Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Sara linktelėjo.

— Taip, — pasakė ji. — Mes galvojome apie... — ji užsikirto.

— Jis norėjo, kad jūs pabėgtumėte su juo iš namų, ar ne? Eh bien , tai labai puikus būdas kontrabanda išvežti brangakmenį iš šalies. Kai pabėgi su mergina, ir tas faktas išreklamuojamas, tada nebūsi įtariamas kaip asmuo, kontrabanda išvežantis istorinį akmenį iš šalies. O taip, šitaip išeitų labai gera maskuotė.

— Netikiu tuo, — pasakė Sara — Netikiu nė vienu žodžiu!

— Tada paklausk jo sesers, — pasakė Puaro, švelniai parodydamas smakru į kažką už jos peties.

Sara staiga pasuko galvą.

Tarpduryje stovėjo platininė blondinė. Ji dėvėjo kailinius ir rūsčiai žvelgė į juos. Ji aiškiai buvo padūkusi.

— Apmautos sesers! — pasakė ji, trumpai nemaloniai nusijuokdama — Tas kiaulė ne mano brolis! Tad jis paspruko, ar ne, ir paliko mane srėbti tą košę? Tai jis visa tai sugalvojo! Jis mane į tai įvėlė! Sakė, kad tai lengvai uždirbami pinigai. Jie niekad nepersekiosią mūsų teismo keliu bijodami skandalo. Aš galėčiau visada grasinti jiems, sakydama, kad Ali davė man istorinį rubiną. Dezas ir aš turėjome pasidalinti grobį Paryžiuje — o dabar tas paršas pabėga be manęs! Norėčiau jį nužudyti — ji staiga nukreipė kalbą kita kryptimi — Kuo greičiau aš iš čia išsinešdinsiu... Ar kas nors gali iškviesti taksi?

— Madmuazele, mašina laukia jūsų prie paradinių durų, kad nuvežtų į stotį, — pasakė Puaro.

— Apie viską pagalvojot, tiesa?

— Apie daugelį dalykų, — patenkintas savimi pasakė Puaro.

Bet Puaro nepavyko taip lengvai išsisukti. Kai jis, palydėjęs netikrąją panelę Li-Vortli į laukiančią mašiną, grįžo į valgomąjį, Kolinas laukė jo.

Jo berniokiškas veidas buvo surauktas.

— Bet žiūrėkit, mesje Puaro. O kaip rubinas? Ar tai reiškia, kad leidote jam pasprukti su juo?

Puaro veidas ištįso. Jis pasuko savo ūsus. Atrodė, lyg nekaip jaustųsi.

— Aš dar atrasiu jį, — tyliai pasakė jis — Yra kitų būdų. Aš vis dėlto...

— Na nieko sau! — pasakė Maiklas. — Leisti tam paršui pabėgti su rubinu!

Brigita buvo protingesnė.

— Jis vėl šaiposi iš mūsų, — sušuko ji — Ar ne taip, mesje Puaro?

— Gal mes padarysime paskutinį fokusininko triuką, madmuazele? Įkiškite ranką į mano kairiąją kišenę.

Brigita įkišo ranką, paskui vėl ją ištraukė su triumfo šūksniu ir aukštyn pakėlė didžiulį rubiną, mirgantį puošniu raudoniu.

— Tu supranti, — paaiškino Puaro, — jog tas, kurį laikei savo rankoje, buvo tiksli kopija iš stiklo masės dirbtiniams brangakmeniams gaminti. Atsivežiau jį iš Londono ketindamas juos sukeisti. Suprantate? Juk nenorime skandalo. Mesje Desmondas bandys parduoti tą rubiną Paryžiuje, Belgijoje ar bet kur, kur jis turi savo ryšių, ir tada paaiškės, kad akmuo netikras! Kas gali būti nuostabesnio? Laiminga pabaiga. Skandalo išvengta, mano princas gauna savo rubiną, jis grįžta į savo šalį, „išsiblaivo“, ir tikėkimės, kad laimingai veda. Viskas gerai baigiasi.

— Išskyrus man, — sumurmėjo pašnibždomis Sara.

Ji kalbėjo taip tyliai, kad niekas jos neišgirdo, išskyrus Puaro. Jis švelniai papurtė galvą.

— Jūs klystate, madmuazele Sara. Jūs įgijote patirties. Bet kokia patirtis yra vertinga. Aš pranašauju, kad jūs būsite laiminga.

— Tai jūs taip manote, — pasakė Sara.

— Bet paklausykit, mesje Puaro, — susiraukė Kolinas — Kaip jūs sužinojote, kad ruošiame jums spektaklį?

— Mano užsiėmimas yra viską žinoti, — pasakė Erkiulis Puaro. Jis pasuko ūsus.

— Taip, bet nesuprantu, kaip galėjote tai sužinoti. Ar kažkas išdavė... ar kažkas atėjo ir jums pasakė?

— Ne, ne, ne taip.

— Tada kaip? Pasakykit mums kaip?

Visi šaukė choru:

— Na, pasakykit mums, kaip.

— O ne, — protestavo Puaro — O ne. Jei pasakysiu jums, kaip tai susekiau, jūs manysit, kad tai niekai. Tai lyg burtininkas, kuris parodo, kaip daro savo triukus!

— Pasakykit mums, mesje Puaro! Nagi. Pasakykit, pasakykit!

— Jūs tikrai norite, kad atskleisčiau jums šią paskutinę paslaptį?

— Taip. Pasakykit mums.

— Kažin, ar verta. Jūs nusivilsite.

— Nagi, mesje Puaro, pasakykit mums. Kaip jūs sužinojote?

— Ką gi, žinote, vakar aš po arbatos sėdėjau prie bibliotekos lango krėsle ir ilsėjausi. Buvau užmigęs. Kai pabudau, jūs aptarinėjote savo planus prie artimiausio lango, o lango viršus buvo atvertas.

— Ir tai viskas? — pasibjaurėjęs sušuko Kolinas. — Kaip paprasta!

— Iš tiesų? — šypsodamasis paklausė Erkiulis Puaro — Matote? Jūs nusivylėte!

— Na ką gi, — pasakė Maiklas, — šiaip ar taip, dabar mes viską žinome.

— Tikrai? — sumurmėjo Erkiulis Puaro pats sau. — O aš nežinau. Nors mano darbas yra viską žinoti.

Jis nuėjo koridoriumi, purtydamas galvą. Gal dvidešimtą kartą išsitraukė iš kišenės gana purviną popieriaus gabalėlį. „NEVALGYKITE SLYVŲ PUDINGO. ŽMOGUS, KURIS LINKI JUMS GERO.“

Puaro susimąstęs papurtė galvą. Jis galėjo paaiškinti viską, išskyrus tai! Žeminantis dalykas. Kas tai parašė? Kodėl tai buvo parašyta? Kol tai sužinos, neras sau ramybės. Staiga jį iš susimąstymo pažadino keistas duslus triukšmas. Jis skubiai pažiūrėjo žemyn. Ant grindų buvo būtybė su gėlėtu chalatu, kuodeliu ant galvos ir su šiukšlių kibiru bei šepečiu. Ji spoksojo į popierių jo rankoje didelėmis apvaliomis akimis.

— O, sere, — pasakė ši šmėkla — O, sere. Prašau, sere.

— O kas tu esi, mon enfant? 9 — švelniai paklausė mesje Puaro.

— Anė Beits, sere, jums leidus, sere. Atvažiavau čia, kad padėčiau poniai Ros. Nenorėjau, sere, nenorėjau... daryti nieko, ko neturėčiau daryti. Aš norėjau gero, sere. Jums gero, norėjau pasakyti.

Puaro nušvito. Jis laikė purviną popieriaus lapelį.

— Ar tu tai parašei, Ane?

— Nenorėjau padaryti nieko blogo, serę. Tikrai nenorėjau.

— Suprantama, Ane, — jis nusišypsojo jai — Bet papasakok man apie tai. Kodėl tu parašei tai?

— Na, jie buvo dviese, sere. Ponas Li-Vortlis ir jo sesuo. Aš tikra, kad ji nebuvo jo sesuo. Nė vienas iš mūsų taip negalvojo! Ir ji nesirgo. Mes visi galėjome tai pasakyti. Mes manėme — mes visi manėme, — kad čia kažkas įtartino. Aš jums tiesiai pasakysiu, sere. Aš buvau jos vonioje, atnešusi švarius rankšluosčius, ir klausiausi prie durų. Jis buvo jos kambaryje, ir jie kalbėjosi. Kuo aiškiausiai girdėjau tai, ką jie kalbėjo. „Šis seklys, — sakė jis. — Tas vyrukas Puaro, kuris čia atvyko. Mes turime kažką su juo padaryti. Turime jį pašalinti iš kelio taip greitai, kaip tik įmanoma.“ Ir tada jis sako jai šlykščių, pikta lemiančiu, tyliu balsu: „Kur tu jį padėjai?“ O ji atsakė jam: „Į pudingą“. O, sere, mano širdis taip pašoko, jog galvojau, kad nustos plakti. Maniau, kad jie nori jus nunuodyti Kalėdų pudingu. Nežinojau, ką daryti! Ponia Ros neklausytų tokių kaip aš. Tada sugalvojau parašyti jums įspėjimą. Ir aš padariau tai, ir padėjau jį ant pagalvės, kad rastumėt jį, eidamas miegoti, — Anė uždususi nutilo.

Puaro kelias minutes rimtai į ją žiūrėjo.

— Manau, Ane, kad tu žiūri per daug nuotykių filmų, — pagaliau pasakė jis, — ar galbūt televizorius tave veikia? Bet svarbu, kad tavo širdis gera ir kad tu esi išradinga. Kai grįšiu į Londoną, atsiųsiu tau dovaną.

— Oi, dėkui jums, sere. Labai jums dėkoju, sere.

— Kokios dovanos norėtum, Ane?

— Ko norėčiau, sere? Ar galiu gauti tai, ko noriu?