Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Здесь есть возможность читать онлайн «Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Sirokas, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erkiulio Puaro Kalėdos: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erkiulio Puaro Kalėdos»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Kalėdų išvakarės. Į Simeono Li namus susirenka visa šeima. Sudėtingus giminaičių santykius dar labiau sukomplikuoja siaubingas įvykis: griūvančių baldų, dūžtančių indų triukšmą perskrodžia šiurpus klyksmas. Įvykdyta kraupi žmogžudystė- didžiuliame kraujo klane aptiktas namų šeimininkas. Erkiulis Puaro apsiima padėti tirti šią bylą.

Erkiulio Puaro Kalėdos — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erkiulio Puaro Kalėdos», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— O Džordžas? Kas toks Džordžas? Kvailys! Džiovinta menkė! Pasipūtęs tauškalius, neturintis smegenų ir charakterio, ir dar pakvaišęs dėl pinigų! Deividas? Deividas visada buvo avinas. Kvailys ir fantazuotojas. Mamos sūnelis — štai kas jis, šitas Deividas. Vienintelis protingas darbas, kurį jis padarė, — vedė tvirtą ir geraširdę moterį, — senis stuktelėjo ranka į krėslo atramą. — Haris — geriausias iš jų! Vargšas Haris, užkietėjęs niekšas! Bet šiaip ar taip, jis vienintelis iš jų gyvas.

Pilara pritarė:

— Taip, jis šaunus. Vis juokiasi, taip garsiai juokiasi atvertęs galvą. O taip, jis man labai patinka.

— Jis tau patinka, Pilara? Haris visada mokėjo prisimeilinti merginoms. Šią savybę iš manęs paveldėjo, — senis tyliai susijuokė. — Aš nugyvenau gerą gyvenimą, labai gerą gyvenimą. Visko buvo.

— Pas mus, Ispanijoje, populiari tokia patarlė — ji skamba maždaug taip: „Imk viską, ką tik nori, bet užmokėk — šitaip pasakė Dievas“.

Simeonas pritariamai paplekšnojo delnu ranktūrį.

— Tai gerai. Teisingai. „Imk, ką tik nori...“ Aš taip ir dariau visą gyvenimą — ėmiau, ką norėjau.

Pilara staiga paklausė aukštu aiškiu balsu:

— O ar mokėjote?

Simeonas liovėsi juokęsis. Jis išsitiesė ir įsmeigė į merginą klausiamą žvilgsnį.

— Ką sakei?

— Aš klausiau: ar už tai mokėjote, seneli?

Simeonas lėtai ištarė:

— Aš... nežinau.

Ir, stuktelėjęs kumščiu į krėslą, piktai sušuko:

— Kodėl šito paklausei, mergaite? Kodėl tu šito paklausei?

— Man įdomu.

Vėduoklė sustingo Pilaros rankoje. Akys pasidarė juodos ir paslaptingos. Ji sėdėjo išdidžiai atmetusi galvą, aiškiai suvokdama savo žavesio jėgą.

Simeonas burbtelėjo:

— Ak tu, velnio išpera.

Ji švelniai paprieštaravo:

— Bet aš jums patinku, seneli. Jums patinka, kad aš sėdžiu čia, šalia jūsų.

Simeonas neprieštaravo:

— Taip, patinka. Štai jau daug metų taip arti savęs aš nemačiau jauno gražaus žmogaus. Man malonu — tai šildo mano senus kaulus. Tu — mano kūnas ir kraujas. Šaunuolė Dženifera, ji pasirodė esanti geriausia iš viso mano prieauglio! Bet saugokis! Tu manęs neapmulkinsi, — tęsė Simeonas. — Aš žinau, kodėl čia taip kantriai sėdi ir klausaisi mano bambėjimo. Pinigai, dėl pinigų... o gal pasakysi, kad be jokių išlygų myli savo senelį?

Pilara susimąsčiusi atsakė:

— Ne, tai ne meilė. Bet jūs man patinkate, labai patinkate. Patikėkite, sakau šventą tiesą. Galbūt anksčiau jūs ir darėte nuodėmes, bet ir man patinka nusidėti. Skirtingai negu kiti čionykščiai žmonės, jūs tikras, ne koks apsimetėlis. Jūs turite ką papasakoti. Jūs daug keliavote, nugyvenote nuotykių kupiną gyvenimą. Jeigu būčiau vyras, ir aš taip gyvenčiau.

Simeonas linktelėjo.

— Taip, tu būtum tokia pat... Sako, mumyse teka čigoniškas kraujas. Bet šito nepasakysi, pažvelgęs į mano vaikus — išskyrus Harį. O tavyje, man regis, jo yra. Bet aš, kai reikia, galiu būti ir kantrus. Kartą laukiau net penkiolika metų, kad atsiteisčiau su mane įžeidusiu žmogumi. Tai kitas Li bruožas. Mes niekada nepamirštame nuoskaudos. Mes atkeršijame už nuoskaudą, net jeigu tenka laukti daugybę metų. Tas žmogus mane apgavo. Aš laukiau penkiolika metų, kol išmušė mano valanda, ir tada smogiau! Aš sunaikinau jį. Nubraukiau nuo žemės paviršiaus!

Pilara pasidomėjo:

— Tai buvo Pietų Afrikoje?

— Taip. Įspūdinga šalis.

— Ar vėliau ten buvote?

— Paskutinį kartą lankiausi, praėjus penkeriems metams. Po vestuvių.

— O prieš tai? Ar ilgai ten gyvenote?

— Ilgai.

— Papasakokite.

Jis ėmė pasakoti. Pilara klausėsi, nuo karščio prisidengusi vėduokle. Senio balsas darėsi vis tylesnis ir galiausiai visai nuslopo.

— Palauk, aš tau kai ką parodysiu, — tarė jis.

Simeonas Li atsargiai atsistojo. Pasiremdamas lazda nušlubčiojo prie didelio seifo. Atidaręs dureles, pakvietė Pilarą.

— Štai, pažiūrėk. Ak, kaip malonu juos jausti, laikyti saujoje, — jis susijuokė. — Žinai, kas čia? Deimantai, vaikeli, deimantai.

Pilaros akys išsiplėtė. Ji pasilenkė norėdama geriau įsižiūrėti.

— Bet juk tai kažkokie maži akmenukai!

Simeonas paniuro.

— Nešlifuoti deimantai — tokius juos randa, kaip tik tokius.

Pilaros balsas vis dar skambėjo nepatikliai:

— O jeigu juos nušlifuotumėt, tai jie taptų tikrais briliantais?

— Žinoma.

— Jie žėrėtų ir žaistų spalvomis?

— Ir žėrėtų, ir žaistų spalvomis.

Pilara sušuko lyg vaikas:

— O-o-o! Negali būti!

Senį šis žaidimas linksmino.

— Iki šventa tiesa.

— Ar jie brangūs?

— Gana brangūs. Sunku įvertinti nenušlifuotus, bet šitas žiupsnelis kainuoja keletą tūkstančių svarų.

Po kiekvieno žodžio patylėdama, Pilara pakartojo:

— Keletą tūkstančių svarų?..

— Sakysim, devynis ar dešimt tūkstančių... matai, keli akmenėliai gana dideli.

— Kodėl neparduodate? — paklausė Pilara, iš nuostabos išplėtusi akis.

— Todėl, kad man malonu juos turėti.

— Bet tokie pinigai!

— Pinigų man netrūksta.

— A, suprantu, — Pilara, regis, sutriko. — Tai kodėl neduodate juvelyrui, kad juos padarytų gražius?

— Jie man patinka kaip tik tokie, — senio veidas apniuko. Jis nusisuko ir sumurmėjo pats sau: „Jie suteikia man stiprybės. Tereikia prie jų prisiliesti — ir viskas atgyja: ir saulė, ir veido8 kvapas, ir gyvulių bandos, ir senis Ebas, ir smagūs vakarai...“

Tada kažkas tyliai pabeldė į duris.

— Padėk juos atgal į seifą ir užrakink dureles, — Simeonas paliepė Pilarai ir garsiai tarė: — Prašom!

Tyliai įslinko Horburis ir paskelbė:

— Apačioje patiekta arbata. 3

Štai kur tu, Deividai, — sušuko Hilda ir nužvelgė vyrą. — Visus pašalius iššniukštinėjau tavęs ieškodama. Eime iš čia, labai jau šaltas šitas kambarys.

Deividas tylom stovėjo ir žiūrėjo į krėslą nutrintu atlaso apdangalu. Po valandėlės trūkčiojančiu balsu tarė:

— Tai mamos krėslas. Ji visada ant jo sėdėdavo. Toks pat, koks buvo. Tik, aišku, pasenęs.

Plačioje Hildos kaktoje įsirėžė nedidelė raukšlė.

— Matau, — pasakė ir pakartojo: — Eime, Deividai. Čia baisiai šalta.

Deividas, regis, ir šį kartą neišgirdo, ką sako žmona. Žvalgydamasis aplinkui, pasakojo:

— Dažniausiai ji sėdėdavo čia. Kaip gyvą regiu ją šitame krėsle — ji man garsiai skaito „Džeką skerdiką“. Man tada buvo šešeri metai.

Hilda stipriai suspaudė jam ranką.

— Eime į svetainę, mielasis, šis kambarys nešildomas.

Ji pajuto, kaip Deividas sudrebėjo.

— Vis toks pat, — šnibždėjo jis. — Vis toks pat. Tarsi laikas būtų sustojęs.

Hilda tartum pajuto gresiantį pavojų, bet žvaliu ir ryžtingu balsu paklausė:

Įdomu, kur kiti? Tikriausiai netrukus pakvies arbatos.

Deividas ištraukė ranką ir atidarė kitas duris.

— Čia stovėjo pianinas... a, šit, tebėra! Įdomu, ar suderintas?

Jis atsisėdo prie instrumento ir atsargiai palietė klavišus.

— Taip, suderintas, skamba kaip ir kadaise.

Pasigirdo melodija. Deividas skambino gerai.

— Ką čia groji? — paklausė Hilda. — Melodija pažįstama, bet niekaip negaliu atsiminti.

— Seniai negrojau šio kūrinio. Mama jį labai mėgo. Tai Mendelsono „Daina be žodžių“.

Sentimentali, senstelėjusi muzika pripildė kambarį. Hilda paprašė:

— Paskambink Mocartą.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erkiulio Puaro Kalėdos»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erkiulio Puaro Kalėdos» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Erkiulio Puaro Kalėdos»

Обсуждение, отзывы о книге «Erkiulio Puaro Kalėdos» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x