Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Vienas vaizduoja geltono smėlio dykumą su žalių palmių guotais — palmės iškirptos iš spalvotos skardos. Dykuma pro molio pirkeles, nulipdytas iš plastilino, traukia kupranugarių karavanas, lydimas mažyčių beduinų.

Kitoje vazoje pavaizduotas itališkas sodas su terasomis, trečioje — anglų parkas: simetriškose klombose marguliuoja spalvotos gėlytės. Dar kitoje vazoje — Antarktidos peizažas: ledkalnių gurvoliai iš žalio stiklo ir pingvinų šeimynos. Toliau — japonų sodas su žemaūgiais medžiais, tvenkiniais iš veidrodinio stiklo ir plastikiniais tilteliais.

Jis priėjo prie žmonos, atsistojo už nugaros ir stebėjo, kaip ji dirba. Ant vazos dugno Lidija patiesė mėlyną popierių ir prispaudė stiklu. Apkraštavo akmenų kauburėliais, vaizduojančiais uolas. Iš maišelio išpylusi smulkų žvyrą ir jį išlyginusi, suformavo krantą. Pakrantėje tarp uolų jau styrojo keli maži kaktusai.

Ji sušnibždėjo:

— Štai taip, gerai... Kaip tik tai, ko reikia.

Alfredas pasidomėjo:

— Ką vaizduoja šis paskutinis tavo kūrinys?

Lidija krūptelėjo.

— Šitas? O, tai Negyvoji jūra, Alfredai. Ar patinka?

— Ar tau neatrodo, kad čia viskas per daug niūru? Gal nepakenktų žaluma?

— Juk tai Negyvoji jūra, Alfredai. Mirties jūra, supranti?

— Kiti tavo peizažai patrauklesni.

— Kodėl šneki apie patrauklumą? Aš stengiausi išreikšti negyvos jūros idėją.

Pasigirdo žingsniai. Prie jų ėjo pagyvenęs, žilas, truputį į kuprą susimetęs liokajus.

— Skambina ponia Magdalena Li, madam. Klausia, ar nieko prieš, jei jie atvažiuotų 17.20 traukiniu?

— Gerai. Pasakykite poniai Li, kad mums tinka.

— Ačiū, madam.

Liokajus skubiai nuėjo. Lidija meiliai palydėjo jį akimis.

— Mielasis senukas Tresilianas! Patikima mūsų atrama! Neįsivaizduoju, ką darytume be jo!

Alfredas tarė:

— Senoji mokykla. Jau beveik keturiasdešimt metų dirba šiuose namuose. Jis be galo mums atsidavęs.

Lidija linktelėjo:

— Jis panašus į ištikimą ginklanešį, apie kuriuos pasakoja senovinės legendos, — pasirengęs atiduoti gyvybę už bet kurį mūsų šeimos narį.

Alfredas pritarė:

— Ko gero, taip ir yra...

Lidija išlygino vazoje skaldą.

— Viskas, — tarė. — Aš pasirengusi.

— Pasirengusi? — Alfredas sunerimo. — Kam?

— Kalėdoms, kvailiuk. Aš pasirengusi sutikti Kalėdas su jūsų sentimentaliąja šeimynėle. 4

Deividas perskaitė laišką, suglamžė ir numetė, bet paskui pakėlė ir išlyginęs pradėjo skaityti iš naujo.

Hilda tylėdama žiūrėjo į vyrą. Ji stebėjo, kaip jo smilkiniuose pulsuoja gysla, virpa ilgi pirštai, kaip nervinis drebulys pamažu apima visą kūną. Kai Deividas atmetė nuo kaktos šviesių plaukų sruogą ir maldaujamai pažvelgė į žmoną, ji jau žinojo, ką pasakyti.

— Hilda, ką mudu darysime?

Ji girdėjo sutrikusio vyro balsą — juk jis visada ir visur pasikliaudavo ja, ir jų šeimoje kaip tik jai tenka priimti galutinį sprendimą. Todėl kalbėti abstrakčiai ji nenorėjo.

Hilda prabilo švelniu, raminančiu balsu — taip vaikų darželyje kalba patyrusios auklės.

— Turi nuspręsti tu, Deividai.

Hilda, apkūni, nepatrauklios išvaizdos moteris, kalbėjo šiltu minkštu balsu. Ji priminė senųjų olandų tapytojų pamėgtas madonas. Vos pažvelgęs į ją, jausdavai vidinę jėgą, gyvenimo patirtį, o šitos savybės visada traukia silpną būtybę. Nedidukė nebejauna moteris, neišsiskirianti nei išoriniu žavesiu, nei ypatingu talentu, turėjo kažką tokio, kam negali likti abejingas. Joje slypėjo didelė jėga. Taip, Hilda Li buvo stipri moteris.

Deividas atsistojo ir ėmė nervingai žingsniuoti po kambarį. Panašus į riterį iš Bernso Džonso6 paveikslo, švelnių veido bruožų, dar žilės nepaliestais plaukais, jis atrodė labai jaunai.

— Juk puikiai žinai, ką aš apie visa tai manau, — liūdnai tarė jis. — Bent jau turėtum žinoti.

— Taip, bet...

— Juk sakiau — šimtą kartų sakiau, kaip viso to nekenčiu — tų namų, vietos, kur namai pastatyti, — visko, visko, kas juose ir aplink juos! Tie namai visiems teatneša nelaimę, kaip ten kentėjo mano motina...

Hilda užjausdama linktelėjo, o Deividas tęsė:

— Ji buvo tokia švelni, tokia kantri. Kasdien kentė begalinius skausmus, bet tylėjo, neaimanavo, nesiskundė. O kai prisimenu tėvą... — Deivido veidas apniuko. — Tai per jį motina buvo tokia nelaiminga. Jis žemino ją girdamasis savo meilės nuotykiais. Jis nuolat ją apgaudinėdavo su kitomis moterimis ir šito net neslėpdavo.

— Ji turėjo palikti tėvą ir išeiti, — tarė Hilda.

Deividas priekaištaudamas atsakė:

— Ji buvo per daug gera ir manė, kad jos pareiga — tylėti. O ir kur ji būtų ėjusi iš savo namų?

— Galėjo iš naujo kurti savo asmeninį gyvenimą.

Deivido balsas sudrebėjo:

— Tik ne tais laikais! Suprask, tada moterys viską turėdavo ištverti. Be to, ji buvo motina ir galvojo apie vaikus. Jeigu ji būtų išsiskyrusi su mano tėvu ir vėl ištekėjusi, tai labiausiai būtume nukentėję mes. Štai apie ką ji tikriausiai galvojo.

Hilda tylėjo, o Deividas kalbėjo toliau:

— Ji buvo šventoji! Ji iki dugno išgėrė savo kantrybės taurę. Neprieštaraudama...

— Turbūt šiek tiek priešinosi, kitaip apie tai nežinotum, Deividai, — suabejojo Hilda.

Jo veidas nukaito.

— Taip... ji man skundėsi. Ji žinojo, kaip ją myliu. Kai mirė...

Jis nutilo ir rankomis suspaudė galvą.

— Hilda! Tai buvo... baisu. Ji mirė dar jauna, ir ją pražudė tėvas! Jis–žmogžudys. Suėdė jos širdį. Tada supratau, kad negaliu ilgiau su juo gyventi po vienu stogu, ir išvažiavau. Aš pabėgau iš ten.

— Ir gerai padarei, — tarė Hilda. — Tai buvo protingas tavo žingsnis.

— Tėvas norėjo, kad imčiausi verslo. Taigi turėjau likti namie. Nebūčiau iškentęs. Niekaip nesuprantu, kaip Alfredas su juo gyvena, kaip pakenčia jį jau tiek metų.

— Ir jis niekada nesukilo? — susidomėjusi paklausė Hilda. — Prisimenu, kažkada sakei, kad jis paaukojo savo karjerą.

Deividas linktelėjo.

— Alfredas rengėsi tarnauti kariuomenėje. Jis — vyriausiasis sūnus ir privalėjo stoti į kavalerijos pulką. O Haris ir aš turėjome tęsti tėvo darbą. Džordžas pasirinko politiko karjerą.

— Kas gi sutrukdė?

Deividas kilstelėjo galvą.

— Haris — jo beprotiški poelgiai. Įlindo į skolas ir taip toliau... O vieną gražią dieną pabėgo iš namų su svetimais pinigais — pasičiupo porą šimtų svarų ir paliko raštelį — valdininko kontorėlė jam esanti per ankšta, tad jis iškeliaująs pasižvalgyti po pasaulį.

— Ir apie jį nieko daugiau nebegirdėjote?

— Kur negirdėsi! Žinoma, girdėjome, — Deividas nusijuokė. — Ir gana dažnai. Jis siųsdavo telegramas iš visų pasaulio kraštų ir vis reikalaudavo pinigų. Ir, turiu pasakyti, gaudavo!

— O Alfredas?

— Tėvas pasiekė savo — jį paleido į atsargą. Grįžęs iš kariuomenės, perėmė visus tėvo darbus.

— Neprieštaraudamas?

— Ir dar kaip prieštaravo, ypač iš pradžių. Jis neapkentė verslo. Bet tėvas, kaip paprastai, apvyniodavo Alfredą apie pirštą. Aš manau, jis iki šiol po tėvo padu.

— O tu... tu pabėgai! — priminė Hilda.

— Taip. Aš išvažiavau į Londoną mokytis tapybos. Tėvas tiesiai šviesiai pareiškė — jeigu nemesiu šito kvailo užsiėmimo, tai, kol jis gyvas, tegausiu tik elgetos grašius, o jis mirdamas man paliksiąs špygą. Aš atsakiau — man vienas ir tas pats. Jis išvadino mane idiotu, ir mes išsiskyrėme. Daugiau aš jo nebemačiau.