Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

— Kodėl taip kalbi, Lidija, — pyktelėjo vyras. — Mano tėvas viską daro mūsų labui...

Ji vos susitvardė neleptelėjusi piktesnio žodžio, bet ir vėl tik gūžtelėjo pečiais.

Alfredas tęsė:

— Juk žinai, Lidija, kaip labai tėvas tave myli.

— O aš jo nemyliu, — lediniu balsu atsakė žmona.

— Lidija, man nemalonu klausytis! Tu nedėkinga.

— Galbūt. Bet kartais norisi pasakyti ir tiesą.

— Gerai, kad jis nežino.

— Tavo tėvas puikiausiai žino, kad aš jo nemyliu! Matyt, tai jam teikia tik pramogą.

— Apsirinki, Lidija. Jis visada man sako, kad tu žavi.

— Iš tikrųjų aš visada būnu mandagi, tokia ir liksiu. Paprasčiausiai noriu, kad žinotum tikrąją mano nuomonę apie savo tėvą. Aš nemyliu jo, Alfredai. Jis piktas senas tironas. Jis įbaugino tave. Jis piktnaudžiauja tavo nuolankumu. Jau seniai turėjai parodyti ir savo būdą.

Alfredas griežtai nutraukė žmonos šneką.

— Gana, Lidija. Prašau, daugiau nė žodžio.

Ji atsiduso.

— Atleisk. Gal aš ir neteisi. Geriau pakalbėkime apie šventes. Ar tikrai manai, kad atvyks tavo brolis Deividas?

— O kodėl jam neatvažiavus?

— Deividas, jis... toks keistas. Seniausiai čia nebuvęs. Jis labai gerbia jūsų motinos atminimą. Turbūt todėl ir nemėgsta šitų namų.

— Deividas nuolat gadino tėvui nervus, — tarė Alfredas. — Savo muzika ir savo nepraktiškumu. Galbūt kartais tėvas su juo būdavo pernelyg griežtas. Tačiau nepaisant visko, aš manau, Deividas ir Hilda atvažiuos. Juk Kalėdos!

— Kur gi ne — susitaikymo ir visuotinio atlaidumo metas! — plonos Lidijos lūpos ironiškai išvipo. — Atvažiuoja ir Džordžas su Magdalena. Jau skambino, tikriausiai atvyks rytoj. Turbūt Magdalena vis dar tokia pat baisi nuobodybė.

Alfredas stebėdamasis tarė:

— Niekaip nesuprantu, kaip apskritai Džordžas susigundė vesti merginą, dvidešimčia metų už save jaunesnę. Bet ką čia kalbėti — visą laiką jo galvoj vėjai ūžauja.

— Džordžas padarė puikią politiko karjerą, — paprieštaravo Lidija. — Rinkėjai jį myli, ir aš esu įsitikinusi, kad nemažai nulėmė ir Magdalena.

Alfredas neskubėdamas tarė:

— Man ji nelabai patinka. Nieko neprikiši — graži, bet tas grožis — kaip vaškinės kriaušės: išoriškai patrauklesnė už tikrą, bet...

— ...bet netinkama valgyti? — Lidija baigė jo mintį. — Tu šitai norėjai pasakyti? Stebiuosi, girdėdama tave taip šnekantį, Alfredai.

— O ko čia stebėtis?

— Paprastai esi toks geras. Anksčiau taip apie kitą žmogų nekalbėdavai. Žinai, kartais mane net erzina, kad tu... kaip čia pasakius... pernelyg patiklus. Negalima būti tokiam idealistui.

Alfredas nusišypsojo.

— Aš visada maniau, kad kiekvienas mūsų šeimos narys yra savotiškas idealistas.

Lidija karštai paprieštaravo.

— O, nereikia nė manyti, tai — tiesa! Aš esu tuo įsitikinusi. Nors tu, matyt, kitos nuomonės. Šiuose namuose aš matau viešpataujantį blogį. Ir visuomet jį jausdavau, — ji prikando lūpą.

— Lidija...

Žmona kilstelėjo ranką tarsi prašydama patylėti? Įsmeigė žvilgsnį kažkur virš jo galvos. Alfredas pažiūrėjo į tą pusę.

Ten pagarbia poza stovėjo rusvo gymio žmogus. Jo veido išraišką buvo sunku nusakyti. Lidija sunerimusi paklausė:

— Ko jums, Horburi?

Horburis atsakė tyliai, ramiai, beveik pašnibždomis:

— Madam, ponas Li prašė pasakyti, kad švęsti Kalėdų atvažiuos dar du svečiai ir gal jūs būtumėte maloni paruošti jiems kambarius.

Lidija nustebusi perklausė:

— Dar du svečiai?

Horburis patvirtino:

— Du, madam. Džentelmenas ir jauna ledi.

Dabar jau nustebo ir Alfredas:

— Jauna ledi?

— Taip sakė ponas Li, sere.

Lidija ryžtingai tarė:

— Einu su juo pasikalbėti.

Horburis žengė žingsnį pirmyn, tiksliau sakant, jis ketino žengti, bet ir to pakako, kad Lidija sustotų.

— Atleiskite, madam, ponas Li dar miega. Prašė netrukdyti.

— Žinoma, — tuoj įsikišo Alfredas. — Žinoma, mes jo netrukdysime.

— Ačiū, sere.

Horburis išėjo.

Lidija jausmingai sušuko:

— Kaip aš nekenčiu šito žmogaus! Slankioja po namus kaip katė. Negirdėsi, kada įeina, kada išeina.

— Aš jo nekenčiu ne mažiau už tave. Bet savo darbą jis išmano. Ne taip jau lengva rasti gerą kamerdinerį. Svarbiausia, Horburis patinka tėvui.

— Taip, tai svarbiausia. O kas ta jaunoji ledi? Kas ji?

Alfredas gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau. Net neįsivaizduoju.

Jiedu susižvalgė, ir Lidijos lūpos vėl paniekinamai išvipo.

— Žinai, ką pagalvojau, Alfredai?

— Ką?

— Gal tavo tėtušiui pasidarė be galo liūdna gyventi, ir jis nutarė surengti sau nedidelę Kalėdų pramogą?

— Pakviesdamas du pašalinius asmenis į šeimos šventę?

— O, aš nežinau detalių, bet galiu kirsti lažybų — tavo tėvas ruošiasi papramogauti kaip dera.

— Tikiuosi, tai suteiks jam malonumą, — liūdnai tarė Alfredas. — Vargšelis, kaip jam sunku po visų jaunystės nuotykių būti prikaustytam prie invalido vežimėlio!

Lidija mįslingai pakartojo:

— Taip, kaip tik po tų visų... nuotykių.

Pauzė, kurią padarė, prieš ištardama paskutinį žodį, jos pastabai suteikė dviprasmybės atspalvį. Regis, Alfredas tai suvokė — jis paraudo ir aiškiai sutriko.

Staiga Lidija sušuko:

— Dieve, ir kaip jam galėjo gimti toks sūnus! Juk tu visai kitoks. Jis užbūrė tave! Paprasčiausiai keliaklupsčiauji prieš jį kaip prieš stabą.

Alfredo balsas suvirpo:

— Nekalbėk nesąmonių, Lidija. Nesuprantu, kas čia bloga, jei sūnus myli tėvą? Visiškai natūralus, normalus jausmas.

Lidija atšovė:

— Jei taip, dauguma jūsų šeimos narių — nenormalūs. Ir nesiginčykime! Jeigu įžeidžiau tave, atleisk. Patikėk, aš nenorėjau, Alfredai. Aš net žaviuosi tavo atsidavimu tėvui. Ištikimybė mūsų laikais — reta dorybė. Manyk, kad aš tau pavydžiu, gerai? Juk žmonos pavydi savo vyro anytai, tai kodėl aš negalėčiau pavydėti uošviui?

Jis švelniai apkabino ją per pečius.

— Tavo liežuvis — tavo priešas, Lidija. Tu neturi ko pavydėti.

Lidija taikiai pabučiavo jam į ausį.

— Žinau, Alfredai. Bet vis tiek man atrodo, kad aš nė trupučio nepavydėčiau tavo motinai. Kaip gaila — neteko jos pažinti.

Jis atsiduso.

— Mano mama buvo nelaimingas žmogus.

Lidija atidžiai pažvelgė į vyrą.

— Tik tokią ją ir atsimeni? Keista.

Alfredas susimąstęs tarė:

— Beveik visą laiką serganti, visada verkianti, — jis palingavo galvą. — Neprisimenu linksmos.

Vis dar smalsiai žiūrėdama į vyrą, Lidija pakartojo:

— Kaip keista! — ir vos tik jis įsmeigė į Lidiją klausiamą žvilgsnį, ji papurtė galvą ir ėmė kalbėti visai apie ką kitą: — Kadangi mes neturime teisės žinoti, kas tie paslaptingieji svečiai, eisiu baigti peizažo.

— Lauke labai šalta, mieloji. Vėsa košia kiaurai.

— Šilčiau apsirengsiu.

Ji išėjo iš kambario. Alfredas Li kurį laiką stovėjo nejudėdamas, susiraukęs. Paskui priėjo prie didelio lango. Iš lauko pusės palei visą sieną buvo įrengta atvira terasa. Lidija išėjo į ją apsivilkusi storą vilnonį paltą, nešina nedidele pintinėle rankoje. Sustojusi prie žemos kubo formos akmens vazos, pastatė ją šalia ir ėmėsi darbo.

Alfredas keletą minučių žiūrėjo į žmoną. Tada užsivilko striukę, užsimovė pirštines ir išėjo terason pro šonines duris. Stabtelėjo prie vazų, kuriose sumanios Lidijos rankos jau buvo sukūrusios miniatiūrinius pasakiškus peizažus.