Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

— Kodėl pasakėte — septintoji žmona? Ar senelis iš tikrųjų jau turėjo šešias žmonas?

Haris nusijuokė.

— Aišku, ne. Kiek žinau, jis turėjo tik vieną teisėtą žmoną. Tavo vardas — Pil...

— Pilara.

— Visko tikėjausi pamatyti šiame laidojimo rūsyje, tik ne tokią žavią merginą!

— Šitame laidojimo rūsyje?..

— Rūsyje, prikimštame kvailių iškamšų! Jų visada buvo apstu šituose namuose — aš seniai čia buvau, ir dabar man atrodo, kad jie tapo dar bjauresni, nei tada, kai čia gyvenau!

Pilara susijaudinusi prieštaravo:

— Ką jūs šnekat, juk čia taip gražu! Va kokie baldai, kokie kilimai — visur, kur bepažvelgsi, patiesti storiausi kilimai! Viskas čia puošnu ir turtinga!

— Šiuo atžvilgiu tu teisi, — susijuokė Haris. Jis žiūrėjo į ją akivaizdžiai gėrėdamasis. — Aš nesugebu nuslėpti džiaugsmo matydamas tave čia, tarp...

Jis išvydo ateinančią Lidiją ir nutilo. Brolienė greitu žingsniu perėjo svetainę ir sustojo priešais jį.

— Sveiki, Hari! Aš — Lidija, Alfredo žmona.

— Labas, Lidija, — Haris paspaudė jai ranką ir žvitriai akimis perbėgo jos veidu. Jis jau pastebėjo gražią Lidijos eigastį — labai nedaug moterų moka taip gražiai vaikščioti.

Lidija irgi smalsiai žiūrėjo į jį. „Žiaurus žmogus, nors ir malonios išvaizdos, bet pasitikėti juo negalima.“ Nusišypsojusi tarė:

— Kaip patinka gimtieji namai po daugelio metų? Ar kas nors pasikeitė, ar viskas atrodo po senovei?

— Ko gero, po senovei, — jis apsižvalgė. — Tiesa, šitame kambaryje šis bei tas perstatyta, ar ne?

— O, daug kartų.

— Kambarys tapo kažkoks jaukesnis.

— Galbūt.

Hario lūpas staiga iškreipė pikta pašaipi šypsenėlė, ir Lidija virptelėjo — jo veidas be galo panašus į viršuje esančio senio veidą.

— Ką gi, vis dėlto kambario apstatymas rodo gerą skonį! Prisimenu, kažkas pasakojo, kad senis Alfredas vedė merginą, kurios proseneliai atplaukę į Angliją su Vilhelmu Užkariautoju.

Lidija kaip ir anksčiau mandagiai šypsojosi.

— Galimas dalykas, — atsakė ji. — Bet nuo tų laikų praėjo daugybė metų, ir mano genealogijos jau nebeatseksime.

— Kaip gyvuoja senis Alfredas? — paklausė Haris. — Vis toks pat apykvaišis?

— Nežinau, galbūt dabar jis pasirodys jums kitoks.

— O kiti? Išsilakstė po Angliją?

— Taip, bet visi suvažiuos švęsti Kalėdų — juk žinote.

— Miela šeimynėlė, laikydamasi papročio, susirenka prie kalėdinio židinio? Kas atsitiko seniui? Paprastai jis velniškai bodėdavosi visokiais tokiais sentimentais. Kažkaip neatsimenu, kad tėvas būtų rūpinęsis šeima. Tikriausiai jis labai pasikeitė.

— Galbūt, — šaltai atsakė Lidija.

Didelės Pilaros akys dar labiau išsiplėtė. Ji susidomėjusi žiūrėjo į savo giminaičius.

— O kaip laikosi senis Džordžas? — paklausė Haris. — Vis toks pat šykštuolis? Vaikas būdamas jis visa gerkle bliaudavo net tada, kai tekdavo skirtis su šlapiais vystyklais. Iš gailesčio...

— Džordžas dabar parlamentaras. Jis deputatas nuo Vesteringamo.

— Ką jūs sakote! Mūsų išsprogtakis parlamente? Stebuklingi tavo darbai, Viešpatie!

Haris atvertė galvą ir nusikvatojo. Skardus juokas nuskambėjo šiurkščiai ir bauginamai. Pilara nustebusi aiktelėjo. Lidija nevalingai suvirpėjo.

Tačiau Haris, instinktyviai kažką pajutęs už nugaros, liovėsi kvatojęsis ir staiga atsigręžė. Tarpdury stovėjo Alfredas. Jis žiūrėjo į Harį. Alfredo veido išraiška buvo be galo keista.

Haris akimirką stovėjo kaip įbestas. Pamažu jo lūpas iškreipė šypsena. Jis žengė žingsnį pirmyn.

— Bet juk čia Alfredas! — sušuko.

Alfredas linktelėjo.

— Sveikas, Hari.

Jie stovėjo tylėdami, tarsi tyrinėdami vienas kitą. Lidijai užėmė kvapą. „Tiesiog keista! — pagalvojo ji. — Kaip du šunys...“

Pilara stypsojo nustebusi. „Kaip keistai jie elgiasi! Kodėl neapsikabina? Ak, tiesa, anglai šitaip nedaro. Bet juk galėtų ką nors vienas kitam pasakyti. Kodėl žiūri ir tyli?“

Pagaliau Haris išspaudė:

— Tai va! Aš ir vėl čia. Keistas jausmas.

— Puikiai suprantu. Kiek jau metų praėjo! Taip seniai išvažiavai!

Haris linktelėjo. Pirštais perbraukė pasmakrę. Vaikystėje toks ženklas reiškė, kad jis pasirengęs peštynėms.

— Taip, — tarė jis. — Aš džiaugiuosi, kad grįžau... — nutilo, rinkdamas reikalingą žodį, — namo. 2

— Man atrodo, kad visą savo gyvenimą aš dariau nuodėmes, — tyliai tarė Simeonas Li.

Jis sėdėjo patogiai atsidrėbęs savo krėsle ir užsisvajojęs pirštais glostė atsikišusią pabarzdę. Židinyje šokčiojo liepsnos. Šalia, prisidengusi vėduokle nuo karščio veidą ir kartkartėmis gracingai ja pamojuodama, sėdėjo Pilara. Simeonas patenkintas žvilgčiojo į ją.

Jis kalbėjo labiau sau nei merginai, bet jos buvimas senį žvalino.

— Taip, — pakartojo jis, — aš visada dariau nuodėmes. Ką tu į tai pasakysi, Pilara?

Mergina gūžtelėjo pečiais.

— Visi vyrai nuodėmingi. Taip kalba vienuolės. Ir dar jos sako — už vyrus reikia melstis.

— Bet aš daug blogesnis už kitus, — Simeonas nusijuokė. — Tačiau žinok — dėl nieko nesigailiu. Visą gyvenimą tesirūpinau tik savo malonumais. Sako, senatvėje žmogus atgailauja už savo jaunystės nuodėmes. Tuščios kalbos! Aš dėl nieko neatgailauju. Sakau tau, aš padariau visas mirtinas nuodėmes... Visą komplektą senų gerų nuodėmių! Ir sukčiavau, ir vogiau, ir melavau... Dieve! O moterys! Visą laiką aš smaginausi su moterimis. Kažkas neseniai man papasakojo apie arabų šeichą, kuris turėjo asmeninę savo keturiasdešimties sūnų apsaugą — visi maždaug vieno amžiaus. Girdi, keturiasdešimt! Tiesą sakant, abejoju dėl skaičiaus, bet pasirengęs kirsti lažybų — aš irgi galėčiau turėti neblogą apsaugą, į krūvą surinkęs visus savo šuniukus. Ei, Pilara, ką tu apie tai manai? Nustebai?

Pilara sutriko.

— Ne, kodėl turėčiau stebėtis? Vyrai visada geidžia moterų. Mano tėvas irgi toks buvo. Štai kodėl daugelis žmonų būna nelaimingos — todėl jos ir eina į bažnyčią melstis.

Senis Simeonas susiraukė.

— Per mane Adelaida buvo nelaiminga, — jis kalbėjo beveik pašnibždom, veikiau sau. — Dieve, kokia tai buvo moteris! Kaip sakoma, iš pieno plaukusi gražuolė! O paskui? Amžini priekaištai ir ašaros. Nuolat verkianti žmona ne tik išveda vyrą iš kantrybės. Adelaida neturėjo valios stiprybės, štai kas. Jeigu tik ji būtų priešinusis! Bet ji visada būdavo nuolanki. Visada! Aš maniau, kad, ją vedęs, surimtėsiu — turėsiu šeimą, pamiršiu senąjį gyvenimą...

Senio balsas nuslopo. Jis užsimiršęs sužiuro į židinio liepsną.

— Turėsiu šeimą... Dieve, tai bent šeima! — jis netikėtai susijuokė — trumpai, piktai. — Pažiūrėk į juos, tu tik pažiūrėk į juos! Nepagimdė šiam pasauliui nė vieno vaiko! Kas jiems pasidarė? Nejaugi juose nėra nė lašelio manojo kraujo? Nesusilaukti nė vieno sūnaus — nei teisėto, nei iš viso! Štai kad ir Alfredas. Kaip jis man įgriso, šitas Alfredas! Žiūri į mane ištikimo šuns akimis. Pasirengęs padaryti viską, ko tik panorėsiu. Dieve, koks kvailys! Jo žmona — Lidija — man patinka. Ji turi charakterį. Bet ji manęs nemyli. Taip, nemyli, nors ir priversta gyventi čia dėl to vėplos Alfredo, — Simeonas Li vėl, trumpam nusukęs akis nuo merginos, pažiūrėjo į ugnį. — Pilara, atsimink, niekas taip neįkyri, kaip nuolankumas...

Mergina nusišypsojo jaunystės žavesio ir moteriškumo pakerėtam seniui. Jis pasidarė švelnesnis.