Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Begalės knygų, — pasakė panelė Grinš.

Reimondas jau žiūrėjo į knygas. Iš paviršutiniško žvilgsnio jis galėjo suprasti, kad čia nebuvo jokios tikrai įdomios knygos, o galbūt ir knygos, kuri būtų perskaityta. Tai buvo puikiai įrišti klasikos rinkiniai, kokiais prieš devyniasdešimt metų puošdavo džentelmenų bibliotekas. Čia taip pat buvo keli nelabai senų laikų romanai, tačiau neatrodė, kad ir jie būtų dažnai skaitomi.

Panelė Grinš nevikriai rausėsi didelio stalo stalčiuose. Pagaliau ji išėmė pergamentinį dokumentą.

— Mano testamentas, — paaiškino ji — Reikia palikti savo pinigus kažkam... ar taip sakoma. Jei mirčiau, neparašius testamento, manau, kad juos gautų arklių pirklio sūnus. Haris Flečeris gražus vyrukas, bet toks sukčius, kokių pasaulis nematė. Nesuprantu, kodėl jo sūnus turėtų paveldėti šį dvarą. Ne, — tęsė ji, lyg atsakydama į kažkokį neištartą prieštaravimą, — aš apsisprendžiau. Paliksiu jį Kresvel.

— Jūsų ūkvedei?

— Taip. Aš jai tai išaiškinau. Testamentu aš palieku jai viską, ką turiu, tada neturėsiu mokėti jai už darbą. Tai sutaupys man daug einamųjų išlaidų ir išlaikys ją iki pat galo. Neįspės manęs ir neišeis bet kurią minutę. Labai didelė puošeiva ir visa kita, ar ne? Bet jos tėvas buvo paprastas vandentiekio darbininkas. Ji neturi dėl ko riesti nosį.

Ji ištiesino pergamentą. Paėmė plunksną, pamerkė ją į rašalinę ir pasirašė — Katerina Dorotė Grinš.

— Taip, — pasakė ji, — jūs turite matyti, kaip aš pasirašau, o tada pasirašote judu, ir testamentas pasidaro teisėtas.

Ji padavė plunksną Reimondui Vestui. Jis valandėlę dvejojo, jausdamas nelauktą pasidygėjimą tuo, ką buvo prašytas padaryti. Tada skubiai pakeverzojo gerai žinomą parašą, su kuriuo jo rytinis paštas paprastai atnešdavo mažiausiai bent šešerias sąskaitas per dieną.

Horisas paėmė iš jo plunksną ir pridėjo savo miniatiūrišką parašą.

— Padaryta, — pasakė panelė Grinš.

Ji nuėjo prie knygų lentynos ir stabtelėjo, nepasitikinčiai žvelgdama į juos, tada atidarė stiklines duris, ištraukė knygą ir į vidų įdėjo sulankstytą pergamentą.

— Turiu savo vietų daiktams laikyti, — pasakė ji.

— „Ledi Odli paslaptis“ — pastebėjo Reimondas Vestas, spėjęs pamatyti knygos pavadinimą, prieš ją padedant į vietą.

Panelė Grinš vėl nusikvatojo.

— Tų dienų bestseleris, — pastebėjo ji — Ne kaip jūsų knygos, a?

Ji staiga draugiškai bakstelėjo alkūne Reimondui į šonkaulius. Reimondas buvo šiek tiek nustebęs, kad ji netgi žino, jog jis rašo knygas. Nors Reimondo Vesto vardas buvo gerai žinomas literatūroje, jis vargu ar galėjo būti vadinamas bestselerių rašytoju. Nors jam sulaukus vidutinio amžiaus, jo knygos tapo šviesesnės, jose buvo vaizduojama blogoji gyvenimo pusė.

— Norėčiau žinoti, — sulaikęs kvapą paklausė Horisas, — ar aš galėčiau nufotografuoti laikrodį?

— Be abejo, — pasakė panelė Grinš — Manau, kad jis iš Paryžiaus parodos.

— Labai galimas daiktas, — pasakė Horisas. Jis nufotografavo laikrodį.

— Kambarys nenaudojamas nuo mano senelio laikų, — pasakė panelė Grinš. — Šis stalas pilnas senų jo dienoraščių. Manyčiau, tai įdomu. Mano regėjimas per prastas, kad pati juos perskaityčiau. Norėčiau juos išleisti, bet manau, kad prie jų reikėtų gerai padirbėti.

— Jūs galite nusisamdyti ką nors, kas tai padarytų, — pasakė Reimondas Vestas.

— Tikrai galėčiau? Žinote, tai gera mintis. Aš apie tai pagalvosiu.

Reimondas Vestas pasižiūrėjo į savo laikrodį.

— Mes negalime ilgiau piktnaudžiauti jūsų gerumu, — pasakė jis.

— Buvo malonu jus pamatyti, — galantiškai atsakė panelė Grinš. — Kai išgirdau jus einant pro namo kampą, maniau, kad jūs policininkas.

— Kodėl policininkas? — paklausė Horisas, kuris niekada nesusilaikydavo nepaklausęs.

Netikėtai panelė Grinš atsakė:

— Jei norite žinoti, kiek laiko, paklauskit policininko, — sučiulbėjo ji, ir, pateikus Viktorijos laikų humoro pavyzdį, stuktelėjo Horisui į šonkaulius ir smarkiai nusikvatojo.

— Tai buvo nuostabi popietė, — atsiduso Horisas, jiems einant namo — Tikrai ši vieta turi viską. Vienintelis daiktas, kurio trūksta bibliotekoje, tai lavonas. Tie senamadiški detektyviniai pasakojimai apie žmogžudystę bibliotekoje — esu tikras, kad rašytojai turi galvoje būtent tokias bibliotekas.

— Jei norite pakalbėti apie žmogžudystę, turite susitikti su mano teta Džeine.

— Jūsų teta Džeine? Norėjote pasakyti, ponia Marpl? — jis šiek tiek suglumo.

Žavi senojo pasaulio ledi, kuriai jis buvo pristatytas praėjusį vakarą, nėmaž neatrodė kaip žmogus, kurį būtų galima paminėti ryšium su žmogžudystėmis.

— O taip, — pasakė Reimondas — Žmogžudystės yra jos specialybė.

— Bet brangusis, kaip įdomu. Ką jūs iš tiesų norite pasakyti?

— Kaip tik tai, — pasakė Reimondas.

Jis pacitavo:

— Vieni nužudo, kiti įpainioti į žmogžudystę, treti suranda žmogžudžius tarp jų. Mano teta Džeinė priklauso trečiajai kategorijai.

— Jūs juokaujate.

— Nė kiek. Galiu pasiremti buvusiu Skotland Jardo vyriausiuoju komisaru, keliais vyresniaisiais policininkais ir pora darbščių Kriminalinių tyrimų departamento inspektorių.

Horisas patenkintas pasakė, kad stebuklams galo nematyti. Prie arbatos staliuko jie Žanai Vest, Reimondo žmonai, Lu Oksli, jos dukterėčiai, ir senajai poniai Marpl pateikė popietės įvykių santrauką, smulkmeniškai atpasakodami viską, ką jiems pasakė panelė Grinš.

— Bet aš manau, — pasakė Horisas, — kad visoje šioje istorijoje yra kažkas įtartino. Tikrai, ta į grafienę panaši būtybė — ūkvedė.... Turbūt, arsenikas arbatos puodelyje, nes dabar ji žino, kad jos šeimininkė parašė testamentą jos naudai?

— Pasakykit mums, teta Džeine, — paprašė Reimondas — Ar bus žmogžudystė, ar ne? Kaip jūs manote?

— Manau, — pasakė ponia Marpl, siausdamasi į vilnonį apsiaustą su gana griežta veido išraiška, — kad neturėtum krėsti juokų iš tokių dalykų, Reimondai. Žinoma, arsenikas yra labai tikėtinas. Jį taip nesunku gauti. Atrodo, kad dabar jį tiekia kaip priemonę piktžolėms naikinti.

— O, iš tikrųjų, mieloji, — meiliai pasakė Žana Vest, — ar tai jau ne per daug?

— Labai puiku parašyti testamentą, — pasakė Reimondas, — bet man rodos, kad vargšė senutė tikrai neturi ko palikti, išskyrus tą siaubingą niekam nereikalingą namą, tačiau kas jo norėtų?

— Galbūt kino studija, — pasakė Horisas, — arba viešbutis, o gal kokia įstaiga?

— Jie tikriausiai tikėtųsi nupirkti jį pusvelčiui, — pasakė Reimondas, bet ponia Marpl papurtė galvą.

— Žinai, brangusis Reimondai, negaliu su tavim sutikti. Noriu pasakyti, dėl pinigų. Senelis aiškiai buvo vienas iš tų išlaidūnų, kurie lengvai uždirba pinigų, bet negali jų išlaikyti. Jis galėjo subankrutuoti, kaip tu sakai, bet vargu ar bankrutavo, nes jo sūnus nebūtų paveldėjęs namo. Šis sūnus, kaip paprastai esti, buvo visai kitokio charakterio nei jo tėvas. Šykštuolis. Žmogus, kuris saugojo kiekvieną pensą. Sakyčiau, kad per savo gyvenimą jis tikriausiai susikrovė gana didelę sumą. Ta panelė Grinš, atrodo, paveldėjo šią savybę, ji nemėgsta leisti pinigų, taigi. Taigi aš manyčiau, kad tikriausiai ji turi pasislėpusi didelę sumą.

— Tokiu atveju, — pasakė Žana Vest, — man dabar įdomu — ką mano Lu?

Jie pažvelgė į Lu, kuri tylėdama sėdėjo prie ugnies.