Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Kai Desmondas nuėjo atvaryti mašinos, Sara vėl įkišo galvą į svetainę.

— Mes važiuojame į Ledbario turgų. Tikriausiai išgersime ko nors pas „Baltąjį Elnią“.

Jos balsas nuskambėjo kiek niekinančiai, bet atrodė, kad ponia Leisi to nepastebėjo.

— Ką gi, brangute, — tarė ji — Aš įsitikinusi, kad bus puiku. Matau, kad Deividas ir Diana išėjo pasivaikščioti. Aš taip džiaugiuosi. Tikrai manau, kad buvo neblogas sumanymas pakviesti čia Dianą. Taip liūdna tokiai jaunai — tik dvidešimt dviejų metų — likti našle, tikiuosi, kad netrukus ji vėl ištekės.

Sara staiga pažvelgė į ją.

— Ką jūs sumanėte, Ema?

— Tai mano mažutis planas, — džiugiai pasakė ponia Leisi — Manau, kad ji labai tinka Deividui. Žinoma, brangioji Sara, žinau, kad jis baisiai mylėjo tave, bet tu to nevertinai, ir aš aiškiai suprantu, kad jis ne tavo skonio. Bet aš nenoriu, kad jis būtų nelaimingas, ir manau, kad Diana jam tikrai tiks.

— Kokia jūs piršlė, Ema, — tarė Sara.

— Žinau, — atsakė ponia Leisi — Visos senos moterys tokios. Manau, kad Diana jau susižavėjo juo. Ar nemanai, kad ji jam bus kaip tik?

— Nepasakyčiau, — paprieštaravo Sara — Manau, kad Diana per daug... na, per daug rimta, per daug uoli. Manyčiau, kai Deividas su ja susituoks, jam bus labai nuobodu.

— Ką gi, pažiūrėsim, — pasakė ponia Leisi — Šiaip ar taip, tu jo nenori, ar ne, brangute?

— Ne, aišku, — labai greitai pasakė Sara. Staigiai sujudėjus, pridėjo:

— Jums patinka Desmondas, ar ne, Ema?

— Aš manau, kad jis tikrai labai mielas, — pasakė ponia Leisi.

— Senelis jo nemėgsta, — pasakė Sara.

— Na, tau turbūt sunku kitko tikėtis, tiesa? — protingai pasakė ponia Leisi — Bet drįstu sakyti, kad jis apsigalvos, kai apsipras su ta mintimi. Neturėtum jo skubinti, mieloji. Seni žmonės labai lėtai keičia savo požiūrį, o tavo senelis yra gana užsispyręs.

— Man nesvarbu, ką senelis mano ar sako, — tarė Sara — Aš ištekėsiu už Desmondo, kai tik panorėsiu!

— Žinau, mieloji, žinau. Bet pabandyk mąstyti realiai. Žinai, kad tavo senelis galėtų pridaryti daug rūpesčių. Tu dar nepilnametė. Kitais metais galėsi daryti, ką norėsi. Tikiuosi, kad Horisas apsigalvos daug anksčiau.

— Jūs mano pusėje, ar ne, brangioji? — pasiteiravo Sara. Ji apkabino senelės kaklą ir švelniai ją pabučiavo.

— Noriu, kad būtum laiminga, — tarė ponia Leisio — Tavo jaunikis čia atvarė mašiną. Žinai, man patinka tie itin siauri džinsai, kuriuos dabar dėvi jaunuoliai. Jie atrodo tokie ankšti — tik, aišku, tai pabrėžia įlinkusias į vidų kojas.

Taip, pamanė Sara, Deivido kojos įlinkusios į vidų, ji niekad anksčiau to nepastebėjo.

— Eik, brangioji, pasilinksmink, — pasakė ponia Leisi.

Ji stebėjo, kaip Sara eina prie mašinos, tada, prisiminusi savo svečią iš užsienio, nuėjo į biblioteką. Tačiau pažvelgusi vidun pamatė, kad Puaro saldžiai snaudžia ir, šypsodamasi pati sau, ji koridoriumi nuėjo į virtuvę pasitarti su ponia Ros.

— Eime, gražuole, — tarė Desmondas — Tavo šeima tave šiurkščiai užsipuola, nes tu eini į aludę. Jie čia metų metais atsilikę nuo laiko, tiesa?

— Jie tikrai neužsipuola, — irzliai atsiliepė Sara, sėsdamasi į mašiną.

— Kas čia per mintis laikyti šiuose namuose tą vyruką iš užsienio? Jis seklys, tiesa? Ką čia reikia sekti?

— O, jis čia ne dėl profesinių tikslų, — pasakė Sara — Edviną Mokombė, mano senelė, paprašė mus jį pasikviesti. Regis, jis seniai pasitraukė iš profesionalaus darbo.

— Atrodo, kad jis sukriošęs senas kuinas, — pasakė Desmondas.

— Turbūt jis norėjo pamatyti senoviškas anglų Kalėdas, — neaiškiai sumurmėjo Sara.

Desmondas paniekinančiai nusikvatojo.

— Tokie dalykai tai tikras šlamštas, — pasakė jis. — Nežinau, kaip tu gali tai pakęsti.

Raudoni Saros plaukai švystelėjo atgal, o jos karingas smakras kilstelėjo.

— Man tai patinka! — iššaukiančiai pasakė ji.

— Tau negali tai patikti, mažute. Baikim visa tai rytoj. Važiuokim į Skarborą ar kur kitur.

— Aš tiesiog negaliu to daryti.

— Kodėl?

— O, tai juos įskaudins.

— Ak, niekai! Tu pati žinai, kad tau nepatinka tos vaikiškos sentimentalios kvailystės.

— Na, turbūt, bet... — Sara užsikirto. Su kaltės jausmu ji suprato, kad ji laukė geros Kalėdų šventės. Jai viskas patiko, bet jai buvo gėda prisipažinti tai Desmondui. Buvo nemadinga džiaugtis Kalėdomis ir šeimyniniu gyvenimu. Valandėlę ji norėjo, kad Desmondas iš viso nebūtų čia atvykęs. Buvo daug linksmiau susitikinėti su Desmondu Londone nei čia, namie.

Tuo tarpu berniukai ir Brigita ėjo nuo ežero į namus, vis dar karštai aptarinėdami čiužinėjimą. Krito snaigės, ir žiūrint į dangų buvo galima pranašauti, kad netrukus bus smarki pūga.

— Snigs visą naktį, — pasakė Kolinas. — Lažinuosi, kad Kalėdų rytą bus kelios pėdos sniego.

Perspektyva buvo maloni.

— Padarykime senį besmegenį, — pasiūlė Maiklas.

— Jėzau Kristau, — ištarė Kolinas — Nedariau senio besmegenio nuo to laiko... na, nuo tada, kai man buvo ketveri.

— Nemanau, kad jį labai lengva padaryti, — pasakė Brigita. — Norėjau pasakyti, reikia žinoti, kaip.

— Mes galime padaryti mesje Puaro atvaizdą, — pasakė Kolinas — Prilipdyti jam didelius juodus ūsus. Vieneri yra drabužių spintoje.

— Žinote, aš neįsivaizduoju, — mąsliai pasakė Maiklas, — kad mesje Puaro kažkada galėjo būti seklys. Neįsivaizduoju, kad jis kada būtų mokėjęs maskuotis.

— Suprantu, — pasakė Brigita, — ir negaliu įsivaizduoti, kaip jis laksto su mikroskopu ir ieško paslapties rakto ar matuoja pėdsakus.

— Sugalvojau, — pasakė Kolinas. — Surenkime jam spektaklį!

— Ką tu turi galvoje, sakydamas „spektaklį“? — paklausė Brigita.

— Na, suruoškime jam žmogžudystę.

— Koks puikus sumanymas, — pasakė Brigita — Turi galvoje kūną sniege, — kažką tokio?

— Taip. Tai leis jam pasijusti kaip namie, ar ne?

Brigita prunkštelėjo.

— Nežinojau, kad galiu padaryti ką nors panašaus.

— Jei snigs, — pasakė Kolinas, — mes turėsime puikią aplinką. Kūnas ir pėdsakai — mes turime tai atidžiai apmąstyti, nušvilpti vieną iš senelio durklų ir padaryti kiek kraujo.

Jie sustojo pailsėti ir, pamiršę greitai krentant) sniegą, ėmė susijaudinę ginčytis.

— Sename klasės kambaryje yra dažų dėžė. Mes galėtume sumaišyti kiek kraujo, manyčiau, tamsiai raudono.

— Aš manau, kad tamsiai raudonas nelabai tinka, — pasakė Brigita. — Jis turėtų būti kiek rudesnis.

— Kas bus lavonas? — paklausė Maiklas.

— Aš, — greitai atsiliepė Brigita.

— Ei, klausykit, — įsiterpė Kolinas — Aš tai sugalvojau.

— O ne, ne, — atkirto Brigita, — tai turiu būti aš. Mergaitė. Labiau jaudina. Graži mergina, gulinti be gyvybės ženklų sniege.

— Graži mergina! Ehei, — pašiepė ją Maiklas.

— Be to, mano plaukai juodi, — pasakė Brigita.

— Ką tai turi bendra su šiuo reikalu?

— Na, jie gerai atrodys sniege, o aš dėvėsiu raudoną pižamą.

— Jei tu dėvėsi raudoną pižamą, ant jos nesimatys kraujo dėmių, — praktiškai pastebėjo Maiklas.

— Bet ji taip efektingai atrodys sniege, — paprieštaravo Brigita, — ir žinot, ant jos yra balti apsiuvai, tad kraujas gali būti ant jų. Ak, argi tai ne puiku? Kaip jūs manot, ar jis tikrai tuo patikės?

— Taip, jei mes pakankamai gerai tai padarysim, — pasakė Maiklas — Mes tik turėsim tavo ir kito žmogaus, einančio prie kūno ir nueinančio nuo jo — aišku, vyro, — pėdsakus sniege. Jis nenorės jų sugadinti, tad nežinos, ar tu iš tiesų negyva. Ar jūs nemanote... — Maiklas užsikirto, staiga šovus vienai minčiai. Kiti pažiūrėjo į jį. — Ar jūs nemanote, kad tai jį suerzins?