Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Angliškai ji kalbėjo taisyklingai, nors su šiokiu tokiu akcentu.

Įsivyravo tyla. Stivenas pamanė: „Koks puikus jos balsas — kaip... kaip šilta pietų naktis“.

„Gražus jo balsas, stiprus. Iš karto apžavi. Tikras vyro balsas“, — nutarė Pilara.

Stivenas pirmas sutrikdė tylą:

— Labai daug žmonių.

— O, taip. Traukinys perpildytas. Tikriausiai visi išvažiuoja iš Londono todėl, kad ten nešvaru ir niūru.

Pilara buvo taip išauklėta, kad nemanė esant nepadoru šnekėtis su nepažįstamu keleiviu. O jeigu Stivenas būtų augęs Anglijoje, tai tikriausiai nė už ką nebūtų drįsęs taip laisvai užkalbinti nepažįstamos moters. Bet jis buvo atviro būdo, todėl, draugiškai nusišypsojęs, tarė:

— Londonas — bjaurus miestas. O gal jūs esate kitokios nuomonės?

— O, ne. Londonas ir man nepatinka. Jūs ne anglas? — pasidomėjo Pilara.

— Aš — Pietų Afrikos britas.

— Taip ir pamaniau — ne tikras anglas.

— O jūs taip pat neseniai atvykote iš užsienio?

Pilara linktelėjo.

— Ką tik. Iš Ispanijos.

Stivenas pagyvėjo.

— Iš Ispanijos? Vadinasi, jūs ispanė?

— Pusiau. Mano motina buvo anglė, todėl aš taip gerai kalbu angliškai.

— Pas jus dabar vyksta karas4. Papasakokite, kas ten iš tikrųjų dedasi? — paprašė Stivenas.

— Tai baisu. Kur bepažvelgsi, visur griuvėsiai.

— O jūs kieno pusėje?

Pilara turėjo gana miglotą supratimą apie Ispanijos politinę padėtį. Merginos manymu, jos kaime mažai kas domėjosi karu.

— Suprantate, mūšiai vyksta kažkur toli nuo mūsų. Alkaldas5, žinoma, už vyriausybę, juk jis valstybės tarnautojas, o kaimo kunigas — prieš vyriausybę, jis už generolą Franką. Bet daugumai valstiečių terūpi tik savo vynuogynai, ir jie paprasčiausiai neturi kada politikuoti.

— Vadinasi, mūšių nė nematėte?

— Ne, — atsakė Pilara, — bet važiuodama čionai, mašina perlėkiau visą šalį ir visur regėjau karo pėdsakus. Daugybė griuvėsių. Aš net mačiau, kaip krinta bombos. Viena pataikė į mūsų mašiną, o kita sugriovė namą. Buvo taip nuostabu.

Stivenas Faras šyptelėjo.

— Jūs sakote — nuostabu?

— Ne tik. Dar ir keblu, — paaiškino Pilara. — Juk aš turėjau važiuoti toliau, o mūsų vairuotoją užmušė.

Stivenas atidžiai pažiūrėjo į ją.

— Ir visai nepabūgote?

Tamsios Pilaros akys išsiplėtė.

— Bet juk kiekvienas turėsime mirti, tiesa? Ir jeigu mirtis atėjo iš dangaus — pokšt, ir viskas! — tai kuo ji blogesnė už kokią kitą mirtį? Visi mes mirtingi — taip jau sutvarkytas pasaulis.

Stivenas nusijuokė.

— O, jūs, regis, ne pacifiste.

— Aš ne... kas?

Stivenas puikiausiai suprato: šis žodis — ne iš Pilaros leksikono.

— Jūs atleidžiate priešams, senjorita?

Pilara gūžtelėjo pečiais.

— Aš neturiu priešų. Bet jeigu jų būtų...

— Kas tada — jeigu jų būtų?

Pilaros veidą iškreipė plėšrūniška išraiška, ir ji niūriai tarė:

— Jeigu aš turėčiau priešų, jeigu kas nors imtų neapkęsti manęs ir aš pajusčiau neapykantą jam, tada... aš perrėžčiau jam gerklę. Štai taip!

Ir ji labai vaizdžiai parodė, kaip tai padarytų. Stivenas nejučia atšlijo.

— Pasirodo, jūs kraugerė!

— O kaip jūs pasielgtumėte su savo priešu?

Stivenas krūptelėjo, atidžiai pažvelgė į merginą ir garsiai nusikvatojo.

— Iš tikrųjų įdomu! — tarė jis. — Aš ir pats norėčiau tai žinoti.

Pilara dėbtelėjo į jį nepatikliu žvilgsniu.

— O jūs gi žinote...

Stivenas liovėsi juokęsis ir tyliai tarė:

— Taip, žinau...

Po valandėlės, jau visai kitu tonu, pasidomėjo:

— Ko atvažiavote į Angliją?

Akimirką šneka nutrūko, bet netrukus Pilara kukliai atsakė:

— Važiuoju pasisvečiuoti pas savo giminaičius anglus.

— Suprantama.

Stivenas atsirėmė į sėdynės atkaltę. „Kas tie giminaičiai anglai, kuriuos ji ketina aplankyti? — pagalvojo jis. — Kas gali sieti juos ir šią ispanę?“ Jis pabandė ją įsivaizduoti mandagių, rimtų anglų šeimoje, švenčiančioje Kalėdas.

Pilara nutraukė tylą:

— Turbūt gera gyventi toje Pietų Afrikoje?

Jis ėmė pasakoti apie Afriką, o Pilara pakerėta klausėsi lygiai taip, kaip klausytųsi stebuklingos pasakos. Kartais ko nors paklausdavo, ir Stivenas stebėdavosi, kad tie iš pirmo žvilgsnio paprastučiai ir naivūs klausimai iš tikrųjų pasirodė esą pakankamai apgalvoti. Jis visa siela mėgavosi tuo maloniu pašnekesiu. Iš vagono restorano grįžę Pilaros bendrakeleiviai sutrikdė jų pokalbį. Stivenas atsistojo, ir, rengdamasis išeiti iš kupė, maloniai nusišypsojo merginai.

Jis kiek pasitraukė į šoną, įleisdamas pro duris pagyvenusią damą, ir jo žvilgsnis užkliuvo už lentelės, pritvirtintos ant šiaudinio krepšio, išsiskiriančio ne anglišku stiliumi. Stivenas susidomėjęs perskaitė: „Panelė Pilara Estravados“. Ir, išvydęs adresą, primerkė akis: „Gorston Holas. Longdeilas. Edlsfildas“.

Stivenas sutriko. Paslapčia žvilgtelėjo į merginą. Dabar jo žvilgsnis bylojo apie nepasitikėjimą ir įtarumą. Jis išėjo į koridorių, prisidegė cigaretę ir, suraukęs kaktą, susimąstė... 3

Erdvioje, žydromis ir gelsvai auksinėmis spalvomis spinduliuojančioje Gorston Holo svetainėje sėdėjo Alfredas Li ir jo žmona Lidija. Juodu kalbėjosi apie artėjančias Kalėdų šventes. Alfredas, kresnas, vidutinio amžiaus, romios veido išraiškos ir gerų rudų akių vyras, kalbėjo tyliu monotonišku balsu, aiškiai ištardamas kiekvieną žodį. Dėl trumpo kaklo jis atrodė negrabus. Lidija, atvirkščiai, buvo graži ir trapi, energingų judesių ir veržlios gracijos. Jos pablyškęs, kosmetikos nepaliestas veidas neišsiskyrė grožiu, bet nepasakytum, kad būtų buvęs nepatrauklus. Kalbėjo labai maloniu melodingu balsu, neatitraukdama akių nuo vyro.

— Taip nori tėvas! Ir čia jau nepašokinėsi, — tarė Alfredas.

Lidija nekantriai mostelėjo ranka.

— Nejaugi visuomet privalai jam nusileisti?

— Jis labai senas, mieloji.

— Puikiai žinau.

— Jis laikysis savo.

Lidija griežtai tarė:

— Žinoma, jis visada laikosi savo! Bet vieną kartą, Alfredai, juk ir tu galėtum pasielgti taip, kaip pats nori!

— Apie ką kalbi, Lidija?

Jis atrodė toks sutrikęs ir užguitas, kad žmona prikando lūpą ir padvejojo — tęsti pokalbį ar ne.

Alfredas dar kartą paklausė:

— Ką turi omenyje, Lidija?

Ji gracingai gūžtelėjo siaurais petukais ir ėmė aiškinti, atsargiai rinkdama žodžius:

— Viskas per tavo tėvo bjaurų būdą, per jo valdingumą.

— Jis senas...

— Jis bus dar senesnis. Ir kartu — dar despotiškesnis. Kada pagaliau visa tai baigsis? Jis nuolat diktuoja, kaip mes turime gyventi. Jei patys ką sumanome daryti, jis visada priešgyniauja.

Alfredas paprieštaravo:

— Jis — tėvas, o tėvo žodis lemiamas. Be to, jis mums labai geras.

— O, žinoma, jis geras...

— Jis — labai geras.

Alfredo balsas suskambo griežčiau.

Lidija ramiai paklausė:

— Ar kalbi apie pinigus?

— Taip. Jo poreikiai be galo kuklūs. Bet mums pinigų niekada nešykšti. Gali leisti kiek panorėjusi ir savo apdarams, ir ūkiui. Tėvas neniurzgėdamas apmoka visas sąskaitas. O praėjusią savaitę mums padovanojo dar ir naują mašiną.

— Nesiginčiju — tavo tėvas be galo dosnus, jei kalbėsime apie pinigus, — tarė Lidija. — Bet už tai jis reikalauja vergiško paklusnumo.

— Vergiško?

— Taip, vergiško. Tu esi jo vergas, Alfredai. Juk mes norėjome išvykti per šitas Kalėdas, bet tavo tėvas užsispyrė, kad liktume namuose, o tu net nepaprieštaravai. Jeigu jam šautų galvon kur nors mus ištremti, mes irgi nepriekaištaudami paklustume. Mes neturime asmeninio gyvenimo, nepriklausomybės.