Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Imamasi gana ypatingų apsaugos priemonių, ar jūs taip nemanote?

Konvortis truktelėjo pečiais.

— Ponas Farlis, — atsargiai pasakė jis, — buvo gana savotiškas.

— Kokie nors kiti nurodymai?

— Taip. Jis liepė man pasiimti laisvą vakarą.

— Ar jūs taip padarėte?

— Taip, tuoj pat po pietų aš nuėjau į kiną.

— Kada grįžote?

— Atėjau daugmaž penkiolika po vienuolikos.

— Ar tą vakarą dar matėte poną Farlį?

— Ne.

— Ir jis neužsiminė apie įvykį kitą rytą?

— Ne.

Puaro akimirką patylėjo, tada tęsė:

— Kai aš atvykau, buvau įvestas ne į paties pono Farlio kambarį.

— Ne. Jis liepė man pasakyti Holmsui, kad jus įvestų į mano kambarį.

— Kodėl taip buvo? Ar jūs žinote?

Konvortis papurtė galvą.

— Niekada nesvarsčiau jokių pono Farlio nurodymų, — šaltai pasakė jis — Jis tuo būtų pasipiktinęs.

— Ar jis paprastai priimdavo lankytojus savo kambaryje?

— Paprastai, bet ne visada. Kartais jis susitikdavo su jais mano kambaryje.

— Ar tam būdavo kokių nors priežasčių?

Hugas Konvortis susimąstė.

— Ne... vargu ar galiu taip manyti... niekad iš tikrųjų apie tai negalvojau.

Pasisukdamas į ponią Farli, Puaro paklausė:

— Ar leisite paskambinti jūsų liokajui?

— Žinoma, mesje Puaro.

Labai tiksliai, labai mandagiai Holmsas atsiliepė į skambutį.

— Jūs skambinot, madam?

Ponia Farli gestu parodė į Puaro. Holmsas mandagiai pasisuko į jį:

— Taip, sere?

— Kokie buvo nurodymai jums, Holmsai, ketvirtadienio vakarą, kai aš čia atvykau?

Holmsas atsikrenkštė, tada pasakė:

— Po pietų ponas Konvortis pasakė man, kad ponas Farlis pusę dešimtos laukia pono Erkiulio Puaro.

Aš turėjau pasitikslinti džentelmeno vardą, ir turėjau patikrinti informaciją, žiūrėdamas į laišką. Tada turėjau nuvesti jį į pono Konvorčio kambarį.

— Ar jums taip pat buvo liepta pabelsti į duris?

Liokajaus veide šmėkštelėjo antipatija.

— Tai buvo vienas iš pono Farlio nurodymų. Pristatydamas lankytojus, visada turėdavau belstis... Dalykinius lankytojus, — pridūrė jis.

— O, tas mane nustebino! Ar buvo ir kitų nurodymų, susijusių su manimi?

— Ne, sere. Kai ponas Konvortis pasakė man, ką aš ką tik pakartojau jums, jis išėjo.

— Kada tai buvo?

— Be dešimties minučių devynios, sere.

— Ar jūs po to matėte poną Farlį?

— Taip, sere, aš atnešiau jam stiklinę vandens devintą valandą, kaip paprastai.

— Ar jis tada buvo savo kambaryje, ar pono Konvorčio?

— Jis buvo savo kambaryje, sere.

— Ar pastebėjote tame kambaryje ką nors neįprasto?

— Neįprasto? Ne, sere.

— Kur buvo ponia Farli ir panelė Farli?

— Jos buvo išėjusios į teatrą, sere.

— Ačiū, Holmsai, to pakanka.

Holmsas nusilenkė ir paliko kambarį. Puaro pasisuko į milijonieriaus našlę.

— Dar vienas klausimas, ponia Farli. Ar jūsų vyro regėjimas buvo geras?

— Ne. Ne — be akinių.

— Jis buvo labai trumparegis?

— Taip, be savo akinių jis buvo beveik bejėgis.

— Ar jis turėjo kelis akinius?

— Taip.

— O, — pasakė Puaro. Jis atsilošė — Manau, kad tai užbaigia bylą...

Kambaryje buvo tylu. Jie visi žiūrėjo į mažąjį žmogų, kuris sėdėjo ten, patenkintas glostydamas savo ūsus. Inspektoriaus veide matėsi sumišimas, daktaras Stilingflytas buvo susiraukęs, Konvortis tiesiog žiūrėjo nieko nesuprasdamas, ponia Farli žiūrėjo į jį su nuostaba, Džoana Farli, rodės, nekantravo.

Ponia Farli nutraukė tylą.

— Nesuprantu, mesje Puaro, — jos balsas buvo irzlus — Sapnas...

— Taip, — pasakė Puaro — Sapnas buvo labai svarbus.

Ponia Farli krūptelėjo. Ji pasakė:

— Anksčiau niekad netikėjau niekuo antgamtišku... Bet dabar... sapnuoti jį naktį po nakties prieš...

— Tai nepaprasta, — pasakė daktaras Stilingflytas. — Nepaprasta! Jei mes nebūtume girdėję tavo žodžių, Puaro, ir jei tu jų nebūtum išgirdęs tiesiai iš pirmų lūpų... — jis sutrikęs kostelėjo ir prisiminė savo profesines manieras — Aš atsiprašau, ponia Farli. Jei pats ponas Farlis nebūtų papasakojęs tos istorijos...

— Iš tiesų, — pasakė Puaro. Jo akys, kurios buvo pusiau primerktos, staiga atsimerkė. Jos buvo ryškiai žalios — Jei Benediktas Farlis nebūtų man papasakojęs...

Jis valandėlę patylėjo, žvelgdamas į sumišusių veidų ratą.

— Suprantate, yra rimtų dalykų, atsitikusių tą vakarą, kuriuos aš sunkiai galėjau paaiškinti. Pirmiausia, dėl ko tiek triukšmo, kad atsineščiau tą laišką?

— Identifikavimas, — spėjo Konvortis.

— Ne, ne, mano brangusis jaunuoli. Iš tiesų ta mintis per daug keista. Turėjo būti kažkokių pagrįstesnių priežasčių. Nes ponas Farlis ne tik pageidavo pamatyti tą laišką, bet ir atkakliai reikalavo, kad išeidamas jį palikčiau. Ir dar daugiau — net tada jis jo nesunaikino! Šią popietę jis buvo rastas tarp jo popierių. Kodėl jis jį pasilaikė?

Įsiterpė Džoana Farli.

— Jis norėjo, kad jei kas jam atsitiktų, keistas sapnas būtų pagarsintas.

Puaro pritardamas linktelėjo.

— Jūs esate įžvalgi, madmuazele. Toks turėjo būti — tik toks galėjo būti — laiško laikymo tikslas. Kai ponas Farlis mirė, turėjo būti papasakota keistojo sapno istorija! Tas sapnas buvo labai svarbus. Tas sapnas, madmuazele, buvo esminis!

— Dabar aš prieinu, — tęsė jis, — prie antrosios dalies. Išgirdęs jo istoriją, paprašiau pono Farlio parodyti man stalą ir revolverį. Atrodė, kad jis ruošiasi tai padaryti, paskui staiga atsisako. Kodėl jis atsisakė?

Šį kartą niekas nepasiūlė atsakymo.

— Aš kitaip suformuluosiu šį klausimą. Kas buvo kitame kambaryje, ko nenorėjo ponas Farlis, kad aš pamatyčiau?

Vis dar buvo tylu.

— Taip, — pasakė Puaro — Tai sunku. O visgi buvo priežasčių — esminių priežasčių, kodėl ponas Farlis priėmė mane savo sekretoriaus kambaryje ir kategoriškai atsisakė nuvesti mane į savo kambarį. Kažkas buvo tame kambaryje, ko neturėjau pamatyti. O dabar prieinu prie trečio nesuprantamo įvykio tą vakarą. Man išeinant ponas Farlis pareikalavo, kad duočiau jam tą laišką, kurį buvau gavęs. Netyčia padaviau jam pranešimą iš savo skalbėjos. Jis pažiūrėjo į jį ir padėjo šalia savęs. Prieš pat išeidamas iš kambario, supratau savo klaidą ir ištaisiau ją! Po to aš palikau namą ir — prisipažįstu — visai nežinojau, ką daryti! Visas reikalas ir ypač paskutinis incidentas atrodė man visai nesuprantami.

Jis pažiūrėjo į juos.

— Jūs nesuprantate?

Stilingflytas pasakė:

— Aš tikrai nesuprantu, ką bendro su tuo turi jūsų skalbėja, Puaro.

— Mano skalbėja, — pasakė Puaro, — buvo labai svarbi. Ta nelaiminga moteris, kuri skalbia mano apykakles, pirmą kartą gyvenime buvo kažkam naudinga. Jūs turėtumėte suprasti — tai taip akivaizdu. Ponas Farlis pasižiūrėjo į pranešimą — vienas žvilgsnis būtų jam pasakęs, kad tai ne tas laiškas — ir vis dėlto jis to nežinojo. Kodėl? Todėl, kad jis negalėjo aiškiai matyti!

Inspektorius Barnetas gyvai pasakė:

— Ar jis nebuvo užsidėjęs akinių?

Erkiulis Puaro nusišypsojo.

— Taip, — pasakė jis — Jis buvo užsidėjęs akinius. Todėl visa tai taip įdomu.

Jis pasilenkė į priekį.

— Pono Farlio sapnas buvo labai svarbus. Jūs girdėjote, jog jis sapnavo, kad nusižudo. Ir po kiek laiko jis nusižudė. Sakoma, kad jis buvo vienas kambaryje, šalia jo buvo rastas revolveris, ir tuo metu, kai jis buvo nušautas, niekas neįėjo ir niekas iš jo neišėjo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tai turi būti savižudybė!