnoms dar laižant porcijas.

— Sugalvokite norą, mesje Puaro, — sušuko Brigita — Sugalvokite norą, kol išnyks liepsnos. Greičiau, brangioji senele, greičiau.

Ponia Leisi patenkinta atsilošė. Operacija „Pudingas“ pavyko. Prieš kiekvieną buvo vaišės, kurias vis dar lyžčiojo liepsnos. Akimirką, kol kiekvienas galvojo apie norą, prie stalo buvo tylu.

Niekas nepastebėjo gana keistos mesje Puaro veido išraiškos, kai jis apžiūrinėjo pudingo porciją savo lėkštėje. „Nevalgykite slyvų pudingo“. Ką, po galais, reiškia tas nelemtas įspėjimas? Jo slyvų pudingo pordja galėjo niekuo nesiskirti nuo likusių! Atsidusęs prisipažino sau, kad pateko į aklavietę, — o Erkiuliui Puaro niekad nepatikdavo prisipažinti sau, kad jis aklavietėje, — ir paėmė šaukštą su šakute.

— Aštraus padažo, mesje Puaro?

Puaro pasivaišino aštriu padažu.

— Ei, Ema, tu vėl nušvilpei mano geriausią konjaką? — iš kito stalo galo gerai nusiteikusiu balsu pasiteiravo pulkininkas. Ponia Leisi žvilgtelėjo į jį.

— Ponia Ros reikalavo paduoti geriausią konjaką, brangusis, — pasakė ji — Ji sakė, kad viskas priklauso nuo jo.

— Na, na, — pasakė pulkininkas Leisis, — Kalėdos būna kartą metuose, o ponia Ros yra puiki moteris. Puiki moteris ir puiki virėja.

— Ji tikrai tokia, — pasakė Kolinas. — Šitas slyvų pudingas verčia iš koto. Mmmm, — jis prisikimšo pilną burną.

Erkiulis Puaro atsargiai, beveik baikščiai ėmėsi savo pudingo porcijos. Jis valgė pilna burna. Pudingas buvo puikus! Jis ėmėsi kito gabalo. Kažkas skimbtelėjo ant jo lėkštės. Jis pradėjo tirti tą daiktą šakute. Brigita, kuri buvo jam iš kairės, atėjo į pagalbą.

— Jūs kažką turite, mesje Puaro, — pasakė ji — Man įdomu, ką...

Puaro atskyrė mažą sidabrinį daikčiuką nuo jį supančių razinų.

— Oho, — sušuko Brigita, — tai viengungio saga! Mesje Puaro turi viengungio sagą!

Erkiulis Puaro panardino mažą sidabrinę sagą į dubenėlį pirštams nusiplauti, stovintį šalia jo lėkštės, ir švariai nuplovė nuo jos pudingo trupinius.

— Ji labai graži, — pastebėjo.

— Tai reiškia, kad jūs būsite viengungis, mesje Puaro, — paslaugiai paaiškino Kolinas.