Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Inspektorius Barnetas šyptelėjo.

— Nebūtų jokių abejonių, jei ne vienas dalykas.

— Koks?

— Laiškas, parašytas jums.

Puaro taip pat šyptelėjo.

— Suprantu! Kur tik dalyvauja Erkiulis Puaro, ten tuoj įtariama žmogžudyste!

— Iš tiesų, — šaltai pasakė inspektorius — Šiaip ar taip, jums nušvietus situaciją...

Puaro jį nutraukė.

— Valandėlę, — jis pasisuko į ponią Farli. — Ar jūsų vyras kada nors buvo užhipnotizuotas?

— Niekada.

— Ar jis studijavo hipnozės problemą? Ar jis domėjosi tuo dalyku?

Ji papurtė galvą.

— Nemanyčiau.

Staiga ji neteko savitvardos.

— Tas siaubingas sapnas! Tai tiesiog klaiku! Kad jis sapnuodavo... naktį po nakties... ir tada... lyg jis būtų... persekiojamas mirties!

Puaro prisiminė Benedikto Farlio žodžius: „ Aš imu daryti tai, lai tikrai noriu padaryti. Aš pribaigiu save.“

Jis pasakė:

— Ar kada nors jūsų vyras galėjo bandyti nusižudyti?

— Ne.. bet paskutiniuoju metu... kartais jis būdavo labai keistas...

Įsiterpė aiškus ir paniekinantis Džoanos Farli balsas:

— Tėvas niekada nebūtų nusižudęs. Jis per daug savimi rūpinosi.

Daktaras Stilingflytas pasakė:

— Žinote, panele Farli, paprastai nusižudo ne tie žmonės, kurie grasina savižudybe. Štai dėl ko savižudybės kartais atrodo nepaaiškinamos.

Puaro pakilo ant kojų.

— Ar galima, — paklausė jis, — pamatyti kambarį, kuriame atsitiko tragedija?

— Žinoma. Daktare Stilingflytai...

Daktaras palydėjo Puaro į viršų.

Benedikto Farlio kambarys buvo daug didesnis nei sekretoriaus šalimais. Jis buvo prabangiai apstatytas, su giliais oda apmuštais foteliais, storu vilnoniu kilimu ir nepaprasto dydžio rašomuoju stalu.

Puaro praėjo pro stalą ten, kur tiesiog prieš langą ant kilimo buvo tamsi dėmė. Jis prisiminė milijonieriaus žodžius: „Dvidešimt aštuonios minutės po trijų aš atidarau antrą stalčių savo stalo dešinėje, išimu revolverį kurį ten laikau, užtaisau jį ir einu prie lango. O tada... o tada aš nusišaunu.“

Jis lėtai linktelėjo. Tada pasakė:

— Langas buvo atidarytas šitaip?

— Taip. Bet niekas negalėjo pro jį patekti.

Puaro iškišo galvą laukan. Arti nebuvo nei palangės, nei apsauginių turėklų, nei vamzdžių. Čia neįliptų net katė. Priešais kilo aklina gamyklos siena, niūri siena be langų.

Stilingflytas pasakė:

— Juokinga, kad toks turtingas žmogus pasirinko šį kambarį savo buveine — su tokiu vaizdu. Atrodo lyg kalėjimo siena.

— Taip, — pasakė Puaro. Jis iškišo galvą ir pasižiūrėjo į tvirtai sumūrytas plytas — Manau, — pasakė jis, — kad ta siena labai svarbi.

Stilingflytas smalsiai pažiūrėjo į jį.

— Nori pasakyti — psichologiškai?

Puaro priėjo prie stalo. Tingiai, ar taip tik atrodė, jis pakėlė žnyples. Jis paspaudė rankenas; žnyplės susispaudė visu savo ilgiu. Puaro atsargiai jomis paėmė nudegusį degtuko galiuką nuo kėdės, stovinčios už kelių pėdų, ir įdėjo jį į šiukšlių dėžę.

— Kai baigsi žaisti su šiais dalykais... — irzliai pradėjo Stilingflytas.

Erkiulis Puaro sumurmėjo:

— Genialus išradimas, — ir tvarkingai padėjo žnyples ant rašomojo stalo.

Tada paklausė:

— Kur mirties laiku buvo ponia Farli ir panelė Farli?

— Ponia Farli ilsėjosi savo kambaryje trečiame aukšte. Panelė Farli tapė savo studijoje namo viršuje.

Erkiulis Puaro kelias minutes irzliai pirštais beldė į stalą. Tada pasakė:

— Norėčiau pamatyti panelę Farli. Kaip manai, ar gali paprašyti, kad ji ateitų čia valandėlei?

— Jei to nori.

Stilingflytas smalsiai į jį pažiūrėjo, tada paliko kambarį. Po poros minučių atsidarė durys, ir įėjo Džoana Farli.

— Jūs neprieštarausite, madmuazele, jei užduosiu jums keletą klausimų?

Ji šaltai atlaikė jo žvilgsnį.

— Prašom klausti, ko tik norite.

— Ar žinojote, kad jūsų tėvas laikė revolverį savo stale?

— Ne.

— Kur buvote jūs ir jūsų motina — reiktų sakyti, jūsų pamotė, tiesa?

— Taip, Luiza yra antroji mano tėvo žmona. Ji tik aštuoneriais metais vyresnė už mane. Jūs kalbėjote apie..?

— Kur buvote jūs ir ji praėjusios savaitės ketvirtadienį? Reiktų sakyti, ketvirtadienio vakarą.

Ji valandėlę mąstė.

— Ketvirtadienį? Leiskite man pagalvoti. O, taip, mes ėjome į teatrą. Pažiūrėti „Šunytis juokėsi“.

— Jūsų tėvas nesisiūlė jūsų palydėti?

— Jis niekada nevaikšto į teatrus.

— Ką jis paprastai daro vakarais?

— Sėdi čia ir skaito.

— Jis nebuvo labai komunikabilus?

Mergina tiesiai pasižiūrėjo į jį.

— Mano tėvas, — pasakė — buvo nepaprastai nemaloni asmenybė. Nė vienas, kas gyveno su juo, negalėjo juo žavėtis.

— Tai, madmuazele, labai atviras pareiškimas.

— Aš tausoju jūsų laiką, mesje Puaro. Aš gana gerai suprantu, kurlink jūs sukate. Mano pamotė ištekėjo už tėvo dėl jo pinigų. Gyvenu čia, nes neturiu pinigų gyventi kitur. Yra vyras, už kurio noriu ištekėti; jis yra beturtis. Mano tėvas pasirūpino, kad jis prarastų darbą. Matote, jis norėjo, kad gerai ištekėčiau — tai lengva, kadangi aš turėjau tapti jo paveldėtoja!

— Jūsų tėvo turtas lieka jums?

— Taip. Tai yra jis Luizai, mano pamotei, paliko ketvirtį milijono be mokesčių, yra ir kitų smulkmenų, bet likęs turtas atitenka man, — ji staiga nusišypsojo — Tad matote, mesje Puaro, aš turėjau daug priežasčių trokšti savo tėvo mirties!

— Matau, madmuazele, kad paveldėjote savo tėvo sumanumą.

Ji susimąsčius ištarė:

— Tėvas buvo gudrus... Jautei, kad jis... kad jis turi jėgą — varomąją jėgą, — bet ji pavirto į irzlumą... kartumą... neliko žmogiškumo...

Erkiulis Puaro tyliai pasakė:

— Grand Dieu, 37 koks aš idiotas...

Džoana Farli pasisuko į duris.

— Ar yra dar kas nors?

— Du maži klausimėliai. Ar šios žnyplės, — jis pakėlė žnyples, — visada būdavo ant stalo?

— Taip. Tėvas naudojo jas daiktams pakelti. Jis nemėgo lankstytis.

— Dar vienas klausimas. Ar jūsų tėvo regėjimas buvo geras?

Ji pažvelgė į jį.

— O ne... Jis iš viso negalėjo matyti — noriu pasakyti, negalėjo matyti be akinių. Nuo vaikystės jo regėjimas buvo prastas.

— Bet su akiniais?

— O, žinoma, tada jis galėjo matyti gerai.

— Jis galėjo skaityti laikraščius ir smulkią spaudą?

— O taip.

— Tai viskas, madmuazele.

Ji išėjo iš kambario.

— Aš buvau kvailas, — sumurmėjo Puaro — Tai buvo čia, visą laiką mano panosėj. O kadangi tai buvo taip arti, aš negalėjau to pamatyti.

Jis dar kartą persilenkė per langą. Žemai apačioje, siaurame kelyje tarp namo ir gamyklos jis pamatė nedidelį tamsų daiktą.

Erkiulis Puaro patenkintas linktelėjo ir vėl nulipo laiptais žemyn..

Kiti vis dar buvo bibliotekoje. Puaro kreipėsi į sekretorių:

— Noriu, pone Konvorti, kad jūs smulkiai nupasakotumėte tikslias mano pakvietimo pas poną Farlį aplinkybes. Pavyzdžiui, kada ponas Farlis padiktavo tą laišką?

— Trečiadienio popietę — pusę šešių, kiek pamenu.

— Ar buvo kokių nors ypatingų nurodymų dėl jo išsiuntimo?

— Jis liepė man pačiam jį išsiųsti.

— Ir jūs tai padarėte?

— Taip.

— Ar jis davė liokajui kokius nors ypatingus nurodymus, kaip mane sutikti?

— Taip. Jis liepė man pasakyti Holmsui (Holmsas yra mūsų liokajus), kad džentelmenas pasibels pusę dešimtos. Jis turėjo paklausti džentelmeno vardo. Jis taip pat turėjo paprašyti parodyti laišką.