Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Jis nutilo. Magdalena tuoj paklausė:

— Ar jis iš tikrųjų... labai serga?

— Nepasakyčiau. Jo organizmas nepaprastai stiprus. Bet vis tiek, jeigu jau nori pamatyti visą šeimą prie Kalėdų stalo, mes turime paklusti. Gal tai paskutinės Kalėdos jo gyvenime.

Magdalena užsiplieskė:

— Tai tu taip manai, o iš tikrųjų jis gali dar nežinia kiek traukti.

Truputį sutrikęs dėl tokio jos atkaklumo, Džordžas užsikirsdamas išstenėjo:

— Taip, taip, suprantama...

Magdalena nusigręžė.

— Na, gana apie tai, — tarė ji. — Aš irgi manau, — reikia važiuoti.

— Žinoma, net neabejoju.

— O kaip nenoriu! Alfredas toks nuobodus, o Lidija vis stengsis mane pažeminti.

— Nesąmonė.

— Taip, pažeminti. Be to, aš nekenčiu to akiplėšos tarno.

— Senojo Tresiliano?

— Ne, Horburio. Tyko kaip katinas ir vaiposi prieš akis.

— Nesuprantu, ko tau kliūva tas Horburis?!

— Jis paprasčiausiai mane nervina. Bet gana apie jį kalbėti. Menkas ponas! Taigi kaip supratau, mes jau apsisprendėme — važiuosime. Neįžeisime senio.

— Žinoma, negalime įžeisti, tai svarbiausia. O dėl tarnų, kalėdinių pietų ir...

— Liaukis, Džordžai, gana! Aš paskambinsiu Lidijai ir pasakysiu, kad išvažiuojame rytoj 17.20 traukiniu.

Magdalena išėjo. Paskambinusi nusėlino į savo kambarį, atsisėdo prie rašomojo stalo, ištraukė stalčių ir ėmė jame raustis. Radusi sąskaitų knygą, buvo beįnykstanti nagrinėti, bet neilgam užteko ūpo — nekantriai atsidususi subraukė viską į krūvą ir sušlavė atgal į stalčių. Perbraukusi ranka glotniai sušukuotą baltaplaukę galvą, sušnibždėjo:

— Ką gi man daryti? 6

Antrame Gorston Holo aukšte ilgas koridorius vedė į didelį kambarį, kurio langai žvelgė į pagrindinę parko alėją.

Kambarys buvo senoviškai mebliuotas: sunkūs baroko apmušalai, odiniai krėslai, didelės vazos su drakonais, bronzos statulėlės. Vėlyvojo gotikos stiliaus prabangus interjeras liudijo apie šeimininko turtingumą.

Pats šeimininkas — liesas, sudžiūvęs žmogus, apsirengęs senu mėlynu šlafroku7, apsiavęs minkštomis šlepetėmis — sėdėjo milžiniškame odiniame krėsle aukšta atkalte. Ilgos, į žnyples panašios rankos bejėgiškai karojo ant atramų. Šalia buvo paremta lazda su auksiniu bumbulu. Senio plaukai buvo visiškai balti, veidas — pageltonavęs.

Iš pirmo žvilgsnio — paliegęs, silpnas žmogus, bet tik iš pirmo žvilgsnio, o geriau įsižiūrėjus išvysdavai išdidų erelio profilį, juodas gyvybės sklidinas akis. Jo išvaizda bylojo apie jėgą, neišeikvotą energiją, nenurimusias aistras.

Simeonas Li, išleidęs kažkokį garsą, primenantį kikenimą (beje, tai rodė nepaprastai gerą jo nuotaiką), paklausė:

— Ar pasakėte poniai Li, ką liepiau?

Klausimas buvo skirtas Horburiui, stovinčiam už krėslo atkaltės. Tarnas atsakė tyliai ir pagarbiai:

— Taip, sere.

— Ar kaip tik tais žodžiais, kaip prašiau? Ar lygiai tais pačiais, prisiminkite?

— Taip, sere, aš nepadariau nė mažiausios klaidos, sere.

— Tikiuosi, kad nepadarėte. Nes gerai žinote — jums geriau neapsirikti, kad paskui netektų gailėtis! Ką ji atsakė, Horburi? Ką atsakė ponas Alfredas?

Horburis ramiai atpasakojo pokalbį.

Senis vėl sukikeno ir patrynė delnus.

— Nuostabu... aukščiausia klasė... jie kamuosis spėliodami visą dieną! Nuostabu! Dabar aš noriu juos pamatyti. Pakvieskite!

— Klausau, sere.

Horburis tyliai perėjo kambarį ir dingo.

— Ir dar, Horburi...

Senis atsigręžė — Horburio nebebuvo nė kvapo. Jis tyliai nusikeikė: jam nepatiko, kad vaikinas vaikšto kaip katinas. Niekad nežinosi, kur jis...

Simeonas Li vėl tarsi apmirė krėsle. Virpančiais pirštų galiukais glostė pabarzdę. Pasigirdo tylus beldimas į duris. Įėjo Alfredas su Lidija.

— Aha, šit ir jūs. Lidija, sėsk čia, arčiau, mano brangioji. Šiandien puikiai atrodai.

— Buvau lauke. Nuo šalčio skruostai taip įraudo, kad net dega.

— Kaip jaučiatės, tėve? — paklausė Alfredas. — Ar rytą gerai pailsėjote?

— Puikiai, tiesiog nuostabiai. Prisiminiau senas dieneles, dar tuos laikus, kai nebuvau čia įsikūręs ir netapęs visuomenės ramsčiu.

Marti nepratarė nė žodžio, sėdėjo ir mandagiai šypsojosi.

Alfredas pasidomėjo:

— Tėve, kas tie du nauji svečiai, kuriuos pasikvietėt Kalėdų?

— Ak, tie! Taip, aš turiu jums pasakyti, kad šiais metais mūsų laukia nepaprastos Kalėdos, taip, nepaprastos! Atvažiuoja Džordžas ir Magdalena...

Lidija įsiterpė:

— Jie išvažiuoja rytoj 17.20 valandos traukiniu.

Senis atsiduso.

— Vargšelis bukagalvis Džordžas! Tarškalas, ir tiek. Bet jis mano sūnus...

Alfredas užstojo brolį:

— Rinkėjai jį myli.

Simeonas Li linksmai sukikeno:

— Jie turbūt galvoja, kad jis yra doras. Nepaperkamas! Iki šiol dar nebuvo nė vieno doro Li!

— Čia jūs jau per smarkiai pasakėt, tėve.

— Išskyrus tave, mano berniuk, išskyrus tave.

— O Deividas?

— Deividas? Norėčiau pažvelgti į jį dabar, po tiek nesimatymo metų. Jis buvo gana sentimentalus jauniklis. Įdomu, kas per viena jo žmona? Šiaip ar taip, juk jis nevedė dvidešimčia metų už save jaunesnės mergužėlės, kaip tas kvailys Džordžas!

— Hilda atsiuntė labai malonų laišką, — įsiterpė Lidija. — O tik ką gavau ir telegramą. Jie atvažiuoja rytoj.

Uošvis atidžiai pasižiūrėjo į ją ir nusijuokė.

— Lidija, tu nepataisoma, — tarė. — Aš tau tai sakiau, Lidija. Tu pernelyg gerai išauklėta. Tas geras auklėjimas taip ir liejasi per kraštus!

Jo akys degė.

— O dabar atspėkite, kas gi dar atvažiuoja pas mus Kalėdų? Aš užminsiu jums tris mįsles ir statau penkis svarus — neatspėsite!

Jis pažvelgė į vieną, paskui į kitą. Alfredas niūriai tarė:

— Horburis sakė — lauki jaunos ledi.

— Aš žinojau, kad tai tave sudomins. Kiekvieną akimirką gali pasirodyti Pilara. Aš liepiau pasiųsti į stotį automobilį.

Alfredas skubiai paklausė:

— Pilara?

Simeonas Li linktelėjo.

— Taip, Pilara Estravados, Dženiferos mergaitė, mano anūkė. Įdomu, į ką ji panaši?

Alfredas sušuko:

— Dieve šventasis, tėve, jūs niekada nesakėt, kad...

Senis susiraukė.

— Taip, nesakiau. Aš tai laikiau paslaptyje. Pasirūpinau, kad Čarltonas viską kaip reikiant apiformintų.

Sūnus pakartojo gailiai priekaištaudamas:

— Jūs niekad nieko man apie ją nepasakojot.

Tėvas pagiežingai šypsojosi.

— Tada nebūtų buvę staigmenos. Aš jau pamiršau, kada po mano namo stogu skambėjo jaunas balsas. Aš niekada nemačiau Estravados. Noriu žinoti, į ką panaši mergina — į motiną ar į tėvą?

— Ar iš tikrųjų manote tinkamai pasielgęs, tėve? — priekaištaujamu balsu paklausė Alfredas. — Jeigu viską pasvertume...

Senis nutraukė jo postringavimus:

— Atsargumas, atsargumas ir dar kartą atsargumas! Tu visada vengi rizikos! Visai ne kaip aš! Reikia daryti tai, kas patinka, ir jeigu jau pradėjai, laikykis iki galo! Klausyk, ką pasakysiu. Mergina — mano anūkė. Vienintelė anūkė mano šeimoje! Man nusispjaut, kas buvo jos tėvas ir ką jis iškrėtė. Ji mano kraujas ir kūnas. Ir ji gyvens mano namuose!

Lidija sukluso:

— Tai ji rengiasi čia gyventi?

Uošvis žvilgtelėjo į ją.

— Gal prieštarauji?

Ji papurtė galvą ir atsakė mandagiai šypsodamasi:

— Kaip aš galiu jums prieštarauti jūsų paties namuose? Ne, aš pagalvojau apie... ją...