Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Kas atsitiko? — uždususi šaukė ji — Desmondas ką tik buvo įbėgęs į namą. Jis kažką paistė, kad Brigita nužudyta, ir kad jis bandė skambinti, bet telefonas neveikė. Jis negalėjęs prisiskambinti. Sakė, kad laidai turbūt nupjauti. Kad svarbiausia sėsti į mašiną ir važiuoti į policiją. Kodėl į policiją?

Puaro skėstelėjo rankomis.

— Brigita? — Diana atidžiai pažvelgė į jį — Bet iš tiesų... Ar tai ne pokštas? Praėjusią naktį kažką tokio girdėjau. Maniau, mesje Puaro, kad jie norėjo iškrėsti jums pokštą?

— Taip, — pasakė Puaro. — Tokia buvo mintis — iškrėsti man pokštą. Bet dabar visi eikime į namą. Galime persišaldyti, o padaryti negalime nieko, kol ponas Li-Vortlis grįš su policija.

— Bet klausykit, — pasakė Kolinas — Mes negalime... negalime Brigitos palikti čia vienos.

— Negalime padaryti nieko geresnio, kaip palikti ją čia, — švelniai pasakė Puaro — Eikime, tai liūdna, labai liūdna tragedija, bet mes daugiau negalime padėti madmuazelei Brigitai. Tad eikime ir sušilkime, ir galbūt išgerkime puodelį kavos ar arbatos.

Jie paklusniai nusekė paskui jį į namą. Peverelis kaip tik tuo metu norėjo mušti gongą. Jei jis ir manė, kad neįprasta daugumai namiškių būti lauke, o Puaro pasirodyti su pižama ir paltu, tai jis to neparodė. Peverelis, nors ir būdamas senas, vis dar buvo puikus vyresnysis liokajus. Jis nepastebėdavo nieko, ko niekas jo neprašė pastebėti. Jie įėjo į valgomąjį ir susėdo. Kai prieš visus buvo po puodelį kavos, ir jie ją gurkšnojo, Puaro pradėjo kalbėti:

— Turiu jums papasakoti, — pasakė jis, — nedidelę istoriją. Ne, negaliu atskleisti jums visų detalių. Bet galiu atkurti bendrą vaizdą. Tai susiję su jaunu princu, kuris atvyko į mūsų šalį. Jis atsivežė garsų brangakmenį; jį turėjo dovanoti damai, kurią ruošėsi vesti. Bet, nelaimei, prieš tai susidraugavo su kita labai gražia jauna dama. Graži jauna dama nelabai domėjosi vyriškiu, bet ji domėjosi jo brangakmeniu — taip labai, kad vieną dieną ji išnyko kartu su istorine nuosavybe, kuri ėjo princo šeimoje iš kartos į kartą. Tad galite suprasti, kad vargšas jaunuolis pateko į keblią padėtį. Be to, negalėjo kelti skandalo. Negalėjo eiti į policiją. Todėl jis ateina pas mane, Erkiulį Puaro. „Suraskite man, — sako jis, — mano istorinį rubiną.“ Eh bien , ši jauna dama turi draugą. O draugas yra įsivėlęs į kelis nelabai aiškius ryšius. Jis susijęs su šantažu ir su brangenybių pardavinėjimu užsienyje. Jis visada buvo labai gudrus. Jis įtariamas, bet niekas neturi prieš jį įrodymų. Aš sužinau, kad šis labai gudrus džentelmenas švenčia Kalėdas šiuose namuose. Graži jauna ledi, kuri įsigijo brangakmenį, turėtų laikinai išnykti, kad nebūtų jokio spaudimo, jokių klausimų. Todėl sutariama, kad ji atvyks čia, į Kings Leisį, apsimetusi gudriojo džentelmeno seseria.

Sara giliai įkvėpė.

— O ne. O ne, ne čia! Ne prie manęs!

— Bet taip yra, — pasakė Puaro — Ir po nedidelių manipuliacijų per Kalėdas aš taip pat svečiuojuosi čia. Ši jauna dama dedasi, kad ji ką tik išėjusi iš ligoninės. Kai atvyksta čia, jaučiasi daug geriau. Bet tada ateina žinia, kad atvykstu aš, seklys — gerai žinomas seklys. Tuoj pat ji, kaip jūs sakote, išnyksta. Ji paslepia rubiną pirmoje pasitaikiusioje vietoje, o tada labai greitai ją vėl suima liga, ir ji atgula. Ji nenori, kad ją pamatyčiau, nes neabejotinai turiu jos nuotrauką ir ją atpažinčiau. Taip, jai labai nuobodu, bet ji turi likti kambaryje, o jos brolis nešioja į viršų padėklus.

— O rubinas? — paklausė Maiklas.

— Manau, — pasakė Puaro, — kad tuo metu, kai buvo pranešta, jog aš atvykstu, jaunoji ledi su jumis visais buvo virtuvėje; jūs juokėtės, kalbėjotės ir maišėte pudingus. Kalėdų pudingai dedami į indus. Jaunoji dama paslepia rubiną, įspausdama jį į vieną iš pudingų. Ne į tą, kurį turėjome valgyti per Kalėdas. O ne, ji žinojo, kad šis yra specialioje formoje. Ji deda rubiną į kitą pudingą, į tą, kuris turi būti suvalgytas Naujųjų Metų dieną. Prieš tai ji bus pasiruošusi išvykti, o kai ji išvyks, nėra abejonių, kad Naujųjų metų pudingas keliaus su ja. Bet žvelkime, kaip likimas viską paima į savo rankas. Kalėdų rytą įvyksta nelaimė. Kalėdų pudingas ornamentuotoje formoje iškrinta ant akmeninių grindų, ir forma sudūžta į gabalėlius. Ką daryti? Geroji ponia Ros paima kitą pudingą ir patiekia jį.

— Gerasis Dieve, — ištarė Kolinas. — Ar norit pasakyti, kad per Kalėdas, kai senelis valgė savo pudingą, tas rubinas, kurį jis rado savo burnoje, buvo tikras?

— Kaip tik taip, — atsakė Puaro, — ir jūs galite įsivaizduoti Desmondo Li-Vortlio jausmus, kai jis tai pamatė. Eh bien , kas vyksta toliau? Rubinas siunčiamas aplink stalą. Aš ištiriu jį ir įsigudrinu nepastebimai įsidėti jį į kišenę. Nerūpestingai, lyg juo nesidomėčiau. Tačiau bent vienas žmogus pastebi, ką aš padariau. Kai aš guliu lovoje, tas žmogus apieško mano kambarį. Jis apieško mane. Jis neranda rubino. Kodėl?

— Nes, — sulaikęs kvapą, pasakė Maiklas, — jūs davėte jį Brigitai. Tai jūs norėjote pasakyti. Ir todėl... Bet aš gerai nesuprantu... Norėjau pasakyti... Klausykit, kas atsitiko?

Puaro jam nusišypsojo.

— Dabar eikime į biblioteką, — tarė jis, — ir pažvelkime pro langą, o aš jums parodysiu kai ką, kas jums gali paaiškinti mano paslaptį.

Jis rodė kelią, o kiti ėjo iš paskos.

— Dar kartą apžiūrėkime, — pasakė Puaro, — nusikaltimo vietą.

Jis parodė pro langą. Visiems vienu metu užėmė kvapą. Sniege nebuvo lavono, atrodė, kad neliko jokių tragedijos žymių, išskyrus krūvą sujaukto sniego.

— Visa tai nebuvo sapnas, tiesa? — vos išstenėjo Kolinas — Aš... Ar kažkas paėmė lavoną?

— O, — pasakė Puaro — Matote? Išnykusio lavono paslaptis, — jis linktelėjo galvą, o jo akyse žybtelėjo neryški liepsnelė.

— Gerasis Dieve! — sušuko Maiklas — Mesje Puaro, jūs... jūs ne... oi, klausykit, jis visą laiką vedžiojo mus už nosies!

Liepsnelė Puaro akyse paryškėjo.

— Tiesa, mano vaikai, aš taip pat iškrėčiau nedidelį pokštą. Matote, aš žinojau apie jūsų sumanymą, tad sukūriau priešingą planą. O, voila 6 madmuazelė Brigita. Tikiuosi, kad nieko blogo neatsitiko po jūsų ekspozicijos sniege. Niekada sau neatleisiu, jei susigavot une fluxion de poitrine 7 .

Brigita kaip tik įėjo į kambarį. Ji dėvėjo storą sijoną ir vilnonį megztinį. Ji juokėsi.

— Aš pasiunčiau ramunėlių arbatos į jūsų kambarį. Ar ją išgėrėt? — griežtai paklausė Puaro.

— Pakako vieno gurkšnio! — pasakė Brigita. — Aš jaučiuosi puikiai. Ar gerai tai padariau, mesje Puaro? Dieve, man iki šiol skauda ranką nuo to turniketo, kurį privertėte užsidėti.

— Tu buvai puiki, mano vaikeli, — pasakė Puaro. — Puiki. Bet klausyk, visi likusieji dar klaidžioja rūke. Praėjusį vakarą aš atėjau pas madmuazelę Brigitą. Pasakiau, kad žinau apie jūsų mažą complot 8, ir paklausiau jos, ar nesuvaidintų mano sugalvotos rolės. Ji ją suvaidino labai protingai. Ji padarė pėdsakus su pono Li-Vortlio batų pora.

Sara prabilo šiurkščiu balsu:

— Bet koks jūsų tikslas, mesje Puaro? Kodėl siuntėte Desmondą paimti policijos? Jie labai supyks, kai sužinos, kad buvo apgauti.

Puaro švelniai papurtė galvą.

— Bet aš net akimirką, madmuazele, nemaniau, kad ponas Li-Vortlis išvyko parvežti policijos, — pasakė jis — Žmogžudystė tai toks dalykas, į kurį ponas Li-Vortlis nenori būti įpainiotas. Jo drąsa išgaravo. Jam tik rūpi, kaip paimti rubiną. Jis čiumpa jį, apsimeta, kad telefonas neveikia, ir išvažiuoja, apsimetęs, kad vyksta parvežti policijos. Aš pats manau, kad kuriam laikui jūs matėte jį paskutinį kartą. Kaip suprantu, jis turi savo kelius, kuriais gali išvykti iš Anglijos. Jis turi savo planą, ar ne, madmuazele?