Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Deividas papurtė galvą ir ėmė skambinti kitą Mendelsono pjesę. Staiga netikėtai smarkiai sudavė į klavišus ir atsistojo. Jis visas virpėjo. Hilda priėjo arčiau.

— Deividai, Deividai!

— Nieko. Viskas gerai, — sumurmėjo jis. 4

Pasigirdo durų skambutis. Tresilianas, sėdėjęs kambaryje, pakilo ir lėtai nužingsniavo prie durų.

Skambutis sučirškė antrą kartą — kažkas labai nekantrauja. Pro apšerkšnijusį langą Tresilianas išvydo vyro, dėvinčio skrybėlę nuleistais kraštais, siluetą.

Tresilianas sunerimęs perbraukė ranka veidą. Tarsi pasikartojo tai, kas jau neseniai buvo: juk šitą žmogų jis jau kartą įleido!

Senukas pakėlė svirtelę ir atidarė duris. Haliucinacijos baigėsi. Už slenksčio stovėjo nepažįstamas vyras.

— Ar čia gyvena ponas Simeonas Li? — paklausė svečias.

— Taip, sere.

— Jei galima, aš norėčiau su juo pasimatyti.

Ir vėl migloti atsiminimai šmėstelėjo Tresiliano galvoje. Juk lygiai tokia intonacija kalbėjo ponas Li, kažkada pirmą kartą atvykęs į Angliją. Tarnas abejodamas papurtė galvą.

— Ponas Li labai serga, sere. Jis beveik nieko nepriima. Jeigu jūs...

Nepažįstamasis ištraukė voką ir padavė liokajui.

— Prašyčiau nunešti ponui Li.

— Gerai, sere. 5

Simeonas Li paėmė voką ir ištraukė iš jo popieriaus lapelį. Senio antakiai iš nuostabos pašoko į viršų, bet veide po senovei žaidė šypsena.

— Juk tai tiesiog nuostabu! — sušuko jis ir tarė liokajui. — Tresilianai, atveskite pas mane poną Farą.

— Gerai, sere.

Simeonas kreipėsi į Pilarą:

— Aš ką tik užsiminiau apie senį Ebą Farą, mano kompanioną Kimberlyje. Ir štai — atvažiavo jo sūnus.

Vėl įėjo Tresilianas ir paskelbė:

— Ponas Faras!

Stivenas Faras aiškiai jaudinosi, nors stengėsi tai nuslėpti. Tarsi nebūtų nė kiek sutrikęs, jis paklausė: — Ar jūs — ponas Li? — jo balse aiškiai galėjai jausti Pietų Afrikos akcentą.

— Džiaugiuosi tave matydamas. Tikriausiai tu — Ebo sūnus?

Stivenas Faras sumišęs šyptelėjo:

— Aš pirmą kartą protėvių gimtinėje. Tėvas nuo mažens man kalė į galvą, kad būtinai turiu jus aplankyti, kai tik būsiu Anglijoje.

— Ir gerai darė, — senis apsižvalgė. — Čia mano anūkė — Pilara Estravados.

— Sveiki, — kukliai pasisveikino Stivenas.

Jis pagalvojo: „Keistas ji žmogus. Aiškiai mačiau, kaip nustebo, mane išvydusi, bet tuoj pat nutaisė miną, tarsi mes būtume nepažįstami“. O garsiai gana abejingai tarė:

— Labai džiaugiuosi galėdamas su jumis susipažinti, panele Estravads.

— Ačiū, aš taip pat, — pasakė Pilara.

— Sėsk ir pasakok, — tarė Simeonas Li. — Ar ilgam atvykai į Angliją?

— O, jeigu jau kartą čia patekau, atgal neskubėsiu, — atvertęs galvą Stivenas nusikvatojo.

Simeonas Li pritardamas tarė:

— Tai gerai. Privalai pas mus šiek tiek pasisvečiuoti.

— Sere, man labai nesmagu, kad įsiveržiau į jūsų namus, likus dviem dienoms iki Kalėdų.

— Jeigu neturi kitų ketinimų, tai Kalėdas sutiksi drauge su mumis.

— Aš nieko konkretaus nesu sumanęs, bet nemėgstu...

Simeonas jį pertraukė:

— Vadinasi, nutarta, — jis atsigręžė į Pilarą: — Pilara!

— Klausau, seneli.

— Nueik ir pasakyk Lidijai, kad pas mus atvyko dar vienas svečias. Paprašyk, kad ji užeitų pas mane.

Pilara išėjo. Simeonas palydėjo ją žvilgsniu.

— Ar tiesiai iš stoties? — paklausė.

— Taip.

Jie ėmė kalbėti apie Afriką. Po kelių minučių įėjo Lidija, ir Simeonas pristatė svečią:

— Tai Stivenas Faras, mano seno bičiulio ir kompaniono Ebo Faro sūnus. Jis pasiliks pas mus per Kalėdas, jeigu tu, žinoma, rasi jam kambarį.

Lidija nusišypsojo.

— Rasiu, — ji žvilgtelėjo į svečią. Į akis krito bronzinis įdegis, mėlynos akys, išdidi galvos laikysena, atkištas smakras.

— Mano marti, — tarė Simeonas.

— Aš jaučiuosi gana nejaukiai, — vėl prabilo Stivenas, — lyg pirščiausi į svetimą šeimą.

— Manyk, kad tu... mūsų šeimos narys, — nutraukė Simeonas. — Jauskis kaip namie.

— Jūs pernelyg geras, sere.

Sugrįžo Pilara. Ji tyliai atsisėdo į savo vietą prie židinio ir, paėmusi vėduoklę, vėl ėmė mojuoti. Ji palenkė galvą ir droviai primerkė akis.

TREČIA DALIS

Gruodžio 24-oji 1

— Ar iš tikrųjų norite, kad aš čia likčiau? — paklausė Haris ir atkišo smakrą. — Juk žinote, galiu sujaukti šitą širšių lizdą.

— Ką turi omenyje? — sudirgęs paklausė Simeonas.

— Brolį Alfredą, — atsakė Haris. — Savo mylimiausiąjį brolelį Alfredą! Jis tikriausiai užsiustų.

— Nė velnio, nepasius, — pareiškė senis. — Aš šių namų šeimininkas!

— Vis tiek, sere, man atrodo, kad dabar jūs labai priklausote nuo Alfredo. Ir nenoriu gadinti...

— Tu pasielgsi taip, kaip aš įsakysiu, — griežtai pareiškė tėvas.

Haris šyptelėjo.

— Nežinau, ar galėsiu pakelti šeimyninį gyvenimą. Žmogui, įpratusiam klajoti po pasaulį, labai liūdna sėsliai gyventi.

— Tau būtų geriausia vesti ir surimtėti, — tarė Simeonas.

Haris prieštaravo:

— Ką aš vesiu? Gaila, kad negalima tuoktis su dukterėčia. Šita jaunoji Pilara velnioniškai daili.

— Ir tu tai pastebėjai?

— O kaip gi!

— Jeigu kalbėsime apie vedybas, tai mūsų storulis Džordžas jums visiems nušluostė nosį.

— Kas ta jo žmona?

Simeonas gūžtelėjo pečiais.

— Ar aš žinau?! Džordžas ją nutvėrė kažkokiame manekenių konkurse. Ji sakosi, kad jos tėvas esąs atsargos jūrų karininkas.

— Turbūt kažkoks kabotažinio laiviūkščio antrasis padėjėjas, — tarė Haris. — Džordžui įtaisys ragus, jeigu nežiūrės akis išplėtęs.

— Džordžas — kvailys, — trumpai drūtai pareiškė Simeonas.

— Įdomu, kodėl toji mergužėlė už jo tekėjo? Dėl pinigų?

Simeonas ir vėl gūžtelėjo pečiais.

— Vadinasi, manai priversiąs Alfredą nusileisti? — pasidomėjo Haris.

— Netrukus paaiškės, — niūriai atsakė tėvas.

Jis paspaudė skambučio mygtuką. Bematant atskubėjo Horburis.

— Paprašykite užeiti poną Alfredą, — įsakė Simeonas.

Horburis išėjo, o Haris pasipiktino:

— Šis vyrukas klausėsi už durų!

— Galbūt, — Simeonas tik trūktelėjo petį.

Alfredas kaipmat pasirodė. Išvydęs Harį, susiraukė.

Pabrėžtinai nekreipė į jį dėmesio. Paklausė:

— Ar mane kvietėte, tėve?

— Taip, sėskis. Matai, aš padariau išvadą, kad privalai šiek tiek keisti nusistovėjusią tvarką, kadangi pas mus gyvens dar du žmonės.

— Du?

— Aiškus dalykas, nes mūsų namai — ir Pilaros namai. Be jos, čia ketina pasilikti ir Haris.

Alfredas šūktelėjo:

— Haris ketina čia apsigyventi?

— O kodėl gi ne, drauguži? — tuojau pat savo trigrašį įkišo Haris.

Alfredas staiga atsigręžė į jį.

— Ar tik tau galvoj nepasimaišė?! Po viso to, ką iškrėtei? Po tos gėdos? Viešo skandalo?

Haris mostelėjo ranka ir jį nutildė:

— Tai buvo senų seniausiai, seni.

— Kaip išdrįsai taip pasielgti su tėvu, kuris tiek gero tau padarė?

— Klausyk, Alfredai, man atrodo, kad tai tėvo reikalas, todėl nekišk savo nosies. Jeigu jis linkęs viską atleisti ir pamiršti...

— Taip, aš linkęs, — pareiškė Simeonas. — Haris — vis dėlto mano sūnus, ar tu nors tai supranti, Alfredai?

— Taip, bet... aš tiesiog negaliu suvokti...