Агата Кристи - Kalėdų pudingas

Lu buvo Žanos Vest dukterėčia. Jos vedybos neseniai, kaip ji pati sakė, subyrėjo, ji liko su dviem mažais vaikais ir vos suvesdavo galą su galu.

— Noriu pasakyti, — pasakė Žana, — jei panelė Grinš tikrai nori, kad kažkas peržiūrėtų dienoraščius ir paruoštų knygą spaudai...

— Nebloga mintis, — pasakė Reimondas.

Lu tyliai ištarė:

— Tokį darbą galėčiau atlikti — man jis patiktų.

— Aš jai parašysiu, — tarė Reimondas.

— Įdomu, — susimąsčius pasakė ponia Marpl, — kodėl senoji ledi užsiminė apie policininką?

— O, tai tiesiog buvo pokštas.

— Tai man priminė, — energingai linktelėjo galvą ponia Marpl, — taip, tai man labai priminė poną Neismitą.

— Kas buvo ponas Neismitas? — smalsiai pasiteiravo Reimondas.

— Jis laikė bites — pasakė ponia Marpl, — ir labai gerai sprendė kryžiažodžius sekmadienio laikraščiuose. Ir jis mėgo klaidinti žmones vien dėl juoko. Bet kartais taip prisidarydavo rūpesčių.

Visi valandėlę patylėjo, galvodami apie poną Neismitą, bet kadangi neatrodė, kad tarp jo ir ponios Grinš yra koks nors panašumas, jie nutarė, kad brangioji teta Džeinė tikriausiai senatvėje pradeda truputį nesusivokti.

2.

Horisas Bindleris grįžo į Londoną, nesuradęs daugiau baisūnų, o Reimondas Vestas parašė laišką panelei Grinš, pranešdamas, kad jis pažįsta ponią Luizą Oksli, kuri sugebėtų padirbėti su dienoraščiais. Po kelių dienų atėjo laiškas, parašytas voratinkliška senamadiška rašysena, kuriame panelė Grinš paskelbė, jog trokšta pasinaudoti ponios Oksli paslaugomis, ir pasiūlė poniai Oksli atvykti ir susitikti su ja.

Lu mielai ėmėsi šio darbo, buvo suderėtas dosnus atlyginimas, ir kitą dieną ji pradėjo dirbti.

— Aš jums baisiai dėkinga, — pasakė ji Reimondui — Tai nuostabiai man tiks. Aš galėsiu nuvežti vaikus į mokyklą, eiti į Grinšo Beprotybę ir grįždama juos pasiimti. Kaip fantastiškai ten viskas atrodo! O tą senutę reikia pamatyti savo akimis, kad patikėtum, jog tokia yra.

Pirmą savo darbo dienos vakarą ji sugrįžo ir nupasakojo savo dieną.

— Aš beveik nemačiau ūkvedės, — pasakojo ji — Pusę vienuolikos ji atėjo su kava ir sausainiais, visaip maivėsi ir beveik nekalbėjo su manimi. Manau, kad ji nepritaria mano pasamdymui, — ji tęsė, — atrodo, kad tarp jos ir sodininko, Alfredo, tvyro nesantaika. Jis yra vietinis vaikinas ir labai tingus, manyčiau, ir jis nesikalba su ūkvede. Panelė Grinš išdidžiai pasakė: „Kiek pamenu, tarp sodininkų ir namiškių visada tvyrodavo nesantaika. Sode buvo trys vyrai ir berniukas, o name aštuonios tarnaitės, bet visada būdavo trintis.“

Kitą dieną Lu sugrįžo su kitomis naujienomis.

— Tik įsivaizduokit, — pasakė ji — aš šįryt buvau paprašyta paskambinti sūnėnui.

— Panelės Grinš sūnėnui?

— Taip. Atrodo, kad jis yra aktorius, vaidinantis teatre, kuris vasaros sezoną vaidina pajūryje, Borhome. Aš paskambinau į teatrą ir palikau žinutę, kad jis rytoj kviečiamas priešpiečių. Tikrai gana juokinga. Senutė nenorėjo, kad tai žinotų ūkvedė. Aš manau, kad ponia Kresvel padarė kažką, kas ją supykino.

— Rytoj kita šio šiurpaus serialo dalis, — sumurmėjo Reimondas.

— Tai tikrai kaip serialas, ar ne? Susitaikymas su sūnėnu, kraujas tirštesnis už vandenį — bus parašytas kitas testamentas, o senasis sunaikintas.

— Teta Džeine, jūs atrodote per daug rimta.

— Tikrai, brangioji? Ar tu girdėjai dar ką nors apie policininką?

Lu atrodė sugluminta.

— Aš nieko nežinau apie policininką.

— Ta jos pastaba, brangute, — pasakė panelė Marpl, — turi kažką reikšti.

Lu kitą dieną atvyko į darbą linksmai nusiteikusi. Ji įėjo pro atviras paradines duris — namo durys ir langai visada būdavo atidaryti. Atrodė, kad panelė Grinš nebijo įsilaužėlių, ir tikriausiai buvo teisi, nes dauguma daiktų name svėrė kelias tonas ir neturėjo piniginės vertės.

Lu praėjo pro Alfredą. Kai ji pirmą kartą jį pamatė, jis buvo atsirėmęs į medį ir rūkė cigaretę, bet tik pamatęs ją, jis čiupo šluotą ir pradėjo uoliai šluoti lapus. Tingus jaunuolis, pagalvojo ji, bet gražus. Jo išvaizda jai kai ką priminė. Iš prieškambario užlipusi laiptais į biblioteką, ji pažiūrėjo į didelį Natanielio Grinšo portretą, tapytą Viktorijos epochos klestėjimo laikais, kuris kabėjo virš židinio atbrailos. Vyriškis sėdėjo atsilošęs dideliame fotelyje, rankose laikė auksinę grandinėlę, kuri kybojo skersai jo talpaus pilvo. Kai jos žvilgsnis nukrypo nuo pilvo link veido su sunkiais žandikauliais, tankiais antakiais ir vešliais juodais ūsais, jai atėjo mintis, kad jaunasis Natanielis Grinšas turėjo gražiai atrodyti. Jis turbūt buvo truputį panašus į Alfredą...

Ji nuėjo į biblioteką, uždarė duris, atsidarė rašomąją mašinėlę ir ištraukė dienoraščius iš stalčiaus stalo šone. Pro atvirą langą ji pažvelgė į panelę Grinš klostuota spalvota, šakelių ornamentais puošta suknele, kuri, palinkusi prie alpinariumo, uoliai rovė piktžoles. Buvo dvi lietingos dienos, kuriomis piktžolės puikiai pasinaudojo.

Lu, miesto mergina, nutarė, kad jei kada turės sodą, niekada neįsirengs alpinariumo, kurį reikia ravėti rankomis. Tada ji sėdo prie darbo.

Kai ponia Kresvel pusę vienuolikos įėjo į biblioteką su kavos padėklu, ji aiškiai buvo labai blogos nuotaikos. Ji padėjo padėklą ant stalo ir kreipėsi į erdvę:

— Svečiai priešpiečiams — ir nieko nėra namuose! Ką man daryti, norėčiau žinoti? O Alfredo nė ženklo.

— Jis šlavė kelią, kai ėjau čia, — įsiterpė Lu.

— Kurgi ne. Puikus lengvas darbas.

Ponia Kresvel išlėkė iš kambario ir trenkė durimis. Lu išsišiepė. Ji galvojo, kaip atrodys „sūnėnas“.

Ji baigė gerti kavą ir vėl sėdo prie darbo. Ji taip įsigilino, kad laikas bėgo greitai. Kai Natanielis Grinšas pradėjo rašyti dienoraštį, jis pasidavė malonumui būti nuoširdžiu. Redaguodama ištrauką, skirtą asmeniniam kaimyninio miesto bufetininkės žavesiui, Lu suvokė, kad reikės nemažai padirbėti.

Kai ji taip mąstė, ją išgąsdino kieme nuaidėjęs klyksmas. Ji pašoko ir pribėgo prie atviro lango. Panelė Grinš nuo alpinariumo svirduliavo namo link. Jos rankos buvo prispaustos prie krūtinės, o tarp jų kyšojo papuoštas plunksnomis kotas, kurį Lu nustėrusi atpažino kaip strėlės kotą.

Panelės Grinš galva su sulankstyta šiaudine skrybėle nusviro ant krūtinės. Ji pašaukė Lu silpstančiu balsu:

... — nušovė... jis nušovė mane... su strėle... eik pagalbos...

Lu nubėgo prie durų. Ji paspaudė rankeną, bet durys neatsidarė. Ji valandėlę bergždžiai stengėsi jas atidaryti, kol suvokė, kad jos užrakintos. Ji nubėgo atgal prie lango.

— Aš užrakinta.

Panelė Grinš, pasisukusi nugara į Lu, sverdėdama šaukė ūkvedei tolimesniame lange:

— Paskambink policijai... telefonu...

Tada, svirduliuodama lyg girtuoklė, ji pranyko Lu iš akių lipdama per langą apačioje į svetainę. Po akimirkos Lu išgirdo dūžtančio porceliano garsus, duslų trenksmą, o tada stojo tyla. Jos vaizduotė atkūrė sceną. Panelė Grinš, matyt, aklai nusvyravo prie mažo staliuko su Sevro arbatos servizu.

Lu beviltiškai daužė duris, šaukdama ir klykdama. Už lango nebuvo nei vamzdžio, nei vijoklių, kuriais būtų galima išsigauti iš kambario.

Pagaliau pavargusi nuo durų daužymo, ji grįžo į kambarį. Toliau esančios svetainės lange pasirodė ūkvedės galva.

— Ateikite ir išleiskite mane, ponia Oksli. Aš užrakinta.

— Ir aš užrakinta.