Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Ji prisiminė, kaip, praėjusi pro Alfredą, nuėjo į namą ir pasižiūrėjo į senojo Grinšo portretą.

— Drįstu sakyti, — tarė ponia Marpl, — kad ji manė, jog Alfredas Polokas gali didžiuotis tuo namu, gali netgi norėti jame gyventi, o jos sūnėnui jis beveik tikrai būtų nereikalingas ir jis kuo greičiau jį parduotų. Jis aktorius, ar ne? Kokioje pjesėje jis dabar vaidina?

Senoji ledi nukrypo nuo temos, pamanė inspektorius Velsas, bet mandagiai atsakė:

— Manau, madam, kad jie vaidina Džeimso Bario pjeses.

— Baris, — susimąsčiusi pasakė ponia Marpl.

— „Ką žino kiekviena moteris“, — pasakė inspektorius Velsas ir paraudo. — Pjesės pavadinimas, — greitai pridūrė jis. — Aš ne per daugiausiai vaikštau į teatrą, — pridėjo, — bet žmona ėjo ir matė pjesę praėjusią savaitę. Anot jos, ji neblogai pastatyta.

— Baris parašė keletą žavingų pjesių, — pasakė ponia Marpl, — nors aš turiu pasakyti, kad kai aš nuėjau su savo senu draugu, generolu Isterliu, pažiūrėti Bario „Mažąją Mariją“, — ji papurtė galvą, — nebuvo į ką žiūrėti.

Inspektorius, nesusipažinęs su pjese „Mažoji Marija“, atrodė visiškai sumišęs. Ponia Marpl paaiškino:

— Kai aš buvau mergaitė, inspektoriau, niekas net neminėdavo žodžio „pilvas“.

Inspektorius atrodė dar labiau pasimetęs. Panelė Marpl pašnibždomis murmėjo pavadinimus.

— „Nuostabusis Kričtonas“. Labai protinga. „Marija Roza“ — žavi pjesė. Prisimenu, aš verkiau. „Kokybės gatvės“ aš nelabai mėgau. Paskui buvo „Bučinys Pelenei“. O, žinoma.

Inspektorius Velšas negalėjo švaistyti laiko teatrinėms diskusijoms. Jis grįžo prie svarstomo reikalo.

— Klausimas, — pasakė jis, — ar Alfredas Polokas žinojo, kad senoji ledi parašė testamentą jo naudai? Ar ji jam pasakė? — jis pridūrė, — žinote, Borheme yra šaudymo iš lanko klubas, o Alfredas Polokas yra jo narys. Jis labai geras lankininkas.

— Tad ar tada jūsų byla nėra pakankamai aiški? — paklausė Reimondas Vestas. — Jis tinka ir abiejų moterų užrakinimui — jis žinojo, kur name jos tada buvo.

Inspektorius pažiūrėjo į jį. Jis kalbėjo su gilia melancholija.

— Jis turi alibi, — pasakė inspektorius.

— Visad maniau, kad alibi yra labai įtartini.

— Galbūt, sere, — atsiliepė inspektorius Velšas. — Jūs kalbate kaip rašytojas.

— Aš nerašau detektyvinių apysakų, — pasakė Reimondas Vestas, išgąsdintas net tokios minties.

— Gana lengva pasakyti, kad alibi yra įtartini, — tęsė inspektorius Velšas, — bet, deja, mes turime atsižvelgti į faktus.

Jis atsiduso.

— Turime tris įtariamuosius, — pasakė jis — Tris žmones, kurie, kai tai atsitiko, buvo netoli veiksmo vietos. Keista, bet atrodo, kad nė vienas iš tų trijų negalėjo to padaryti. Ūkvedę aš jau aptariau, — sūnėnas, Natas Flečeris, tuo metu, kai panelė Grinš buvo nušauta, buvo už kelių mylių, pylėsi benziną į mašiną ir klausė kelio, — o dėl Alfredo Poloko, — šeši žmonės prisieks, kad jis įėjo į „Šunį ir Antį“ dvidešimt minučių po dvylikos ir ten valandą kaip paprastai valgė duoną su sūriu ir gėrė alų.

— Apdairiai sukurtas alibi, — viltingai pasakė Reimondas Vestas.

— Galbūt, — pasakė inspektorius Velšas, — bet vis dėlto jis jį susikūrė.

Stojo ilga tyla. Tada Reimondas pasuko galvą ten, kur tiesi ir susimąsčiusi sėdėjo ponia Marpl.

— Tai jums, teta Džeine, — pasakė jis — Inspektorius pasidavė, seržantas pasidavė, aš pasidaviau, Žana pasidavė. Lu pasidavė. Bet jums, teta Džeine, tai absoliučiai aišku. Ar tiesa?

— Nepasakyčiau to, brangusis, — pasakė ponia Marpl, — ne absoliučiai aišku, o žmogžudystė, brangusis Reimondai, nėra žaidimas. Nemanau, kad vargšelė panelė Grinš norėjo mirti, o tai aiškiai buvo brutali žmogžudystė. Labai gerai suplanuota ir gana šaltakraujiška. Ir nėra dėl ko čia šaipytis!

— Aš atsiprašau, — susigėdo Reimondas — Tikrai nesu toks beširdis, kaip atrodo. Žmogus kalba apie įvykius lengvabūdiškai, kad pabėgtų nuo jų siaubingumo.

— Manau, kad tai šių laikų tendencija, — pasakė ponia Marpl — Visi tie juokai apie laidotuves. Taip, tikriausiai aš nepagalvojau, kai pasakiau, kad tu beširdis.

— Taip nėra, — pasakė Žana, — nors mes jos išvis gerai nepažinojome.

— Tai tikra tiesa, — pasakė ponia Marpl — Tu, brangioji Žana, išvis jos nepažinojai. Aš išvis jos nepažinojau. Reimondas susidarė įspūdį apie ją iš vienos popietės pokalbio. Lu bendravo su ja dvi dienas.

— Na, teta Džeine, — pasakė Reimondas, — išsakykite mums savo požiūrį. Jūs neprieštarausite, inspektoriau?

— Ne, ne, — mandagiai pasakė inspektorius.

— Ką gi, brangusis, atrodo, kad mes turime tris žmones, kurie turėjo motyvą, ar galėjo galvoti, kad jie turi motyvą nužudyti senąją damą. Ir trys gana paprastos priežastys, kodėl nė vienas iš trijų negalėjo to padaryti. Ūkvedė negalėjo to padaryti, nes ji buvo užrakinta jos kambaryje, o panelė Grinš primygtinai tvirtino, kad ją pašovė vyras. Sodininkas negalėjo to padaryti, nes jis buvo „Šunyje ir Antyje“ tuo metu, kai buvo įvykdyta žmogžudystė, ir sūnėnas negalėjo to padaryti, nes žmogžudystės metu jis vis dar buvo už tam tikro atstumo savo mašinoje.

— Labai aiškiai išdėstyta, madam, — pasakė inspektorius.

— O kadangi labai nepanašu, kad koks nors pašalietis būtų galėjęs tai padaryti, kur tada mes esame?

— Tai ir norėtų sužinoti inspektorius, — pasakė Reimondas Vestas.

— Dažnai į daiktus žiūrima iš klaidingos pusės, — atsiprašančiu tonu prabilo ponia Marpl. — Jei negalime pakeisti tų trijų žmonių veiksmų ar vietos, ar negalėtume pakeisti žmogžudystės laiko?

— Norite pasakyti, kad mano rankinis laikrodis ir sieninis laikrodis ėjo neteisingai? — paklausė Lu.

— Ne, brangute, — pasakė ponia Marpl, — nenorėjau pasakyti nieko panašaus. Turiu galvoje, kad žmogžudystė neįvyko tuo metu, kai tu manei, kad ji įvyko.

— Bet aš tai mačiau, — sušuko Lu.

— Ką gi, aš mąsčiau, brangute, ar tu negalėjai manyti, kad matai. Žinai, aš klausiau savęs, ar nebuvo kokios tikros priežasties, kodėl tu buvai pasamdyta šiam darbui.

— Ką jūs turite galvoję, teta Džeine?

— Ką gi, brangute, tai atrodo keista. Panelė Grinš nemėgo leisti pinigų, bet ji pasamdė tave ir gana noriai sutiko su tavo sąlygomis. Man atrodo, kad tikriausiai tu buvai skirta būti ten, bibliotekoje, antrame aukšte, ir žiūrėti pro langą, kad galėtum būti pagrindine liudytoja — kažkas iš pašalio, kuo negalima netikėti — nustatant tikslų žmogžudystės laiką ir vietą.

— Bet jūs negalite pasakyti, — nepasitikėdama ištarė Lu — kad panelė Grinš ketino būti nužudyta.

— Pasakysiu, brangute, — pasakė ponia Marpl, — kad tu tikrai nepažįsti panelės Grinš. Nėra jokių priežasčių, kodėl panelė Grinš, kurią tu matei, atėjusi į namą, turėtų būti ta pati panelė Grinš, kurią matė Reimondas prieš keletą dienų? O taip, aš žinau, — tęsė ji, nelaukdama Lu atsakymo, — ji dėvėjo ypatingą senamadišką kartūno suknelę ir keistą šiaudinę skrybėlę, o jos plaukai buvo nesušukuoti. Ji tiksliai atitiko Reimondo pasakojimą praėjusį savaitgalį. Bet žinai, tos dvi moterys buvo labai panašaus amžiaus, svorio ir ūgio. Turiu galvoje ūkvedę ir panelę Grinš.

— Bet ūkvedė stora! — sušuko Lu — Ji turi milžinišką krūtinę.

Panelė Marpl kostelėjo.

— Bet brangute, tikrai, dabar aš mačiau... e... parduotuvėse jas pati kuo nekukliausiai išstatytas. Bet kam yra labai lengva turėti... turėti bet kokio dydžio ir apimties krūtinę.