Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Hilda atsargiai paklausė:

— Ar vėliau niekada nesigraužei šitaip pasielgęs?

— Ne, sakau šventą tiesą — ne, nors labai greitai supratau, kad meno srity nedaug ką pasieksiu. Kad niekada netapsiu garsiu menininku. Bet juk mudu esame laimingi ir taip, ar ne? Mes turime, kas būtina, o jeigu aš numirčiau, tai tu iš pradžių būtum aprūpinta iš draudimo, — Deividas truputį patylėjo ir sušuko: — Ir štai laiškas! — jis pliaukštelėjo delnu per popierių.

— Laiškas labai tave sudirgino. Aš net apgailestauju, kad tėvas parašė, — tarė Hilda.

Deividas, tarsi neišgirdęs, tęsė:

— Prašo, kad atsivežčiau švęsti Kalėdų žmoną, turi vilties, kad mes visi — draugiška šeima — susirinksime po vienu stogu! Ką tai reiškia?

Hilda švelniai tarė:

— Tai reiškia tik tai, kas parašyta.

Jis nepatikliai pažvelgė į žmoną.

— Man atrodo, — šypsodamasi paaiškino ji, — kad tavo tėvas sensta ir darosi sentimentalus, jei jau postringauja apie šeimyninius ryšius. Taip jau būna, pats žinai.

— Gal ir tavo teisybė, — nesiginčijo Deividas.

— Jis jau senas, be to, vienišas.

Deividas žvilgtelėjo į žmoną.

— Hilda, tu nori, kad važiuočiau ar ne?

Ji ramiai atsakė:

— Tai žiauru — atsakyti prašančiajam. Gal palaikysi mane senamadiška, bet man atrodo, kad Kalėdos — tai atleidimo ir susitaikymo metas.

— Ir šitaip kalbi po viso to, ką aš tau papasakojau?

— Taip, mielasis. Visa tai jau praeitis. Buvo ir pražuvo.

— Aš niekada nepamiršiu...

— Tu nenori pamiršti — štai kur šuo pakastas, Deividai.

Jis sučiaupė lūpas.

— Mes, Li, visi tokie. Mes viską atsimename, mes niekada nieko nepamirštame.

Hilda, stengdamasi nuslėpti virpulį, tarė:

— Nemanau, kad šituo reikėtų didžiuotis, — ji smerkiamai pažvelgė į Deividą.

— Tai tu nevertini prisirišimo, nuostatos neužmiršti nuoskaudų?

Hilda paprieštaravo:

— Aš vertinu dabartį, o ne praeitį! Praeitį reikia pamiršti. Jeigu mes nuolat dairysimės atgal, praeitis taps ne tokia, kokia buvo iš tikrųjų, o tokia, kokią mes ją norime matyti. Niekam tikusi perspektyva.

— Bet aš atsimenu kiekvieną žodį, kiekvieną tų dienų smulkmeną, — aistringai sušuko Deividas.

— Taip, mielasis, taip, bet kam? Tai nenormalu. Anuos laikus vertini anuometinio berniuko požiūriu, o ne patyrusio vyro, koks dabar esi, akimis.

— Koks skirtumas? — sušuko Deividas.

Hilda suprato, kad tęsti pokalbį rizikinga, bet vis dėlto pasakė, ką galvoja:

— Man atrodo, — pradėjo ji, — tu laikai savo tėvą blogio įsikūnijimu. Tau rodosi, kad jame sutelktos visos žmonių blogybės. Bet pamatęs jį dabar suprasi — jis paprasčiausias žmogus, kuris kartais nesusitvardo, žmogus, kurio gyvenimas buvo toli gražu ne nepriekaištingas, bet vis dėlto paprasčiausias žmogus, o ne velnio išpera.

— Nieko nesupranti! Jo elgesys su mano motina...

Hilda nebuvo linkusi klausytis:

— Būna ir toks nuolankumas, kuris provokuoja kitą žmogų bjauriai elgtis.

— Vadinasi, viskuo kalta mano motina?

Hilda ramiai paaiškino:

— Žinoma, ne. Aš neabejoju, kad tavo tėvas su ja elgėsi labai blogai. Bet apie santuoką sunku spręsti pašaliniam žmogui, net sūnui. Be to, tavo neapykanta tėvui jau nieko nebepagelbės. Viskas praėjo. Liko tik senas ligonis, kuris prašo savo sūnaus atvažiuoti Kalėdų.

— Nori, kad važiuočiau?

Akimirką ji dvejojo ir ryžtingai tarė:

— Taip, noriu. Aš noriu, kad kartą ir visiems laikams atsikratytum to, kas tave slegia. 5

Džordžas Li, parlamento deputatas nuo Vesteringamo, keturiasdešimt vienerių metų įmitęs džentelmenas keistai išsprogusiomis blyškiai mėlynomis akutėmis ir dideliu smakru, nuosekliai samprotavo solidžiu balsu:

— Kartoju, Magdalena: nuvažiuoti — sūnaus pareiga.

Jo žmona nekantriai gūžtelėjo petimi.

Grakšti „platininė“ blondinė išpešiotais antakiais, lyg porcelianas žvilgančiu apvaliu veideliu. Kartais šiame veide, kad ir kaip norėtum, neaptiktum jokios išraiškos. Kaip tik toks tuščias jis buvo tada.

— Mielasis, aš garantuoju — ten bus baisiai liūdna, tiesiog kankynė.

— Be to, — Džordžas Li nusišypsojo nuo staiga galvon šovusios minties. — Be to, mes sutaupysime — paleisime tarnus kalėdinių atostogų ir nereikės jiems mokėti! Kaskart beprotiškai daug išleidžiame dovanoms.

— Gerai, — sutiko Magdalena. — Ar ne tas pats, kur kankinsiuosi?

— Aš manau, — Džordžas toliau samprotavo jam malonia tema, — galime tikėtis ir gerų kalėdinių pietų. Sultingas veršienos gabalas nepalyginamai geriau už kalakutieną, tiesa?

— Ką? Ką sakai apie tarnus? — žmona, regis, negirdėjo, ką jis tarškė. — Džordžai, tu be paliovos galvoji apie pinigus.

— Vienas iš mūsų juk turi apie juos galvoti, — burbtelėjo jis.

— Žinoma, turi, bet kvaila taupyti iš smulkmenų. Geriau jau paprašyti tėvo, kad daugiau skirtų tavo reikalams, ir viskas.

— Jis ir taip gana daug duoda.

— Kaip niekinga priklausyti nuo tėvo! Jis paprasčiausiai privalo tam tikrą pinigų sumą skirti tavo išlaikymui.

— Tai ne pagal jo taisykles...

Rudos Magdalenos akys sužibo, veidas įgavo šiokią tokią išraišką.

— Jis beprotiškai turtingas, ar ne, Džordžai? Turbūt turi kokį milijoną?

— Du, o gal tris.

Magdalena pavydėdama tik atsiduso.

— Iš kur tiek sukaupė? Nejaugi Pietų Afrikoje?

— Taip, jaunystėje jam pasisekė. Viską lėmė deimantai.

— Nuostabu! — sušuko Magdalena.

— Vėliau grįžo į Angliją ir ėmėsi biznio. Kapitalą jam pavyko padvigubinti, o gal ir patrigubinti.

— O kam atiteks pinigai po jo mirties?

— Apie tai tėvas niekada neužsiminė, ir vargu ar kas išdrįstų tiesiai paklausti. Tikriausiai liūto dalis klius mums su Alfredu. Brolis, be abejo, gaus daugiau už mane.

— Juk dar turite ir trečią brolį, ar ne?

— Deividą. Bet nemanau, kad jis daug peštų. Deividas pabėgo iš namų, ėmėsi tapybos ar panašių niekų. Tėvas pagrasino išbrauksiąs jį iš testamento, o Deividas atšovė, esą jam nusispjauti.

— Kaip kvaila, — paniekinamai šyptelėjo Magdalena.

— Dar buvo sesuo Dženifera. Ji irgi pabėgo — su užsieniečiu. Kažkokiu teplioriumi, Deivido draugužiu. Prieš metus ji mirė. Tiesa, dar yra Dženiferos dukra. Tikriausiai tėvas ja pasirūpins, bet, žinoma, protingai, per daug neišsišokdamas. Beje, dar ir Haris...

— Haris? — nustebo Magdalena. — O kas jis per vienas?

— E-e... mano tikras brolis.

— Niekada apie jį neprasitarei.

— Nieko stebėtino. Mat jo egzistavimas mūsų šeimai nedaro didelės garbės. Mes pasistengėme jį pamiršti. Be to, apie jį jau nieko negirdėjome keletą metų. Turbūt mirė.

Magdalena netikėtai nusijuokė.

— Kas čia tau dabar? Ko juokiesi, Magdalena?

Ji atsakė:

— Aš pamaniau, jog be galo juokinga, kad tu, Džordžas Li, turi tokios reputacijos brolį! Juk esi toks teigiamas.

— Taip, tikiuosi, aš esu teigiamas, — šaltai atsakė Džordžas.

Magdalena prisimerkė.

— Tavo tėtušis taip pat nepasižymi padorumu.

— Magdalena!

— Kartais jis taip žiopteli, kad nepatogu net klausytis.

Džordžas pakartojo:

— Iš tikrųjų, Magdalena, tu mane stebini. Lidija niekad man nėra net užsiminusi...

— Lidijai jis nieko panašaus ir nesako, — piktai tarė Magdalena.

Džordžas pažvelgė į ją ir tuoj nusuko akis.

— Matai, tėvą galima ir pateisinti, — abejingai tarė jis. — Turint galvoje jo amžių ir prastą savijautą...