Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Panelė Lemon atėjo pas jį su atspausdintu lapu.

— Turiu informaciją, kurios norėjote, mesje Puaro. Nors bijau, kad jos negalima laikyti patikima. Laikraščių pranešimai labai nesutampa. Negarantuočiau, kad pateikti faktai daugiau nei šešiasdešimčia procentų teisingi.

— Tai nuosaikus įvertinimas, — sumurmėjo Puaro — Ačiū, panele Lemon, kad pasirūpinot.

Faktai buvo sensacingi, bet pakankamai aiškūs. Majoras Čarlzas Ričas, pasiturintis viengungis, suruošę savo bute vakarėlį keliems savo draugams. Tie draugai — ponas ir ponia Kleitonai, ponas ir ponia Spensai, komandoras Maklarenas. Komandoras Maklarenas buvo labai senas Ričų ir Kleitonų draugas, ponas ir ponia Spensai, jaunesnė pora, buvo visai neseni šios draugijos pažįstami. Arnoldas Kleitonas dirbo valstybės ižde. Džeremis Spensas buvo jaunesnysis valstybės tarnautojas. Majoras Ričas buvo keturiasdešimt aštuonerių, Arnoldas Kleitonas buvo penkiasdešimt penkerių, komandoras Maklarenas buvo keturiasdešimt šešerių, Džeremis Spensas buvo trisdešimt septynerių. Apie ponią Kleiton buvo parašyta, kad ji „keleriais metais jaunesnė už savo vyrą“. Vienas žmogus negalėjo atvykti į vakarėlį. Paskutinę akimirką ponas Kleitonas buvo iškviestas į Škotiją dėl neatidėliotinų reikalų, ir turėjo išvykti iš Kings Kroso 8.15 traukiniu.

Vakarėlis vyko taip, kaip ir kiti panašūs vakarėliai. Atrodo, kad visiems buvo linksma. Tai nebuvo nei laukinis vakarėlis, nei išgertuvės. Baigėsi apie 11.45. Keturi svečiai išėjo kartu ir pasisamdė taksi. Komandoras Maklarenas išlipo pirmasis prie savo klubo, po to Spensai išlaipino Margaritą Kleiton Kardigan Gardense, tuoj už Sloun gatvės, ir patys nuvažiavo į savo namą Čelsyje.

Kitą rytą majoro Ričo tarnas, Viljamas Bergesas, padarė siaubingą atradimą. Jis negyveno tuose namuose. Atvažiavo anksti, kad išvalytų svetainę, prieš pakviesdamas majorą Ričą ankstyvos ryto arbatos. Išsiaiškinta, kad Bergesą labai nustebino didelė blausi dėmė šviesiame gauruotame kilime, ant kurio stovėjo ispaniška skrynia. Atrodė, kad kažkas sunkiasi iš skrynios, ir kamerdineris tuoj pat pakėlė jos dangtį ir pažiūrėjo į vidų. Jį sukaustė siaubas, kai išvydo pono Kleitono, nudurto į kaklą, lavoną.

Paklusęs pirmajam impulsui, Bergesas išbėgo į gatvę ir atvedė artimiausią policininką.

Tokie buvo pliki bylos faktai. Bet buvo ir kitų detalių. Policija tuoj pat pranešė apie įvykį poniai Kleiton, kuri buvo „visiškai priblokšta“. Paskutinį kartą ji matė savo vyrą šiek tiek po šešių praėjusios dienos vakarą. Jis parėjo namo labai įširdęs dėl iškvietimo į Škotiją neatidėliotinais reikalais, susijusiais su nuosavybe, kurią ten valdė. Jis paragino žmoną eiti į vakarėlį be jo. Tada ponas Kleitonas užsuko į savo ir komandoro Maklareno klubą, išgėrė ten su savo draugu ir paaiškino padėtį. Po to, pažvelgęs į laikrodį, pasakė, kad jis kaip tik turi laiko, važiuodamas į Kings Krosą, užeiti pas majorą Ričą ir pasiaiškinti. Jis jau bandė jam skambinti, bet paaiškėjo, kad linija neveikia.

Pasak Viljamo Bergeso, ponas Kleitonas atvyko į butą apie 7.55. Majoras Ričas buvo išėjęs, bet turėjo tuojau grįžti, tad Bergesas pasiūlė ponui Kleitonui užeiti ir palaukti. Kleitonas pasakė neturįs laiko, bet užeisiąs ir parašysiąs raštelį. Jis paaiškino, kad jam reikia suspėti į traukinį Kings Krose. Kamerdineris nuvedė jį į svetainę, o pats grįžo į virtuvę, kur ruošė sumuštinius vakarėliui. Tarnas negirdėjo, kada grįžo jo šeimininkas, bet maždaug po dešimties minučių majoras Ričas pažvelgė pro virtuvės duris ir paliepė Bergesui išbėgti parnešti turkiškų cigarečių, kurias mėgo ponia Spens. Tarnas padarė tai ir atnešė jas į šeimininko svetainę. Pono Kleitono čia jau nebuvo, tad tarnas pamanė, kad jis išskubėjo į savo traukinį.

Majoro Ričo pasakojimas buvo trumpas ir paprastas. Pono Kleitono nebuvo bute, kai jis pats atėjo, ir jis nežinojo, kad Kleitonas buvo užėjęs. Jam nebuvo paliktas joks raštelis, ir jis pirmą kartą išgirdo apie pono Kleitono kelionę į Škotiją, kai atvyko ponia Kleiton ir kiti.

Vakariniuose laikraščiuose buvo dvi papildomos žinutės. Ponia Kleiton, kuri buvo „ištikta šoko“, paliko savo butą Kardigan Gardense, ir buvo manoma, kad ji apsistojo pas draugus.

Antroji žinutė buvo specialiuosiuose pranešimuose. Majoras Čarlzas Ričas buvo apkaltintas Arnoldo Kleitono žmogžudyste ir įkalintas.

— Tad šitaip, — pasakė Puaro, žvelgdamas į panelę Lemon. — Majoro Ričo arešto reikėjo laukti. Bet kokia nuostabi byla. Kokia ypatingai puiki byla! Ar jums taip neatrodo?

— Manau, kad tokie dalykai atsitinka, mesje Puaro, — be susidomėjimo pasakė panelė Lemon.

— O žinoma! Jie atsitinka kiekvieną dieną. Ar beveik kiekvieną dieną. Bet paprastai jie yra gana suprantami, nors liūdinantys.

— Tai tikrai labai nemalonus atsitikimas.

— Aukai būti nudurtai ir įdėtai į ispanišką skrynią tikrai nemalonu — tikrų tikriausiai. Bet kai pasakiau, kad tai nuostabi byla, aš turėjau omenyje nuostabų majoro Ričo elgesį.

Panelė Lemon pasakė su slepiamu pasibjaurėjimu:

— Atrodo, buvo spėjama, kad tas majoras Ričas ir ponia Kleiton buvo labai artimi draugai... Tai buvo spėjimas, o ne įrodytas faktas, tad aš jo į sąrašą neįtraukiau.

— Labai teisingai pasielgėte. Bet tai prielaida, kuri pati peršasi. Ar tai viskas, ką norėjote pasakyti?

Panelė Lemon atrodė suglumusi. Puaro atsiduso ir prisiminė turtingą ir spalvingą savo draugo Hastingso vaizduotę. Aptarinėti bylą su panele Lemon buvo nedėkingas darbas.

— Pasvarstykime apie tą majorą Ričą. Tarkime, kad jis įsimylėjęs ponią Kleiton... Jis nori atsikratyti jos vyru — tai taip pat galime tarti, nors jei ponia Kleiton yra įsimylėjusi jį, ir jie turi meilės romaną, kam toks skubėjimas? Tikriausiai tas ponas Kleitonas nesutiktų skirtis? Bet aš kalbu ne apie tai. Majoras Ričas yra atsargos karys, ir kartais sakoma, kad kariai neturi smegenų. Bet, tout de meme 11 , ar tas majoras Ričas visiškas silpnaprotis?

Panelė Lemon neatsakė. Ji palaikė šį klausimą grynai retoriniu.

— Na, — paklausė Puaro — Ką jūs galvojate apie visa tai?

— Ką aš galvoju? — panelė Lemon buvo sujaudinta.

— Mais oui 12 — jūs!

Panelė Lemon stengėsi susikaupti, nes iš jos to reikalavo. Ji niekada nemąstydavo neprašoma. Retomis laisvalaikio minutėmis ji sukdavo galvą, kaip pagerinti jau beveik tobulą raštvedybos sistemą. Tai buvo jos vienintelės protinės pramogos.

— Na... — pradėjo ji ir nutilo.

— Tik pasakykite man, kas atsitiko — kaip jūs manote, kas atsitiko tą vakarą. Ponas Kleitonas svetainėje rašo raštelį, grįžta majoras Ričas — kas tada?

— Jis ten randa poną Kleitoną. Tada... aš manau, kad jie susiginčija. Majoras Ričas jį nuduria. Tada, kai pamato, ką padarė, jis... jis deda kūną į skrynią. Juk mano, kad svečiai gali atvykti kiekvieną minutę.

— Taip, taip. Atvyksta svečiai! Kūnas yra skrynioje. Praeina vakaras. Svečiai išsiskirsto. Ir tada...

— Na, tada, manau, kad majoras Ričas eina miegoti ir... O!

— Aha, — pasakė Puaro — Dabar tai suprantate. Jūs nužudėte žmogų. Jūs paslėpėte jo kūną skrynioje. O tada — ramiai einate miegoti, ir jūsų visai nejaudina tai, kad iš ryto jūsų tarnas atskleis nusikaltimą.

— Manau, galėjo taip atsitikti, jog tarnas niekada nebūtų pažvelgęs į skrynios vidų?

— Kai ant kilimo po ja milžiniškas kraujo klanas?

— Turbūt majoras Ričas nepastebėjo, kad ten kraujas.