Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Taip, — pasakė Stilingflytas.

Erkiulis Puaro papurtė galvą.

— Priešingai, — pasakė jis. — Tai buvo žmogžudystė. Neįprasta ir labai gudriai suplanuota žmogžudystė.

Jis vėl pasilenkė į priekį, bilsnojo į stalą, o jo akys buvo žalios ir žibėjo.

— Kodėl ponas Farlis man tą vakarą neleido nueiti į jo kambarį? Kas ten buvo, ko neturėjau pamatyti? Manau, draugai, kad ten buvo... pats Benediktas Farlis!

Jis nusišypsojo apstulbusiems klausytojams.

— Taip, taip, tai, ką aš pasakiau, nėra nesąmonė. Kodėl ponas Farlis, su kuriuo kalbėjau, nepamatė skirtumo tarp dviejų visiškai nepanašių laiškų? Todėl, mes amis, 38 kad tai buvo normalaus regėjimo žmogus, užsidėjęs labai stiprius akinius. Tie akiniai normalaus regėjimo žmogų padarytų praktiškai aklą. Ar ne, daktare?

— Taip... žinoma, — sumurmėjo Stilingflytas.

— Kodėl aš, kalbėdamasis su ponu Farliu, jaučiausi lyg kalbėčiau su šarlatanu, su aktorium, vaidinančiu rolę! Apgalvokime dekoracijas. Tamsus kambarys, akinanti lempa žaliu gaubtu, pasukta nuo figūros kėdėje. Aš mačiau įžymųjį lopytą chalatą, paukščio snapo formos nosį (padirbta iš tos naudingos medžiagos, glaisto), baltą plaukų skiauterę, stiprias linzes akiniuose, slepiančias akis. Kur įrodymai, kad ponas Farlis kažkada sapnavo? Tik istorija, kurią man papasakojo, ir ponios Farli parodymai. Kur įrodymas, kad Benediktas Farlis laikė revolverį savo stale? Vėl man papasakota istorija ir ponios Farli žodžiai. Du žmonės įvykdė šią apgaulę — ponia Farli ir Hugas Konvortis. Konvortis parašė man laišką, davė nurodymus liokajui, tariamai išėjo į kiną, bet tuoj pat vėl grįžo, atsirakinęs duris savo raktu, nuėjo į savo kambarį, persirengė, ir suvaidino Benedikto Farlio rolę. O dabar mes prieiname prie šios popietės. Atsiranda galimybė, kurios laukė ponas Konvortis. Laiptų aikštelėje yra du liudininkai, prisiekę, kad niekas neįėjo ir neišėjo iš Benedikto Farlio kambario. Konvortis laukia, kol pro šalį važiuoja tikrai daug mašinų. Tada jis išsilenkia pro savo langą ir su žnyplėmis, kurias jis pavogė nuo stalo gretimame kambaryje, iškiša daiktą priešais kambario langą. Benediktas Farlis prieina prie lango. Konvortis įtraukia atgal žnyples, ir kai Farlis išsilenkia laukan, o pro šalį važiuoja sunkvežimiai, Konvortis šauna į jį su paruoštu revolveriu. Prisimenate, kad priešais yra aklina siena. Nusikaltimo liudininkų negali būti. Konvortis laukia apie pusę valandos, tada pasiima keletą dokumentų, paslepia tarp jų žnyples ir revolverį, — ir eina į laiptų aikštelę, po to į gretimą kambarį. Jis padeda žnyples ant stalo, guldo revolverį ant žemės, prieš tai užspaudęs negyvėlio pirštus ant jo, ir išskuba lauk su naujienomis apie pono Farlio „savižudybę“. Jis sutvarko, kad laiškas man būtų rastas ir kad aš atvykčiau su savo pasakojimu — pasakojimu, kurį girdėjau iš paties pono Farlio lūpų — apie jo nepaprastą „sapną“ — keistą norą nusižudyti! Keli lengvatikiai žmogeliai aptars hipnozės teoriją, bet be abejonių, bus pripažinta, kad ranka, kuri laikė revolverį, buvo paties Benedikto Farlio.

Erkiulio akys nukrypo į našlės veidą; jis su pasitenkinimu pastebėjo išgąstį... pelenų blyškumą... aklą siaubą...

— Ir žinoma, — švelniai pabaigė jis, — būtų pasiekta laiminga pabaiga. Ketvirtis milijono ir dvi širdys, plakančios kaip viena...

Daktaras Džonas Stilingflytas ir Erkiulis Puaro ėjo pro Norvėjaus namą. Jiems iš dešinės kilo gamyklos siena. Priešais ją kairėje buvo Benedikto Farlio ir Hugo Konvorčio kambarių langai. Erkiulis Puaro sustojo ir pakėlė nedidelį daiktą — juodą katino iškamšą.

— Voila — pasakė jis — Ją Konvortis žnyplėse laikė prieš Farlio langą. Prisimeni, kad Farlis nekentė kačių? Aišku, kad jis metėsi prie lango.

— Kodėl gi Konvortis neatėjo ir nepakėlė jos po to, kai numetė?

— Kaip jis galėjo? Taip darydamas būtų sukėlęs įtarimus. Pagaliau, jei tas daikčiukas būtų rastas, visi galvotų, kad koks nors vaikas čia vaikščiojo ir numetė jį.

— Taip, — atsidusęs pasakė Stilingflytas — Taip tikriausiai pagalvotų paprastas žmogus. Bet ne gerasis senasis Erkiulis! Ar žinai, senas kuine, kad iki paskutinės akimirkos aš galvojau, kad tu vedi prie kažkokios subtilios teorijos apie psichologiškai įteigtą žmogžudystę! Lažinuosi, kad tiedu irgi taip manė! Ta Farli, koktus turto troškimas. Dievaži, kaip ji palūžo! Konvortis būtų galėjęs išsisukti, jei ji nebūtų pradėjus isterikos ir bandžiusi sugadinti tavo grožį savo nagais. Aš dar laiku atitraukiau ją nuo tavęs.

Jis valandėlę patylėjo, o tada pasakė:

— Man beveik patinka ta mergina. Žinai, ištvermė ir smegenys. Manau, būčiau laimės ieškotojas, jei šaučiau į ją?

— Tu pavėlavai, drauguži. Jau yra kai kas, kas ta ve sur le tapis. 39 Jos tėvo mirtis atvėrė kelią jos laimei.

— Žiūrint į viską apskritai, ji turėjo puikiausią motyvą pritrenkti savo nemalonų tėtušį.

— Motyvų ir galimybių nepakanka, — pasakė Puaro. — Dar turi būti nusikaltėlio charakteris!

— Įdomu, ar tu kada nors įvykdysi nusikaltimą, Puaro? — pasakė Stilingflytas. — Lažinuosi, kad tu su tuo gerai susitvarkytum. Tiesą pasakius, tau tai būtų per lengva — noriu pasakyti, kad viskas būtų tiesiog nesportiška.

— Tai, — pasakė Puaro, — yra tipiška anglo mintis.

Grinšo Beprotybė

1.

Du vyrai apėjo krūmokšnius.

— Na, mes jau čia — pasakė Reimondas Vestas — Štai.

Horisas Bindleris apstulbęs giliai įkvėpė.

— Bet mielasis, — suriko jis, — kaip nuostabu, — jo balsas pakilo iki klyksmo, išreiškiančio estetinę ekstazę, paskui pažemėjo iki pagarbios baimės — Tai neįtikėtina. Ne iš šio pasaulio! Taškas. Geriausias egzempliorius.

— Aš maniau, kad jums tai patiks, — geraširdiškai pasakė Reimondas Vestas.

— Patiks? Mielasis... — Horisui pritrūko žodžių. Jis atsegė savo fotoaparato dėklą ir pradėjo fotografuoti — Tai bus vienas iš mano kolekcijos šedevrų, — laimingas pasakė. — Aš manau, kad gana linksma turėti baisūnų kolekciją, ar ne? Ta mintis šovė man vieną vakarą vonioje, prieš septynerius metus. Mano paskutinė tikra brangenybė buvo Kampo Santo Genujoje, bet aš tikrai manau, kad šis ją nurungia. Kaip jis vadinasi?

— Neturiu nė mažiausio supratimo, — pasakė Reimondas.

— Manau, kad jis turi vardą?

— Tikriausiai turi. Bet iš tiesų aplinkiniai niekad jo kitaip nevadino kaip Grinšo Beprotybe.

— Grinšas buvo žmogus, kuris tai pastatė?

— Taip. Tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimtaisiais arba septyniasdešimtaisiais ar panašiai. Tų laikų vietinė pasaka apie Pelenę. Basas berniūkštis, kuris tapo neapsakomu turtuoliu. Žmonės skirtingai traktuoja šių rūmų statybos priežastį: gal tai buvo ryškus gerovės protrūkis, gal jis norėjo padaryti įspūdį savo kreditoriams. Jei priežastis pastaroji, tai jis nepadarė jiems įspūdžio. Jis arba bankrutavo, arba atsidūrė labai arti bankroto ribos. Iš čia ir pavadinimas — Grinšo Beprotybė.

Horiso fotoaparatas spragtelėjo.

— Štai, — patenkintas pasakė jis — Primink man, kad parodyčiau tau 310 savo kolekcijos numerį. Tikrai neįtikėtina itališkojo stiliaus marmurinė lentyna virš židinio, — jis pridūrė, žiūrėdamas į namą, — negaliu suprasti, kaip ponas Grinšas visa tai sugalvojo.

— Nesunku įžvelgti kelias priežastis, — pasakė Reimondas. — Ar nemanai, kad jis aplankė Luaros pilį? Tie bokšteliai. O tada jis turėjo keliauti į rytus. Neabejotina Tadž Mahalo įtaka. Man beveik patinka mauriškasis fligelis, — pridėjo jis, — ir Venecijos rūmų pėdsakai.