Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Reikėtų to tikėtis, — rimtai pasakė Puaro — Aš viengungis jau daugelį metų, ir nepanašu, kad dabar ši padėtis pasikeistų.

— Oi, niekada nesakykit niekada, — įsiterpė Maiklas — Laikraštyje skaičiau, kad kažkoks devyniasdešimt penkerių metų vyras vedė dvidešimt dvejų metų merginą.

— Tu mane padrąsinai, — pasakė Erkiulis Puaro.

Pulkininkas Leisis staiga riktelėjo. Jo veidas pasidarė purpurinis, o ranką jis įkišo į burną.

— Po velnių, Emelina, — griaudėjo jis, — kokių galų tu leidai virėjai įdėti stiklą į pudingą?

— Stiklą! — nustebusi sušuko ponia Leisi.

Pulkininkas Leisis išėmė erzinantį daiktą iš burnos.

— Galėjo sulaužyti dantį, — bambėjo jis. — Arba galėjau praryti tą prakeiktą daiktą ir susirgti apendicitu.

Jis įmetė stiklo gabaliuką į dubenėlį, nuplovė jį ir pakėlė į viršų.

— O viešpatie, — šūktelėjo jis. — Tas raudonas akmuo išimtas iš vienos iš tų pigių sagių, — aukštai pakėlė akmenį.

— Ar neleistumėt..?

Mesje Puaro labai vikriai pasilenkė pro savo kaimyną, paėmė akmenį iš pulkininko Leisio pirštų ir atidžiai jį apžiūrėjo. Kaip ir sakė dvarininkas, tai buvo didžiulis, rubino spalvos raudonas akmuo. Puaro sukant jį, šviesa žibėjo jo sienelėse. Kažkur prie stalo kėdė staigiu judesiu buvo atstumta atgal ir vėl pritraukta.

— Fiūt! — švilptelėjo Maiklas — Kaip būtų puiku, jei jis būtų tikras.

— Gal jis yra tikras, — viltingai tarė Brigita.

— Ak, nebūk kvaila, Brigita. Tokio dydžio rubinas vertas tūkstančių tūkstančių svarų. Ar ne, mesje Puaro?

— Tikriausiai, — patvirtino Puaro.

— Ko aš negaliu suprasti, — pasakė ponia Leisi, — tai kaip jis pateko į pudingą.

— Oo, — pasakė Kolinas, atkreipęs dėmesį į paskutinį savo kąsnį, — aš gavau paršelį. Tai nesąžininga.

Brigita tuoj pat pradėjo dainuoti.

— Kolinas gavo paršelį! Kolinas gavo paršelį! Kolinas yra ėdrus, besotis paršas!

— Aš turiu žiedą, — aiškiu aukštu balsu pasakė Diana.

— Dievas su tavimi, Diana. Tu pirmoji iš mūsų visų ištekėsi.

— Aš gavau antpirštį, — suaimanavo Brigita.

— Brigita bus senmergė, — dainavo du berniukai, — uch, Brigita bus senmergė.

— Kas gavo pinigėlį? — paklausė Deividas. — Šiame pudinge yra tikra auksinė dešimties šilingų moneta. Aš žinau. Man tai pasakė ponia Ros.

— Manau, kad aš tas laimingasis, — pasakė Desmondas Li-Vortlis.

Du žmonės, sėdintys prie pulkininko, išgirdo jį murmant:

— Taip, turėtum būti.

— Aš irgi turiu žiedą, — pasakė Deividas ir pažiūrėjo į Dianą — Sutapimas, ar ne?

Prapliupo juokas. Niekas nepastebėjo, kad mesje Puaro atsargiai, lyg galvodamas apie kažką kitą, įsikišo raudonąjį akmenį į kišenę.

Po pudingo sekė pyragai su įdaru ir Kalėdų desertas. Tada vyresnieji šventės dalyviai pasitraukė malonaus poilsio prieš arbatos ceremoniją ir Kalėdų eglutės apšvietimą. Tačiau Erkiulis Puaro nėjo ilsėtis. Jis nuėjo į milžinišką senovinę virtuvę.

— Ar galima, — paklausė jis, žvalgydamasis aplink ir džiugiai šypsodamasis, — padėkoti virėjai už tą stebuklingą patiekalą, kurį ką tik suvalgiau?

Valandėlę buvo tylu, o tada ponia Ros didingai išėjo jo sutikti į priekį. Ji buvo aukšta moteris, puikiai sudėta, ori kaip hercogienė. Dvi sulinkusios žilos moterys už nugaros plovė indus, o mergina su plaukais, susuktais į kuodelį, vaikščiojo iš virtuvės į podėlį ir atgal. Bet jos aiškiai buvo tik tarnaitės. O ponia Ros buvo virtuvės karalienė.

— Džiaugiuosi girdėdama, sere, kad jums patiko vaišės, — maloningai tarė ji.

— Patiko! — šūktelėjo Erkiulis Puaro. Ekstravagantišku užsieniečio gestu jis pakėlė jos ranką prie savo lūpų, pabučiavo ją ir pasiuntė bučinį į lubas — Bet jūs geniali, ponia Ros! Geniali! Niekada nesu valgęs tokio nuostabaus patiekalo. Austrių sriuba, — jis sučepsėjo, — ir įdaras. Kalakutas su kaštonų įdaru — tai buvo kažkas neregėta.

— Ką gi, smagu, kad jūs taip sakote, sere, — maloningai tarė ponia Ros — Tas įdaras turi ypatingą receptą. Jį man davė vyriausias virėjas austras, pas kurį aš dirbau prieš daugelį metų. Bet visa kita, — pridūrė ji, — tai tik geri, paprasti angliški valgiai.

— O ar yra kas nors geresnio už juos? — paklausė Erkiulis Puaro.

— Ką gi, malonu tai girdėti, sere. Aišku, jūs, būdamas užsienietis, galite teikti pirmenybę žemyno valgiams. Tačiau žemyno valgių taip gerai nepagaminčiau.

— Aš įsitikinęs, ponia Ros, kad jūs galėtumėt pagaminti bet ką! Bet jūs turit žinoti, kad anglų valgiai — geri anglų valgiai, ne tie, kuriuos gauni antros klasės viešbučiuose ar restoranuose, — yra labai vertinami žemyno gurmanų, ir tikiu, kad esu teisus, sakydamas, kad į Londoną aštuonioliktame šimtmetyje buvo nuvykusi speciali ekspedicija, kuri atsiuntė pranešimą apie stebuklingąjį anglų pudingą. „Mes neturime nieko panašaus Prancūzijoje, — rašė jie — Verta nukeliauti į Londoną tik tam, kad paskanautum puikaus ir įvairaus anglų pudingo.“ Bet virš visų jų, — iškilmingai tęsė Puaro, — yra tas kalėdinis slyvų pudingas, toks, kokį valgėme šiandien. Tai naminis pudingas, tiesa? Ne pirktinis?

— Taip, žinoma, sere. Mano pačios darytas, pagal mano pačios receptą, toks, kokį darau jau daugelį metų. Kai atvykau čia, ponia Leisi sakė, jog ji užsakiusi pudingą iš Londono parduotuvės, kad man nereikėtų rūpintis. Bet ne, madam, pasakiau aš, tai buvo miela, bet pudingas, pirktas parduotuvėje, negali prilygti naminiam. Atsiminkite, — pasakė ponia Ros, įsijausdama į menininkės vaidmenį, — jis buvo padarytas prieš dieną. Geras Kalėdų pudingas turi būti padarytas prieš kelias savaites ir paliktas laukti. Kuo ilgiau jie laikomi (proto ribose, žinoma), tuo jie geresni. Atsimenu, kai buvau dar vaikas, ir mes sekmadieniais eidavome į bažnyčią, mišios prasidėdavo giesme „Sumaišyk, o Viešpatie, ko mes tave prašome“, nes tos mišios buvo ženklas, kad kitą savaitę turi būti užmaišomi pudingai. Ir taip būdavo visada. Mes klausydavom mišių sekmadienį, o tą savaitę mano motina darydavo Kalėdų pudingus. Ir taip buvo čia šiemet. Šis pudingas buvo padarytas tik prieš tris dienas, tą dieną, kai jūs atvykote, sere. Tačiau aš laikiausi seno papročio. Kiekvienas namų gyventojas turėjo ateiti į virtuvę, pamaišyti pudingą ir sugalvoti norą. Tai senas paprotys, sere, ir aš visada jo laikausi.

— Labai įdomu, — pasakė Erkiulis Puaro. — Labai įdomu. Tad kiekvienas buvo atėjęs į virtuvę?

— Taip, sere. Jaunieji džentelmenai, panelė Brigita ir džentelmenas iš Londono, jo sesuo ir ponaitis Deividas, ir panelė Diana — turėčiau sakyti ponia Midlton. Taip, visi jie maišė.

— O kiek pudingų padarėte? Ar tai vienintelis?

— Ne, sere, aš padariau keturis. Du didelius ir du mažesnius. Kitą didelį norėjau paduoti Naujųjų metų dieną, o mažesnieji buvo pulkininkui ir ponia Leisi, kai jie būna vieni, be šeimos.

— Suprantu, suprantu, — pasakė Puaro.

— Tiesą pasakius, sere, — pasakė ponia Ros, — tas pudingas, kurį šiandien valgėte priešpiečiams, buvo ne tas.

— Ne tas pudingas? — Puaro suraukė antakius — Kaip tai?

— Na, sere, mes turime didelę kalėdinę formą. Porceliano formą su bugienio raštais ir amalu viršuje, ir mes visada kalėdinį pudingą kepame joje. Bet įvyko nelaimingas atsitikimas. Šį rytą Anė, nešdama ją žemyn iš maisto sandėlio, paslydo, išmetė formą, ir ši sudužo. Ką gi, sere, aš tiesiog negalėjau jos panaudoti, tiesa? Joje galėjo būti šukių. Tad mes paėmėme Naujųjų Metų formą, kuri buvo apskrita. Pasidaro gražus skritulys, bet jis ne toks puošnus kaip kalėdinė forma. Nė nežinau, iš kur gausime kitą tokią pačią formą. Šiais laikais nebedaro tokio dydžio daiktų. Visi daiktai mažyčiai. Net negali nusipirkti tokios pusryčių lėkštės, kad joje tilptų nuo aštuonių iki dešimties kiaušinių kiaušinienė su lašinukais. O, viskas taip keičiasi.