Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Taip, žinoma, — tarė Puaro. Bet šiandien taip nėra. Ši Kalėdų diena buvo tokia, kaip ankstesnės Kalėdų dienos, tiesa?

Ponia Ros atsiduso.

— Ką gi, džiaugiuosi, kad taip sakote, sere, bet, aišku, dabar neturėjau tokios pagalbos, kokią turėdavau. Kvalifikuotos pagalbos. Šiuolaikinės merginos, — ji prislopino balsą, — yra labai geros ir stropios, bet jos neišmankštintos, sere, jei suprantate, ką turiu galvoje.

— Taip, laikai keičiasi, — pasakė Erkiulis Puaro — Aš taip pat manau, kad tai kartais liūdina.

— Žinote, sere, šis namas yra per didelis šeimininkei ir pulkininkui, — pasakė ponia Ros — Šeimininkė tai žino. Gyventi viename jo gale, kaip jie daro, nėra gerai. Namas atgyja tik per Kalėdas, kai suvažiuoja visa šeima.

— Manau, kad ponas Li-Vortlis ir jo sesuo pirmą kartą čia svečiuojasi.

— Taip, sere, — ponios Ros balse pasigirdo santūri gaida. — Jis yra labai mielas džentelmenas, bet... mūsų galva, jis atrodo gana keistas draugas Sarai. Bet... Londono keliai nežinomi! Liūdna, kad jo sesuo taip prastai jaučiasi. Ji buvo operuota. Pirmą dieną čia atvykusi, atrodė visai gerai, bet tą dieną, kai mes maišėme pudingus, ji vėl pasijuto blogai ir iki šiol guli lovoje. Manau, kad per anksti atsikėlė po operacijos. O, šiuolaikiniai daktarai išmeta tave iš ligoninės, kai tu tik gali pastovėti ant savo kojų. Juk mano pačios sūnėno žmona... — ir ponia Ros pradėjo ilgą ir jausmingą pasakojimą apie ligoninės gydymą, skirtą jos giminėms, nepalankiai lygindama jį su gydymu, kuris būdavo skiriamas jiems seniau.

Puaro užjautė ją.

— Lieka, — tarė jis, — padėkoti jums už šiuos rinktinius prašmatnius valgius. Ar leisite šį mažą mano susižavėjimo patvirtinimą? — traškus penkių svarų banknotas perėjo iš jo rankos į ranką ponios Ros, kuri atsainiai pasakė:

— To jūs tikrai neturėtumėt daryti, sere.

— Aš primygtinai prašau. Prašau.

— Ką gi, jūs tikrai labai malonus, sere, — ponia Ros paėmė dovaną, lyg ji būtų jai priklausiusi. — Ir aš, sere, linkiu jums labai laimingų Kalėdų ir sėkmingų Naujųjų metų.

5.

Kalėdų dienos pabaiga buvo tokia kaip daugumos Kalėdų dienų. Buvo užžiebta eglutė, prie arbatos patiektas puikus Kalėdų pyragas buvo sutiktas su pritarimu, bet jo valgyta susilaikant. Tai buvo šalta vakarienė.

Puaro bei jo šeimininkas su šeimininke anksti nuėjo gulti.

— Labanakt, mesje Puaro, — pasakė ponia Leisi — Tikiuosi, kad jūs gerai pasilinksminot.

— Buvo nuostabi diena, madam, nuostabi.

— Atrodote labai susimąstęs — pastebėjo ponia Leisi.

— Galvoju apie anglišką pudingą.

— Galbūt jis jums pasirodė per mažai iškepusi? — delikačiai pasiteiravo ponia Leisi.

— Ne, ne, aš nekalbu apie kulinarines jo savybes. Aš mąstau apie jo reikšmę.

— Žinoma, jis tradicinis, — pasakė ponia Leisi — Ką gi, labanakt, mesje Puaro, ir nesapnuokit per daug Kalėdų pudingų ir pyragų su įdaru.

— Taip, — sumurmėjo rengdamasis Puaro. — Tas kalėdinis slyvų pudingas — tai tikras rūpestėlis. Kažkas čia yra, ko išvis nesuprantu, — jis susierzinęs papurtė galvą — Na, pažiūrėsim.

Po rimtų pasiruošimų Puaro atsigulė į lovą, bet ne miegoti.

Po poros valandų jo kantrybė buvo atlyginta. Labai tyliai atsivėrė jo miegamojo durys. Jis šyptelėjo pats sau. Viskas vyko taip, kaip jis ir manė. Jo mintys nuskriejo atgal, prie kavos puoduko, kurį taip paslaugiai jam įteikė Desmondas Li-Vortlis. Kiek vėliau, Desmondui nusisukus, seklys kelioms akimirkoms pastatė puodelį ant stalo. Tada vėl jį pakėlė, ir Desmondas galėjo su pasitenkinimu (jei tai buvo pasitenkinimas) stebėti, kaip seklys geria kavą iki paskutinio lašo. Šypsenėlė kilstelėjo Puaro ūsus, kai jis suprato, kad ne jis, bet kažkas kitas šią naktį miegos ramiai ir saldžiai.

— Tas mielas jaunasis Deividas, — pasakė sau Puaro, — yra susirūpinęs, nelaimingas. Jam nepakenks naktį gerai išsimiegoti. O dabar pažiūrėkime, kas bus toliau.

Jis gulėjo gana ramiai, lygiai kvėpuodamas, imituodamas silpną knarkimą.

Kažkas priėjo prie lovos ir palinko virš jo. Tada patenkintas tas kažkas nusisuko ir priėjo prie tualetinio stalelio. Gana didelio žibinto šviesoje lankytojas apžiūrinėjo Puaro nuosavybę, dailiai išdėstytą ant tualetinio stalelio viršaus. Pirštai išnaršė piniginę, tyliai ištraukė tualetinio stalelio stalčius, tada tęsė paiešką Puaro drabužių kišenėse. Pagaliau lankytojas priėjo prie lovos ir labai atsargiai pakišo ranką po pagalve. Ištraukęs ranką, jis akimirką ar dvi stovėjo, nežinodamas, ką daryti toliau. Jis apėjo kambarį, apžiūrinėdamas ornamentų vidų, įėjo į šalia esančią vonią, iš kurios netrukus grįžo. Tada, tyliai beviltiškai šūktelėjęs, išėjo iš kambario.

— O, — pašnibždomis pasakė Puaro. — Tu nusivylei. Taip, taip, rimtai nusivylei. Fu! Negalima tikėtis, kad Erkiulis Puaro paslėps kažką taip, kad tu galėtum surasti! — ir, apsivertęs ant kito šono, seklys ramiai užmigo.

Kitą rytą jis pabudo nuo įkyraus tylaus beldimo į duris.

— Qui est la? 4 Įeikit, įeikit.

Atsidarė durys. Už slenksčio be kvapo, išraudęs stovėjo Kolinas. Už jo nugaros buvo Maiklas.

— Mesje Puaro, mesje Puaro.

— Taip? — Puaro atsisėdo lovoje — Ar tai rytmečio arbata? Bet ne. Ar tai tu, Kolinai? Kas atsitiko?

Akimirkai Kolinas neteko žado. Atrodė, kad jį užvaldė stiprios emocijos. Iš tikrųjų jį apstulbino naktinės Erkiulio Puaro kepuraitės vaizdas. Netrukus jis susivaldęs prabilo:

— Sakykit... mesje Puaro, ar galėtumėte mums padėti? Atsitiko kažkas labai baisaus.

— Kažkas atsitiko? O kas?

— Tai... Tai Brigita. Ji yra ten, sniege. Atrodo... ji nejuda ir nekalba, ir... O, geriau jūs ateikit ir pats pažiūrėkit. Man labai baisu — ji gali būti negyva.

— Ką? — Puaro nubloškė šalin antklodę. — Madmuazelė Brigita — negyva!

— Man atrodo... Aš manau, kad kažkas ją nužudė. Ten... ten kraujas ir... O, ateikite!

— Taip, žinoma. Taip, žinoma. Tuoj pat ateinu.

Puaro mikliai apsiavė lauko batus ir užsimetė kailiu apkraštuotą paltą ant pižamos.

— Aš einu. Ateisiu po akimirkos. Ar pažadinote namiškius?

— Ne. Ne, kol kas to nesakiau niekam, išskyrus jus. Maniau, kad taip bus geriau. Senelis ir senelė dar neatsikėlė. Apačioje ruošia stalą pusryčiams, bet aš nieko nesakiau Pevereliui. Ji — Brigita — yra kitoje namo pusėje, prie terasos ir bibliotekos lango.

— Suprantu. Rodykit kelią. Aš eisiu iš paskos.

Nusisukęs, slėpdamas patenkintą šypsnį, Kolinas nuvedė juos žemyn. Jie išėjo pro šonines duris. Buvo šviesus rytas, saulė dar nepakilusi virš horizonto. Dabar nesnigo, bet pūga šėlo visą naktį, ir žemę dengė nepaliestas storo sniego kilimas. Pasaulis atrodė labai baltas, tyras ir gražus.

— Čia, — ištarė Kolinas. — Aš... Štai čia! — dramatiškai parodė jis.

Vaizdas tikrai buvo gana dramatiškas. Už kelių jardų sniege gulėjo Brigita. Ji dėvėjo skaisčiai raudoną pižamą, o ant jos pečių buvo užmestas baltas vilnonis šalikas. Jis buvo išteptas raudonai. Jos galva buvo pasukta į šalį ir paslėpta po palaidais juodais plaukais. Viena ranka buvo po jos kūnu, kita gulėjo nublokšta į šalį, pirštai sugniaužti, o raudonos dėmės viduryje styrojo didelio lenkto kurdų peilio, kurį pulkininkas Leisis buvo rodęs praėjusį vakarą, rankena.

— Mon Dieu! 5 — sušuko mesje Puaro. — Tai kažkuo primena sceną.

Maiklas vos girdimai kažką sumurmėjo. Kolinas greitai perėmė iniciatyvą.