— Dieve mano, koks siaubas! Aš paskambinau policijai. Turiu papildomą telefoną šiame kambaryje, bet ko nesuprantu, ponia Oksli, tai kaip mus užrakino. Aš negirdėjau, kaip pasisuko raktas, o jūs?
— Ne. Aš išvis nieko negirdėjau. Viešpatie, ką mes darysime? Gal Alfredas gali mus išgirsti?
Lu suriko iš visų jėgų:
— Alfredai, Alfredai!
— Turbūt jis išėjo pietauti. Kiek laiko?
Lu pažiūrėjo į savo laikrodį.
— Dvidešimt penkios minutės po dvylikos.
— Jam neleidžiama išeit prieš pusę pirmos, bet jis nusiplauna kiek galima anksčiau.
— Ar jūs manote... ar jūs manote...
Lu norėjo paklausti: „Ar jūs manote, kad ji negyva?“, bet žodžiai įstrigo jai gerklėje.
Jos galėjo tik laukti. Lu atsisėdo ant palangės. Atrodė, kad praėjo amžinybė, kol iš už namo kampo pasirodė flegmatiškas šalmuotas policininkas. Ji pasilenkė pro langą, o jis pažiūrėjo į ją, prisidengęs akis ranka.
— Kas čia dedasi? — nepritariamai paklausė jis.
Iš savo langų Lu ir ponia Kresvel išliejo ant jo jausmingos informacijos srautą.
Policininkas išsiėmė užrašų knygutę ir pieštuką.
— Jūs, ponios, užlipote į viršų ir užsirakinote? Ar galiu sužinoti jūsų pavardes, prašyčiau?
— Ne. Mus kažkas užrakino. Ateikite ir išleiskite mus.
Policininkas pasakė priekaištingai:
— Viskas savo laiku, — ir išnyko pro žemutinį langą.
Vėl slinko begalinės minutės. Lu išgirdo atvažiuojančią mašiną, ir, atrodė, po valandos, bet iš tiesų po trijų minučių, už originalųjį konsteblį budresnis policijos seržantas išlaisvino iš pradžių ponią Kresvel, o paskui ir Lu.
— Panelė Grinš? — sumikčiojo Lu. — Kas... kas... nutiko jai?
Seržantas atsikrenkštė.
— Gailiuosi, turėdamas pasakyti jums, madam, — pasakė jis, — ką jau sakiau poniai Kresvel. Panelė Grinš negyva.
— Nužudyta, — pasakė ponia Kresvel. — Štai kas tai — žmogžudystė.
— Galėjo būti nelaimingas atsitikimas, — suabejojo seržantas, — kai kurios kaimo ledi šaudo iš lankų su strėlėmis.
Vėl pasigirdo atvažiuojančios mašinos garsas. Tada seržantas pasakė:
— Tai greitoji pagalba, — ir nubėgo žemyn.
Bet tai nebuvo greitoji pagalba. Kai Lu ir ponia Kresvel nulipo žemyn, jaunuolis dvejodamas įėjo pro paradines duris ir sustojo, žvalgydamasis aplink su kiek suglumusia išraiška.
Tada maloniu balsu, kuris Lu pasirodė kažkaip pažįstamas, — galbūt kaip giminės jis buvo panašus į panelės Grinš balsą, — jis paklausė:
— Atsiprašau, ar... e... ar čia gyvena panelė Grinš?
— Ar galiu sužinoti jūsų pavardę, jei malonėsite, — artėdamas prie jo pasakė seržantas.
— Flečeris, — pasakė jaunuolis, — Natas Flečeris. Tiesą pasakius, esu panelės Grinš sūnėnas.
— Iš tiesų, sere, na... man gaila... aš esu tikras...
— Ar kas nors atsitiko? — paklausė Natas Flečeris.
— Nelaimingas atsitikimas... jūsų teta buvo nušauta su strėle... įsmigo į kaklo veną...
Ponia Kresvel prabilo isteriškai ir be įprasto rafinuotumo:
— Jūsiškė teta buvo nužudyta, šit kas atsitiko. Jūsiškė teta nužudyta.
3.
Inspektorius Velšas prisitraukė kėdę arčiau stalo ir leido žvilgsniui klajoti nuo vieno prie kito iš keturių kambaryje buvusių žmonių. Tai buvo tos pačios dienos vakaras. Jis apsilankė Vestų namuose tam, kad dar kartą patikrintų Lu Oksli parodymus.
— Jūs esate tikra dėl šių žodžių tikslumo? Nušovė... jis nušovė mane ... su strėle ... eik pagalbos?
Lu linktelėjo.
— O laikas?
— Po poros minučių aš pažiūrėjau į savo laikrodį — tada buvo dvidešimt penkios minutės po dvylikos.
— Jūsų laikrodis gerai eina?
— Aš taip pat pažiūrėjau į sieninį laikrodį.
Inspektorius pasisuko į Reimondą Vestą.
— Pasirodo, sere, kad maždaug prieš savaitę jūs ir ponas Horisas Bindleris buvote panelės Grinš testamento liudininkais?
Reimondas glaustai nupasakojo įvykius, kai jis su Horisu Bindleriu vieną popietę apsilankė Grinšo Beprotybėje.
— Šie jūsų parodymai gali būti svarbūs, — pasakė Velšas. — Panelė Grinš aiškiai pasakė jums, kad jos testamentas surašytas ūkvedės ponios Kresvel naudai, kad ji nemokės poniai Kresvel jokios algos, tikėdamasi, kad ponia Kresvel ją aptarnaus iki pat mirties?
— Šitaip ir pasakė, taip.
— Ar galite pasakyti, kad ponia Kresvel gerai žinojo šį faktą?
— Be abejonės. Panelė Grinš man būnant pranešė, kad paveldėtojai negali liudyti testamento, ir ponia Kresvel aiškiai suprato, ką ji turėjo omeny. Panelė Grinš pati man pasakė, kad ji susitarė dėl to su ponia Kresvel.
— Tad ponia Kresvel turėjo priežasčių tikėti, kad ji yra suinteresuotas asmuo. Jos atveju motyvai gana aiškūs, drįstu sakyti, kad ji dabar būtų mūsų svarbiausia įtariamoji, jei nebūtų buvus saugiai užrakinta savo kambary, kaip ir ponia Oksli, bet panelė Grinš aiškiai pasakė, kad ją pašovė vyras...
— Ji tikrai buvo užrakinta savo kambaryje?
— O taip. Ją išleido seržantas Keilis. Tai didelė senovinė spyna su dideliu senoviniu raktu. Raktas buvo spynoje, ir jo niekaip nebuvo galima pasukti iš vidaus ar panašiai. Ne, jūs turite visiškai patikėti tuo, kad ponia Kresvel buvo užrakinta to kambario viduje ir negalėjo išeiti. O kambaryje nebuvo nei lankų, nei strėlių, ir panelė Grinš jokiu būdu negalėjo būti nušauta iš lango (netinkamas šūviui kampas), — ne, ponia Kresvel iškrinta iš žaidimo.
Jis patylėjo ir tęsė:
— Ar patikėtumėt, kad panelė Grinš mėgo pokštauti?
Ponia Marpl staiga pažiūrėjo į jį iš savo kampo.
— Tad testamentas išvis nebuvo ponios Kresvel naudai? — pasakė ji.
Inspektorius Velšas pažiūrėjo į ją nustebęs.
— Tai labai protingas spėjimas, madam, — pasakė jis — Taip. Ponia Kresvel nebuvo paminėta kaip paveldėtoja.
— Kaip ir ponas Neismitas, — linktelėjo galvą ponia Marpl — Panelė Grinš pasakė poniai Kresvel, kad ji ruošiasi jai palikti viską ir todėl nemokėjo jai algos; ir tada ji viską paliko kažkam kitam. Nėra abejonių, kad ji buvo labai savim patenkinta. Aišku, kad ji džiūgavo, padėjusi testamentą į „Ledi Odli paslaptį“.
— Laimei, kad ponia Oksli galėjo mums papasakoti apie testamentą ir kur jis padėtas — pasakė inspektorius — Mes išties kitu atveju galėjome ilgai jo ieškoti.
— Viktorijos epochos humoro supratimas, — sumurmėjo Reimondas Vestas.
— Tad ji paliko savo pinigus sūnėnui, — pasakė Lu.
Inspektorius papurtė galvą.
— Ne, — pasakė jis, — ji nepaliko jų Natui Flečeriui. Čia istorija kartojasi — žinoma, aš naujokas šiose vietose ir aš girdėjau tik paskalas iš antrų lūpų, — bet atrodo, kad panelė Grinš ir jos sesuo seniai buvo susižavėjusios gražiu raiteliu, ir jos sesuo už jo ištekėjo. Ne, ji nepaliko pinigų savo sūnėnui, — jis patylėjo, kasydamas smakrą, — ji paliko juos Alfredui, — pasakė jis.
— Alfredui — sodininkui? — Žana pratarė nustebusiu balsu.
— Taip, ponia Vest. Alfredui Polokui.
— Bet kodėl? — sušuko Lu.
Ponia Marpl kostelėjo ir sumurmėjo:
— Manyčiau, nors gal aš ir klystu, kad čia galėjo būti — galime pavadinti — šeimyninių priežasčių.
— Jūs galite jas taip vadinti, — sutiko inspektorius. — Kaime gerai žinoma, kad tas Tomas Polokas, Alfredo senelis, berods buvo vienas iš senojo pono Grinšo nesantuokinių vaikų.
— Žinoma, — sušuko Lu, — tas panašumas! Aš pastebėjau jį šįryt.
Читать дальше