Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Tai buvo galima pavadinti pirmuoju dramos veiksmu. Antrasis veiksmas prasidėjo po savaitės telefono skambučiu iš tūlo Džono Stilingflyto, mediko.

Jis pasakė su įprasta medikams etiketo stoka:

— Tai tu, Puaro, senas kuine? Čia Stilingflytas.

— Taip, drauguži. Kas atsitiko?

— Aš kalbu iš Norvėjaus namo — iš Benedikto Farlio.

— Ak taip? — Puaro balse tuoj pat pasigirdo susidomėjimas — Kas nors apie... poną Farlį?

— Farlis negyvas. Nusišovė šią popietę.

Stojo tyla, tada Puaro pasakė:

— Taip...

— Atrodo, kad tu nesi apstulbęs. Ar žinai ką nors apie tai, senas kuine?

— Kodėl tu taip manai?

— Ką gi, tai nėra žėrinti dedukcija, telepatija ar kas nors panašaus. Radome Farlio raštelį tau dėl susitikimo maždaug prieš savaitę.

— Suprantu...

— Čia turime nuobodų policijos inspektorių. Žinai, reikia būti atsargiems, kai nusidaužia vienas iš tų vyrukų milijonierių. Galvojome, gal tu gali nušviesti šią bylą. Jei taip, galbūt atšliauši?

— Tuoj pat atvykstu.

— Gerai, seni. Šiek tiek purvino darbo kryžkelėse, a?

Puaro tik pakartojo, kad jis išvyks tuoj pat.

— Nenori išplepėti paslapčių telefonu? Gana teisingas sprendimas. Iki.

Po penkiolikos minučių Puaro sėdėjo bibliotekoje, žemame ilgame galiniame Norvėjaus namo kambaryje, pirmame aukšte. Kambaryje jie buvo penkiese. Inspektorius Bametas, daktaras Stilingflytas, ponia Farli, milijonieriaus našlė, Džoana Farli, vienintelė jo dukra, ir Hugas Konvortis, jo asmeninis sekretorius.

Inspektorius Bametas buvo taktiškas, panašus į kareivį vyras. Daktaras Stilingflytas, kurio profesinės savybės visiškai skyrėsi nuo jo telefoninio stiliaus, buvo aukštas, pailgo veido trisdešimtmetis. Ponia Farli aiškiai buvo daug jaunesnė už savo vyrą, graži tamsiaplaukė moteris. Jos burna buvo atšiauri, o juodos akys visiškai neišdavė jos jausmų. Atrodė, jog ji sugeba puikiai tvardytis. Džoanos Farli plaukai buvo šviesūs, o veidas strazdanotas. Smakrą ir nosį ji aiškiai buvo paveldėjusi iš savo tėvo. Jos akys buvo protingos ir įžvalgios. Hugo Konvortis buvo išvaizdus jaunuolis, apsivilkęs labai tvarkingai. Jis atrodė protingas ir veiklus.

Po pasisveikinimų ir pristatymų Puaro paprastai ir aiškiai išdėstė savo apsilankymo aplinkybes ir istoriją, kurią jam papasakojo Benediktas Farlis. Jis negalėjo skųstis dėmesio stoka.

— Nepaprasčiausia istorija, kokią tik esu girdėjęs! — šūktelėjo inspektorius. — Sapnas, a? Ar žinojote ką nors apie tai, ponia Farli?

Ji linktelėjo.

— Mano vyras man apie tai užsiminė. Tai jį labai liūdino. Aš... aš jam pasakiau, kad tai virškinimo sutrikimas — žinote, jo dieta buvo labai keista, — ir pasiūliau paskambinti daktarui Stilingflytui.

Jaunuolis papurtė galvą.

— Jis nesitarė su manimi. Iš mesje Puaro pasakojimo aš sprendžiu, kad jis nuėjo į Harlio gatvę.

— Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, daktare, — pasakė Puaro. — Ponas Farlis man pasakė, kad jis tarėsi su trimis specialistais. Ką jūs manote apie jų teorijas?

Stilingflytas suraukė kaktą.

— Sunku pasakyti. Reikia atsižvelgti į tai, kad jis ne visai tiksliai persakė gydytojo žodžius. Tai buvo mėgėjo interpretacija.

— Norite pasakyti, kad jis jų žodžius suprato klaidingai?

— Ne visai taip. Noriu pasakyti, kad jie išsakė jam nuomonę profesiniais terminais, jis kiek iškraipė prasmę, o tada persakė tai savo kalba.

— Tad tai, ką jis man pasakė, nebuvo tiksliai tai, ką pasakė gydytojai.

— Maždaug taip. Jis tiesiog suprato tai kiek klaidingai, tai norėčiau pasakyti.

Puaro mąsliai linktelėjo.

— Ar žinoma, su kuo jis tarėsi? — paklausė jis.

Ponia Farli papurtė galvą, o Džoana Farli pasakė:

— Nė vienas iš mūsų nežinojome, kad jis su kažkuo tarėsi.

— Ar jis su jumis kalbėjosi apie tą sapną? — paklausė Puaro.

Mergina papurtė galvą.

— O su jumis, pone Konvorti?

— Ne, jis išvis nieko nepasakė. Jam diktuojant, aš parašiau jums laišką, bet neturėjau supratimo, apie ką jis norėjo su jumis pasitarti. Maniau, kad tai galėtų turėti ką nors bendro su verslo reikalais.

Puaro paklausė:

— O dabar — kokios pono Farlio mirties aplinkybės?

Inspektorius Barnetas klausiamai pažiūrėjo į ponią Farli ir į daktarą Stilingflytą, o tada pats ėmėsi pasakotojo rolės.

— Ponas Farlis buvo įpratęs kiekvieną popietę dirbti savo kambaryje antrame aukšte. Kaip girdėjau, netolimoje perspektyvoje buvo numatomas didelis firmų susijungimas, kažkas, kas turi ryšį su...

Jis pažiūrėjo į Hugą Konvortį, o šis pasakė:

— „Suvienytosiomis geležinkelio linijomis“.

— Ryšium su tuo, — tęsė inspektorius Barnetas, — ponas Farlis sutiko duoti interviu dviems spaudos atstovams. Jis labai retai darydavo ką nors panašaus — kaip girdėjau, maždaug kartą per penkerius metus. Pasak reporterių — vieno iš „Naujienų agentūros“, kito iš „Laikraščių sąjungos“, — jie atvyko į susitikimą penkiolika po trijų. Jie laukė antrame aukšte prieš pono Farlio duris — tai įprasta vieta, laukiantiems susitikimo su ponu Farliu. Dvidešimt minučių po trijų atvažiavo pasiuntinys iš „Suvienytųjų geležinkelio linijų“ su keliais neatidėliotinais dokumentais. Jam buvo parodytas pono Farlio kambarys, kuriame jis perdavė dokumentus. Ponas Farlis palydėjo jį iki durų, ir pasakė dviems spaudos atstovams:

— Aš atsiprašau, džentelmenai, kad verčiu jus laukti, bet aš turiu neatidėliotinų reikalų. Pabandysiu juos sutvarkyti kuo greičiau.

Du džentelmenai, ponas Adamsas ir ponas Stodartas, patikino poną Farlį, kad jie palauks, kol jam bus patogu. Jis grįžo į kambarį, uždarė duris — ir daugiau niekas nematė jo gyvo!

— Tęskite, — pasakė Puaro.

— Kiek po ketvirtos valandos, — tęsė inspektorius, — ponas Konvortis išėjo iš savo kambario, kuris yra greta pono Farlio kabineto, ir nustebo, pamatęs vis dar laukiančius reporterius. Jis norėjo, kad ponas Farlis pasirašytų kelis laiškus, ir pamanė, kad jis taip pat primins, kad tie du džentelmenai dar laukia. Tad jis nuėjo į pono Farlio kambarį. Savo nuostabai, iš pradžių jis nepamatė pono Farlio ir pamanė, kad kambarys tuščias. Tada jis išvydo batą, kyšantį iš po stalo, kuris stovi priešais langą. Jis greitai priėjo ir atrado ten gulintį negyvą poną Farlį, o šalia jo — revolverį. Ponas Konvortis išskubėjo iš kambario ir liepė liokajui paskambinti daktarui Stilingflytui. Pastarajam patarus, ponas Konvortis taip pat iškvietė policiją.

— Ar kas nors girdėjo šūvį? — paklausė Puaro.

— Ne. Transportas čia labai triukšmingas, laiptų aikštelės langas buvo praviras. Būtų labai neįtikima, jei per tą sunkvežimių ir lengvųjų automobilių keliamą triukšmą jis būtų išgirstas.

Puaro kiek pagalvojęs linktelėjo.

— Kaip manoma, kada jis mirė? — paklausė jis.

Stilingflytas pasakė:

— Kai tik čia atvykau, — tai buvo trisdešimt dvi minutės po keturių, — ištyriau lavoną. Ponas Farlis buvo miręs mažiausiai valandą.

Puaro veidas buvo labai rimtas.

— Tad gali būti, kad mirtis jį ištiko tuo laiku, kurį jis man paminėjo — dvidešimt aštuonios minutės po trijų.

— Tiksliai, — pasakė Stilingflytas.

— Ar buvo pirštų atspaudai ant revolverio?

— Taip, jo paties.

— O pats revolveris?

Inspektorius tęsė pasakojimą.

— Buvo vienas, kurį jis laikė antrame stalčiuje stalo dešinėje, taip kaip jis jums sakė. Ponia Farli jį atpažino. Be to, suprantate, į kambarį yra tik vienas įėjimas, durys į laiptų aikštelę. Du reporteriai sėdėjo tiesiai prieš duris, ir jie dievagojasi, kad niekas neįėjo į kambarį nuo to laiko, kai ponas Farlis kalbėjosi su jais, iki tol, kai ponas Konvortis įėjo vidun truputį po keturių. Tad viskas rodo, kad ponas Farlis nusižudė.