Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Proto ribose, — išmintingai pasakė Erkiulis Puaro, — taip.

— O, sere, ar aš galėčiau gauti rankinuką? Tikrą puikų, puošnų rankinuką, tokį kaip pono Li-Vortlio sesers, kuri nebuvo jo sesuo?

— Taip, — pasakė Puaro, — taip, manau, kad galima tai padaryti.

„Įdomu, — pagalvojo jis. — Neseniai buvau muziejuje ir apžiūrinėjau senovinius Babilono ar tų vietovių daiktus — tūkstančių metų senumo — ir tarp jų buvo kosmetikos dėžutės. Moters širdis nesikeičia.“

— Sere? — pasakė Anė.

— Nieko tokio, — pasakė Puaro. — Aš susimąsčiau. Tu gausi savo rankinuką, vaikeli.

— O, dėkui jums, sere. Aš tikrai labai jums dėkinga, sere.

Anė pasitraukė ekstazėje. Puaro nusekė ją žvilgsniu, patenkintas purtydamas galvą.

— O, — pasakė pats sau. — O dabar — aš einu. Daugiau nėra ką čia veikti.

Netikėtai jo pečius apkabino dvi rankos.

— Jei jau stovite po amalu... — pasakė Brigita.

Erkiuliui Puaro tai patiko. Labai patiko. Jis pasakė sau, kad labai gerai praleido Kalėdas.

Ispaniškos skrynios paslaptis

1.

Kaip visada punktualiai Erkiulis Puaro įėjo į nedidelį kambarėlį, kuriame panelė Lemon, jo darbšti sekretorė, laukė dienos nurodymų.

Iš pirmo žvilgsnio panelė Lemon atrodė sudaryta iš kampų — taip tarsi patenkindama Puaro simetrijos poreikį.

Negalima būtų pasakyti, kad Erkiulis Puaro taikė moterims savo aistrą geometriniam tikslumui. Priešingai, jis buvo senamadiškas. Kaip žemyno gyventojas jis jautė silpnybę apvalumams, galima sakyti, patraukliems apvalumams. Jis mėgo, kad moteris būtų moteris. Jis mėgo sodrias, labai spalvingas, egzotiškas moteris. Buvo kartą tikra Rusijos grafienė... bet tai buvo taip seniai. Jaunų dienų paikystė.

Bet apie panelę Lemon jis niekada negalvojo kaip apie moterį. Ji buvo žmogus-mašina — tikslumo instrumentas. Nuostabiai darbšti. Jai buvo keturiasdešimt aštuoneri, ir ji buvo laiminga, neturėdama jokios vaizduotės.

— Labas rytas, panele Lemon.

— Labas rytas, mesje Puaro.

Puaro atsisėdo, o panelė Lemon įsitaisė priešais jį su rytiniu paštu, tvarkingai surūšiuotu pagal kategorijas. Ji sėdėjo su paruoštu bloknotu ir pieštuku.

Bet šį rytą kasdienė tvarka šiek tiek pasikeitė. Puaro atsinešė rytinį laikraštį ir susidomėjęs jį peržiūrėjo. Antraštės buvo didelės ir ryškios. „ISPANIŠKOS SKRYNIOS PASLAPTIS. NAUJAUSI PRANEŠIMAI.“

— Turbūt perskaitėte rytinius laikraščius, panele Lemon?

— Taip, mesje Puaro. Žinios iš Ženevos ne per geriausios.

Puaro numojo ranka į žinias iš Ženevos.

— Ispaniška skrynia, — mąsliai pasakė jis — Ar galite man pasakyti, panele Lemon, kas iš tikrųjų yra ispaniška skrynia?

— Manau, mesje Puaro, kad tai skrynia, kuri pagal kilmę yra iš Ispanijos.

— Galima pagrįstai taip manyti. Jūs nesate šio klausimo žinovė?

— Man regis, jos paprastai būna iš Elžbietos I- osios laikotarpio. Didelės, gausiai papuoštos žalvariu. Jos atrodo labai gražiai, kai gerai laikomos ir blizginamos. Mano sesuo nupirko vieną išpardavime. Ji laiko joje namiškių baltinius. Atrodo labai gražiai.

— Esu tikras, kad visų jūsų seserų namuose visi baldai gerai prižiūrimi, — pasakė Puaro, grakščiai linktelėdamas.

Panelė Lemon liūdnai atsakė, kad šiais laikais tarnai nežino, ką reiškia blizginti alkūnėmis. Puaro atrodė kiek sumišęs, bet nutarė nesigilinti į vidinę paslaptingos frazės „blizginti alkūnėmis“ prasmę.

Jis vėl atidžiai perskaitė pavardes laikraštyje: majoras Ričas, ponas ir ponia Kleitonai, komandoras Maklarenas, ponas ir ponia Spensai. Pavardės, nieko jam nesakančios; visos priklausančios nekenčiančioms, mylinčioms, bijančioms žmogiškoms esybėms. Drama, kurioje jis, Erkiulis Puaro, neturi vaidmens. O norėtų turėti! Šeši žmonės vakarėlyje, kambaryje su didele ispaniška skrynia prie sienos, šeši žmonės, penki iš jų kalbasi, valgo šaltus užkandžius, deda plokšteles ant patefono, šoka, o šeštas miręs, ispaniškoje skrynioje...

O, pagalvojo Puaro. Kaip mano brangiam draugui Hastingsui būtų tai patikę! Kokiais romantiškais vaizduotės keliais jis klajotų. Kokių kvailysčių jis pasakytų! O, Ce cher Hastings 10 , šiuo metu, šiandien, aš jo ilgiuosi. Užuot...

Jis atsiduso ir pažiūrėjo į panelę Lemon. Panelė Lemon, įžvalgiai pastebėjusi, kad Puaro nenusiteikęs diktuoti laiškus, atidengė mašinėlę ir laukė rimtos užduoties. Niekas negalėjo jos dominti mažiau kaip nelemtos ispaniškos skrynios su lavonais.

Puaro atsiduso ir pasižiūrėjo į veidą nuotraukoje. Reprodukcijos laikraštiniame popieriuje niekada nebuvo labai geros, ir ši buvo aiškiai sutepta, bet veidas! Ponia Kleiton, nužudytojo vyro žmona...

Pagautas impulso, jis ištiesė laikraštį panelei Lemon.

— Žiūrėkit, — pareikalavo — Žiūrėkit į veidą. Panelė Lemon nuolankiai, be emocijų pažiūrėjo į ji. — Ką jūs manote apie ją, panele Lemon? Tai ponia Kleiton.

Panelė Lemon paėmė laikraštį, nerūpestingai pažiūrėjo į nuotrauką ir pastebėjo:

— Ji truputį panaši į mūsų, kai gyvenome Kroidon Hite, banko valdytojo žmoną.

— Įdomu, — pasakė Puaro — Būkite malonina pasakokite man smulkiai jūsų banko valdytojo žmonos istoriją.

— Na, tai tikrai nelabai maloni istorija, mesje Puaro.

— Taip ir maniau. Tęskite.

— Buvo daug gandų apie ponią Adams ir jauną aktorių. Tada ponas Adamsas nusišovė. Bet ponia Adams neištekėjo už to aktoriaus, ir jis išgėrė kažkokių nuodų, bet buvo išgelbėtas, ir pagaliau ponia Adams ištekėjo už jauno advokato. Manau, kad po to dar buvo daugiau rūpesčių, tik, žinoma, mes prieš tai palikome Kroidon Hitą, tad nieko apie tai nebegirdėjau.

Erkiulis Puaro rimtai linktelėjo.

— Ar ji buvo graži?

— Na... Kažin ar tai galima vadinti grožiu... Bet joje buvo kažkas...

— Iš tikrųjų. Ką gi jos turi, tos pasaulio sirenos? Trojos Elenos, Kleopatros..?

— Tikrai, mesje Puaro, niekad apie tai nesusimąsčiau. Man tai atrodo labai kvaila. Jei žmonės tiesiog dirbtų savo darbą ir negalvotų apie tokius dalykus, būtų daug geriau.

Tokiu būdu susidorojusi su žmonių trūkumais ir aistromis, panelė Lemon leido savo pirštams sklandyti virš mašinėlės klavišų, nekantriai laukdama, kol jai bus leista pradėti dirbti.

— Tai jūsų požiūris, — pasakė Puaro — Ir šiuo metu jūs trokštate, kad jums būtų leista imtis jūsų darbo. Bet jūsų darbas, panele Lemon, yra ne tik rašyti mano laiškus, atsiliepti į telefono skambučius, susegti mano popierius, spausdinti mano laiškus... Visus šiuos darbus jūs atliekate puikiai. Bet aš turiu reikalų ne tik su dokumentais, bet ir su žmonėmis. O čia man irgi reikia pagalbos.

— Žinoma, — kantriai pasakė panelė Lemon — Ką aš turėčiau padaryti?

— Ši byla domina mane. Būsiu laimingas, jei jūs atidžiai išstudijuosite šio ryto reportažą visuose laikraščiuose, o taip pat visus papildomus reportažus vakariniuose laikraščiuose. Surašykite man faktų santrauką.

— Labai gerai, mesje Puaro.

Puaro išėjo į svetainę, liūdnai šypsodamasis.

— Tai tikrai ironiška, — pasakė pats sau, — kad po mano brangaus draugo Hastingso turiu panelę Lemon. Ar kas galėtų įsivaizduoti didesnį kontrastą? Ce cher Hastings — kaip jam tai patiktų. Kaip jis vaikštinėtų, kalbėdamas apie tai, kurdamas romantiškiausius paaiškinimus kiekvienam epizodui, tikėdamas kaip evangelija kiekvienu žodžiu laikraščiuose. O mano vargšei panelei Lemon išvis nepatinka mano užduotis!