Агата Кристи - Kalėdų pudingas

— Stebina, kaip jis įtikino architektą įgyvendinti tas idėjas.

Reimondas truktelėjo pečiais.

— Manau, kad tai nesudarė sunkumų, — atsakė jis — Tikriausiai architektas galėjo išeiti į poilsį su geromis pajamomis likusiam gyvenimui, o vargšas senasis Grinšas subankrutavo.

— Ar mes galime pažiūrėti į jį iš kito šono? — paklausė Horisas. — O gal mes įsibrovėme į privačią valdą?

— Mes vis tiek jau įsibrovėme, — pasakė Reimondas, — bet nemanau, kad kas nors dėl to atsitiks.

Jis pasuko už namo kampo, o Horisas liuoktelėjo jam iš paskos.

— Bet kas čia gyvena, mielasis? Našlaičiai ar poilsiautojai? Tai tikrai ne mokykla. Nėra žaidimų aikštelių ir linksmo klegesio.

— O, čia vis dar gyvena Grinšai, — mestelėjo per petį Reimondas — Pats namas nebuvo parduotas aukcione. Jį paveldėjo senojo Grinšo sūnus. Jis buvo šykštuolis ir gyveno viename namo gale. Niekada neišleido nė penso. Tikriausiai niekada neturėjo penso, kurį galėtų išleisti. Dabar čia gyvena jo dukra. Sena dama — labai ekscentriška.

Kalbėdamas Reimondas sveikino save už mintį suteikti pramogą savo svečiui, parodant jam Grinšo Beprotybę. Šie literatūros kritikai visada apsimeta, kad ilgisi savaitgalių kaime, o kai ten atvyksta, vadina kaimą baisiai nuobodžiu. Rytoj bus sekmadienio laikraščiai, o šiandien Reimondas Vestas sveikino save, kad sugalvojo aplankyti Grinšo Beprotybę, praturtindamas garsiąją Horiso Bindlerio baisūnų kolekciją.

Jie pasuko už namo kampo ir išėjo į apleistą pievelę. Viename jos kampe buvo didelis alpinariumas, o virš jo buvo palinkusi figūra, kurią pamatęs, Horisas pasigėrėdamas sugriebė Reimondo ranką.

— Mielasis, — sušuko jis, — ar matote, ką ji dėvi? Kartūno suknelę. Kaip tarnaitė — kai būdavo tarnaitės. Vienas iš mano mylimiausių prisiminimų yra gyvenimas kaimo name, kai aš buvau dar berniukas, kur tikra tarnaitė keldavo mane rytą, visa traškanti, su kartūno suknele ir kyku. Taip, mano berniuk, tikrai su kyku. Muslinas su ilgais plevėsuojančiais kaspinais. Ne, tikriausiai kambarinės būdavo su kaspinais. Bet šiaip ar taip, ji buvo tikra tarnaitė, ir ji įnešdavo milžinišką varinį karšto vandens dubenį. Kokia jaudinanti diena.

Moteris kartūno suknele atsitiesė ir priėjo prie jų, laikydama rankoje kauptuką. Ji buvo išties baisios išvaizdos. Palaidi žili plaukai kuokštais krito ant jos pečių, jos galva buvo įbrukta į šiaudinę skrybėlę, tokią, kokias mūvi arkliai Italijoje. Spalvota kartūno suknelė, kurią ji dėvėjo, beveik siekė jos kulkšnis. Iš vėjo nugairinto, nešvaraus veido į juos tiriamai žvelgė gudrios akys.

— Turiu atsiprašyti, kad įsibrovėme į privačias valdas, panele Grinš, — pasakė Reimondas Vestas, sustojęs priešais ją, — bet ponas Horisas Bindleris, kuris apsistojęs pas mane...

Horisas nusilenkė ir nukėlė skrybėlę.

— ...labai domisi... e... senovės istorija ir... e... gražiais pastatais.

Reimondas Vestas kalbėjo laisvai, kaip pagarsėjęs rašytojas, kuris žino, kad jis įžymybė ir kad gali eiti ten, kur kiti žmonės negali.

Panelė Grinš pažiūrėjo į stūksančią už jos prašmatnybę.

— Tai gražus namas, — pritarė ji. — Mano senelis jį pastatė — žinoma, prieš man gimstant. Kalbama, kad jis sakė, jog norėtų nustebinti vietinius.

— Sakyčiau, jis tai padarė, ponia, — pasakė Horisas Bindleris.

— Ponas Bindleris yra gerai žinomas literatūros kritikas, — pasakė Reimondas Vestas.

Panelė Grinš aiškiai nejautė pagarbos literatūros kritikams. Jis jai nepadarė jokio įspūdžio.

— Aš jį laikau, — pasakė panelė Grinš, grįždama prie namo, — kaip paminklą savo senelio genialumui. Čia ateina silpnapročiai kvailiai ir klausia, kodėl jo neparduodu ir neinu gyventi į miesto butą. Ką aš daryčiau bute? Tai mano namai ir aš juose gyvenu, — pasakė panelė Grinš — Visada čia gyvenau, — ji susimąstė apie praeitį — Mes buvome trise. Laura ištekėjo už dvasininko. Tėvelis nedavė jai pinigų, pasakė, kad kunigas turi būti neturtingas. Ji mirė gimdydama. Kūdikis taip pat mirė. Netė pabėgo su jojiku. Tėvas, žinoma, išbraukė ją iš savo testamento. Haris Flečeris gražus vyrukas, bet nieko daugiau. Nemanau, kad Netė su juo buvo laiminga. Šiaip ar taip, ji ilgai negyveno. Jie turėjo sūnų. Jis kartais man parašo, bet, aišku, jis ne Grinšas. Aš esu paskutinė iš Grinšų, — ji tikrai išdidžiai ištiesė savo palinkusius pečius ir pasitaisė padaužiškai užsmauktą šiaudinę skrybėlę. Tada pasisukdama ji griežtai pasakė:

— Taip, ponia Kresvel, kas atsitiko?

Prie jų einanti nuo namo figūra greta panelės Grinš atrodė juokingai nepanaši į ją. Melsvi ponios Kresvel plaukai buvo nuostabiai sušukuoti, sukelti į viršų smulkiai susuktomis garbanomis ir plaukų sruogomis. Atrodė, kad ji susišukavo kaip prancūzų markizė, besirengianti eiti į fantastinių šukuosenų vakarėlį. Likusi jos vidutinio amžiaus kūno dalis buvo apvilkta tuo, kas turėtų būti šiugždantis juodas šilkas, bet iš tiesų buvo viena iš juodo dirbtinio šilko žvilgančių atmainų. Ji nebuvo aukšta, tačiau turėjo iškilią ir vešlią krūtinę. Kai ji kalbėjo, jos balsas buvo neįtikėtinai žemas. Ji kalbėjo su rafinuota dikcija, tik truputį stabtelėdama ties žodžiais, prasidedančiais „h“, ir jų tarimas su perdėta aspiracija kėlė įtarimą, kad tam tikru tolimu jos jaunystės laikotarpiu „h“ tarimas galėjo jai sudaryti rūpesčių.

— Žuvis, madam, — pasakė ponia Kresvel, — menkės gabalas. Jos neatvežė. Paprašiau Alfredą nueiti jos, o jis atsisako tai padaryti.

Panelė Grinš gana netikėtai nusikvatojo.

— Atsisako, tiesa?

— Alfredas, madam, labai nepaslaugus.

Panelė Grinš pridėjo du žemėtus pirštus prie lūpų, staiga kurtinančiai sušvilpė, o po to sušuko:

— Alfredai. Alfredai, ateik čia.

Iš už namo kampo atsakydamas į šaukimą pasirodė jaunuolis, rankoje nešinas kastuvu. Jo veidas buvo drąsus, gražus, ir jis pažvelgė aiškiai bloga linkinčiu žvilgsniu į ponią Kresvel.

— Jūs kvietėte mane, panele? — pasakė jis.

— Taip, Alfredai. Girdėjau, kad atsisakei nueiti žuvies. Kaip ten buvo, a?

Alfredo balsas buvo šiurkštus.

— Nueisiu, jeigu jūs jos norite, panele. Jūs turite tik pasakyti.

— Aš jos noriu. Noriu vakarienei.

— Jūs teisi, panele. Aš tuojau einu.

Jis akiplėšiškai nužvelgė ponią Kresvel, kuri išraudo ir be kvapo sumurmėjo:

— Tikrai! Tai netoleruotina.

— Dabar aš matau, — pasakė panelė Grinš, — kad porelė keistų lankytojų yra kaip tik tai, ko mums reikia, ar ne, ponia Kresvel?

Ponia Kresvel atrodė suglumus.

— Aš atsiprašau, madam...

— Tu žinai kam, — pasakė panelė Grinš, linktelėdama galvą — Testamentu skiriamas paveldėtojas neturi teisės liudyti. Tiesa, ar ne? — ji kreipėsi į Reimondą Vestą.

— Iš tiesų, — patvirtino Reimondas.

— Esu pakankamai susipažinusi su teise, kad tai žinočiau, — pasakė panelė Grinš — O judu esate vyrai su padėtimi.

Ji nusviedė kauptuką ant piktžolių krepšio.

— Ar jūs nieko prieš nueiti su manimi į biblioteką?

— Su malonumu, — žvaliai pasakė Horisas.

Ji vedė juos pro stiklines duris ir pro plačią geltoną bei auksinę svetainę, kurios sienos buvo apmuštos išblukusiu brokatu, o po baldais gulėjo dulkini kilimai, paskui pro didelį tamsų prieškambarį, laiptais į viršų ir į kambarį antrame aukšte.

— Mano senelio biblioteka, — paskelbė ji.

Horisas apsižvalgė po kambarį su didžiu pasitenkinimu. Jo požiūriu, kambarys buvo kupinas baisūnų. Sfinksų galvos styrojo ant labiausiai neįtikimų baldų vietų, milžiniška bronzinė skulptūra, kaip jis manė, vaizdavo Paulių ir Virginiją, o didelį bronzinį laikrodį su klasikos motyvais jis iškart panoro nufotografuoti.