Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Tai jūsų sapnas?

— Taip.

— Tas pats kiekvieną naktį?

— Taip.

— Kas atsitinka jums nusišovus?

— Aš atsibundu.

Puaro susimąstęs ir lėtai linktelėjo.

— Įdomu, ar jūs iš tiesų laikote revolveri tame stalčiuje?

— Taip.

— Kodėl?

— Visada taip dariau. Visada reikia būti pasirengus.

— Pasirengus kam?

Farlis pasakė irzliai:

— Mano padėties žmogus turi būti savo paties sargas. Visi turtingi žmonės turi priešų.

Puaro nepratęsė tos temos. Jis valandėlę patylėjo, tada pasakė:

— Kodėl jūs pakvietėte būtent mane?

— Aš jums pasakysiu. Pirmiausia pasitariau su gydytoju. Tiesą sakant, su trimis gydytojais.

— Taip?

— Pirmasis man pasakė, kad visa tai yra dietos problema. Jis buvo pagyvenęs žmogus. Antrasis buvo jaunuolis iš modernios mokyklos. Jis užtikrino mane, kad visa tai siejasi su tikru Įvykiu, kuris tuo paros metu atsitiko mano vaikystėje — trečią valandą dvidešimt aštuonios minutės. Jis sako, kad aš pasiryžęs atsikratyti to prisiminimo, save sunaikindamas. Tai yra jo paaiškinimas.

— O trečiasis daktaras? — paklausė Puaro.

Benediktas Farlis rėkė iš pykčio.

— Jis taip pat jaunuolis. Jis turi absurdišką teoriją! Jis tvirtina, kad aš pavargau nuo gyvenimo, kad mano gyvenimas man yra toks nepakenčiamas, kad aš nesąmoningai noriu jį užbaigti! Bet, pripažinus šį faktą, reikėtų pripažinti, kad iš esmės aš esu nevykėlis. Pabudęs atsisakau pripažinti tiesą. Bet kai aš miegu, visi trukdymai pašalinti, ir aš darau tai, ką iš tiesų noriu padaryti Aš pribaigiu save.

— Jo požiūris yra toks, kad jūs, pats to nežinodamas, tikrai norite nusižudyti? — pasiteiravo Puaro.

Benediktas Farlis suspigo:

— Ir tai neįmanoma... neįmanoma! Aš labai laimingas! Aš turiu viską, ko noriu — viską, ką galima nupirkti! Tai fantastiška — neįmanoma net įsivaizduoti tokio dalyko!

Puaro susidomėjęs pažvelgė į jį. Tikriausiai kažkas drebančiose rankose, virpančiame spygavime įspėjo jį, kad neigimas buvo per daug aistringas, kad jo atkaklus kartojimas buvo savaime įtartinas. Puaro apsiribojo klausimu:

— O kur čia mano vaidmuo, mesje?

Benediktas Farlis staiga nurimo. Jis pabrėžtinai pabaksnojo pirštu į stalą priešais jį.

— Yra kita galimybė. O jei ji teisinga, jūs esate žmogus, kuris apie tai žino! Jūs esat įžymus, jūs nagrinėjote šimtus bylų — fantastiškų, neįtikimų bylų! Jei kas nors žino tai, tai jūs.

— Žino ką?

Farlis pradėjo šnibždėti:

— Manau, kad kažkas nori mane nužudyti... Ar jie gali tai padalyti tokiu būdu? Ar jie gali mane priversti sapnuoti tą sapną kiekvieną naktį?

— Norite pasakyti, hipnoze?

— Taip.

Erkiulis Puaro apsvarstė klausimą.

— Manau, kad tai įmanoma, — pagaliau pasakė jis. — Tai greičiau klausimas daktarui.

— Jūs neturėjote tokios bylos?

— Kaip tik tokios, ne.

— Suprantate, kurlink aš suku? Aš priverstas sapnuoti tą patį sapną, naktis po nakties, naktis po nakties, o tada vieną dieną ta įtaiga mane pagauna — ir aš veikiu pagal jį. Aš darau tai, ką taip dažnai sapnavau — nusižudau!

Erkiulis Puaro lėtai papurtė galvą.

— Jūs nemanote, kad tai įmanoma? — paklausė Farlis.

— Įmanoma? — Puaro papurtė galvą — Tai ne tas žodis, kurį aš pavartočiau.

— Bet jūs manote, kad tai nepanašu į tiesą?

— Visiškai.

Benediktas Farlis sumurmėjo:

— Daktaras sakė tą patį... — tada jis vėl pradėjo spiegti, — bet kodėl aš sapnuoju tą sapną? Kodėl? Kodėl?

Erkiulis Puaro papurtė galvą. Benediktas Farlis užsikertančiu balsu ištarė:

— Jūs tikras, kad niekada nebuvote su kuo nors panašaus susidūręs?

— Niekada.

— Tai aš ir norėjau sužinoti.

Puaro delikačiai krenkštelėjo.

— Ar leisite, — pasakė jis, — paklausti?

— Ko? Ko? Klauskite, ko tik norite.

— Ką jūs įtariate noru jus nužudyti?

Farlis išrėžė:

. — Nieką. Išvis nieką.

— Bet tokia mintis atėjo jums į galvą? — laikėsi savo Puaro.

— Aš norėjau žinoti, ar tai įmanoma.

— Kalbėdamas pagal savo patirtį, sakyčiau — ne. Beje, ar jūs kada nors buvote užhipnotizuotas?

— Žinoma, ne. Ar manote, kad leisčiausi tokioms kvailystėms?

— Tada manau, galima sakyti, kad jūsų teorija visiškai neįtikima.

— Bet sapnas, kvaily, tas sapnas.

— Sapnas tikrai nuostabus, — susimąstęs ištarė Puaro. Jis patylėjo, tada tęsė — Norėčiau pamatyti šios dramos vietą: stalą, laikrodį ir revolverį.

— Žinoma, nuvesiu jus į gretimą kambarį.

Įsisupęs į savo chalato klostes, senis beveik pakilo nuo savo kėdės. Staiga, tarsi jam į galvą būtų atėjus kažkokia mintis, jis vėl atsisėdo.

— Ne, — pasakė jis. — Nėra į ką ten žiūrėti. Pasakiau jums viską.

— Bet aš norėčiau pats pažiūrėti...

— Nėra reikalo, — suriko Farlis. — Jūs pasakėte savo nuomonę. Tai viskas.

Puaro truktelėjo pečiais.

— Kaip norite, — jis atsistojo. — Apgailestauju, pone Farli, kad negalėjau jums padėti.

Benediktas Farlis žiūrėjo tiesiai prieš save.

— Nenoriu daug gudrybių, — bambėjo jis. — Pasakiau jums faktus — jūs iš jų negalite nieko išpešti. Tai užbaigia reikalą. Galite man atsiųsti sąskaitą už konsultaciją.

— Negaišdamas tai padarysiu, — šaltai pasakė seklys ir nuėjo prie durų.

— Sustokit, — pašaukė jį milijonierius — Tas laiškas — aš jo noriu.

— Laiškas iš jūsų sekretoriaus?

— Taip.

Puaro antakiai pakilo. Jis įkišo ranką į savo kišenę, ištraukė sulankstytą lapą ir padavė jį seniui. Pastarasis kruopščiai jį apžiūrėjo ir linktelėjęs padėjo ant stalo.

Erkiulis Puaro vėl nuėjo prie durų. Jis sprendė mįslę. Jo gyvas protas dar ir dar kartą naršė istoriją, kuri jam buvo papasakota. Tačiau jo apmąstymus trukdė neduodantis ramybės jausmas, kad kažkas ne taip. Ir kažkas ne taip su juo, o ne su Benediktu Farliu.

Kai jis paspaudė durų rankeną, jo protas prašviesėjo. Jis, Erkiulis Puaro, kaltas dėl klaidos! Jis vėl pasisuko į kambarį.

— Tūkstantį kartų atsiprašau! Susidomėjęs jūsų problema, aš padariau beprotybę! Laiškas, kurį jums daviau — suklydęs aš įkišau ranką į dešinę kišenę vietoj kairės...

— Ir kas iš to? Ir kas iš to?

— Laiškas, kurį ką tik jums įteikiau — iš mano skalbėjos, atsiprašymas dėl mano marškinių apykaklių būklės, — Puaro atsiprašydamas nusišypsojo. Jis įkišo ranką į kairę kišenę — Štai jūsų laiškas.

Benediktas Farlis pagriebė jį niurzgėdamas:

— Kodėl po velnių negalite suvokti, ką darote?

Puaro gavo savo skalbėjos laišką, mandagiai dar kartą atsiprašė ir išėjo iš kambario.

Valandėlę pastovėjo laiptų aikštelėje. Ji buvo erdvi. Tiesiai prieš jį stovėjo didelis ąžuolinis suolas su valgomojo stalu. Ant stalo gulėjo žurnalai. Ten taip pat buvo du foteliai ir stalelis su gėlėmis. Laiptų aikštelė sekliui kiek priminė dantisto laukiamąjį.

Apačioje prieškambaryje jo laukė liokajus, norėdamas jį išleisti.

— Ar galiu jums iškviesti taksi, sere?

— Ne, dėkoju. Vakaras gražus. Aš pasivaikščiosiu.

Erkiulis Puaro valandėlę pastovėjo ant šaligatvio, laukdamas tarpo mašinų sraute, kad galėtų pereiti gatvę.

Raukšlė įsibrėžė jo kaktoje.

— Ne, — pasakė jis pats sau. — Aš to visai nesuprantu. Nematau prasmės. Apgailėtina tai pripažinti, bet aš, Erkiulis Puaro, esu visai sužlugdytas.