Майкл Уайт - Ekvinokcija

Takas, vedantis žemyn prie upės, buvo slidus, ir Filipas žengė atsargiai. Vėl pradėjo lyti, ir pilka upė neaiškiai murksojo priekyje. Maždaug už dešimties jardų stovėjo padrika grupelė žmonių — du uniformuoti, Monro atgręžta į taką nugara ir seržantas, laikantis lietsargį virš Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko galvos. Kiek atokiau dvejetas vyrukų, nusikaltimų vietos tyrėjų, ėjo tolyn prie namo, išsikišusio ant atramų į upę. Lietus sustiprėjo, ir Filipui buvo bekylanti pagunda nubėgti atgal prie savo automobilio ir pasiimti lietsargį. Bet kaip tik tuomet jį pastebėjo Monro.

— Ponas Beinbridžas. Šiandien mes vieni, ar ne?

Filipas atsiduso, susikišo rankas į kišenes ir leido sau šyptelti.

— Na, šįryt mes jums turime išties gražumėlį. Verčiau suimkite save į rankas.

— Ką, blogiau nei praeitą naktį?

— Žiūrint, kiek greitai jus supykina. Viena moteris, išsirengusi pabėgioti, aptiko ją apie septynias. Teismo medikai sako, kad mirusi tarp ketvirtos ir šeštos valandos. Eikit paskui mane. Jums teks pasukti galvą, kokiu kampu pykštelti — ir pasisergėkite.

Monro atsargiai žengtelėjo taku. Prie kranto ant vieno medžio šakų buvo užmestas šioks toks plastikinis dangalas ir vienintelis prožektorius tvieskė į teliūskuojančią po žemiausia šaka upę. Sekdamas įpėdžiui Monro, pamatė raudoną plokščiadugnės valties galą. Kai aprėpė akimis visą siaubingą vaizdą, pajuto persiverčiant skrandį.

Jauna moteris pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo viename valties gale. Apsirengusi džinsais ir trumparankoviais marškinėliais, nematančiomis akimis ji spogino į krantą. Atrodė visiškai bekraujė. Rankos iškėtotos ir kairė plaštaka nukarusi per valties kraštą. Vidiniame jos rankų paviršiuje ir skersai pečių buvo matyti kraujo dryžiai. Akys plačiai atmerktos, bet tai, kas buvę jų baltymai, dabar tapę bemaž raudona: mat sutrūkinėjusios gyslos. Akis apraukusi gleivinga plėvelė, prislopinanti kraujo spalvą. Gerklė perpjauta, o viršugalvis dailutėliai, įgudusia ranka pašalintas — kaukolės kupolas ir skalpas nurėžti. Kur kadaise buvusios jos smegenys, telikusi vien raudona ir juoda įduba. Keliose vietose negyvi audiniai nugrandyti ir bolavo stulbinamai švarus baltas kaulas.

Moters galvos viduje spindėjo šviesoje itin kruopščiai nublizginta moneta: sidabrinė dvynė anos auksinės, praeitą naktį Filipo matytosios pirštinėtame vyresniojo detektyvo inspektoriaus Monro delne.

Filipas nusigręžė ir porąsyk giliai įkvėpė oro.

— Duodu jums kelias minutes, — sumurmėjo Monro, užkopdamas atgal į taką. — Bet nuotraukų man reikės nuovadoje po valandos.

Filipas negaišo laiko — kaipmat pasirengė fotografuoti. Iš daugiametės patirties žinojo, kad tai vienintelis būdas ištverti tokias situacijas. Kuo siaubingesnius vaizdus turėdavo priešais akis, tuo labiau stengdavosi atsijungti, tapti tartum robotu — paprasčiausiai dirbdavo savo darbą, prisiversdamas nematyti to, kas plyti už aparato lęšių.

Jis padarė virtinę kadrų nuo valties nosies: keletą priartintų vaizdų, pasitelkdamas telefotografijos priedelį ir porą plačiakampių nuotraukų. Paskui paėjėjęs pakrante, pykštelėjo keletą kadrų iš šono, tada pritūpė prie pat valties galo, kuriuo ši buvo užtraukta ant kranto ir iš kur buvo galima pagauti, pervesti į skaitmeninį pavidalą ir išsaugoti savo fotoaparato luste pačius kraupiausius vaizdus — žmogaus gyvenimą paversti pikseliais.

Tiktai tada, kai išsikeberiojo ant kranto, nerūpestingai pamojo atsisveikindamas dviem uniformuotiesiems, paliktiems nusikaltimo vietoje, ir pasuko už kampo į Olos gatvę, Filipas sumojo, kaip dreba jam rankos. Pasiekęs automobilį, buvo beatidarąs bagažinę, kai smogė pykulio banga. Išsivėmė į nutekamąjį griovelį ir stebėjo tulžį nuplaukiant su vis greitėjančia lietaus vandens srove tolyn gatve. 8 skyrius

Londonas: 1689-ųjų spalis

Grešamo koledžas pačiame Sičio, centre buvo oazė Londono nešvaros ir purvo viduryje. Nors pastatai seni bei trupantys ir nuolat vis garsiau raginta atnaujinti šią vietą, ji turėjo ramumos ir kerinčio žavesio, kurie leisdavo pamiršti apgailėtiną materialinę būklę. Taip pat į jos išvaizdą žvelgta stebėtinai atlaidžiai, nes čia buvo nuolatinė didžiausių šio ar bet kurio kito amžiaus protų susitikimų vieta.

Karališkąją draugiją beveik trisdešimčia metų anksčiau įkūrė Kristoferis Vrenas ir keletas artimų jo bendraminčių. Ji greitai išaugo, pelnydama karaliaus pritarimą ir vardą. Bet pastaraisiais metais tas vardas buvo praradęs savo reikšmingumą. Dalis šio garbaus žmonių sambūrio problemos buvo ta, kad jie niekad negalėjo kur nors ilgiau apsistoti. Iš pradžių jų namai buvę čia, tarp nublankusios didybės Grešamo koledžo sienų, bet po dviejų viena paskui kitą ėjusių baisių 1665-ųjų maro tragedijų ir didžiojo gaisro kitais metais koledžas buvęs rekvizuotas Sičio pirklių, kurių pačių patalpos liko suniokotos. Paskui laikinai jis buvo paverstas birža, kol statytas naujasis finansų centras. Karališkajai draugijai su savo knygomis bei eksperimentine įranga, sekstantais ir žemėlapiais, teleskopais ir mikroskopais Norfolko hercogas pasiūlė įsikurti jam priklausiusioje Arandel Hauzo bibliotekoje. Ši buvo vos už poros mylių į vakarus, vienoje gatvėje visai prie pat Strando24. Kurį laiką čia draugija toliau susitikinėjo aptarinėti naujausias mokslo idėjas ir atlikinėti mokslinius tyrimus, organizuojamus jos eksperimentų kuratoriaus Roberto Huko. Kol buvo prisiglaudusi Arandel Hauze, draugija pradėjo leisti knygas, tarp jų — paties Huko Mikrografiją ir Džono Evlino Miškus , ir išlaikydama tradiciją, pradėtą anksčiausių mokslinių draugijų Galilėjaus Italijoje, taip pat ėmėsi leisti žurnalą Filosofiniai protokolai, kuriuose pateikti atradimų aprašymai ir ataskaitos apie draugijos narių paskaitas bei darbus. Per tą laiką jie buvo priversti vėl pradėti posėdžiauti Grešamo koledže, patalpose, šiam tikslui išskirtose įtakingojo Huko, koledžo tarybos nario.

Nors Izaokui Niutonui visa tai buvo žinoma, kai dvi minutės iki šešių, temstančiam dangui vakaruose žioruojant oranžine spalva, įžengė į Grešamo koledžo kiemą, jis beveik nejautė giminingumo draugijai, į kurią įstojo prieš septyniolika metų dar kaip jaunas, dvidešimt devynerių, vyras. Nepaisant to, kad garbūs draugijos nariai išspausdinę jo Principia Mathematica, knygą, kuri padarė jį svarbiausia mokslo asmenybe pasaulyje, per pastarąjį dešimtmetį lankęsis Karališkojoje draugijoje ne daugiau kaip kelis kartus. Negalėjo laikyti nė vieno jos nario savo draugu ir vos teįstengė išplėsti tam tikrą savo pasitikėjimo laipsnį tik į tris kitus mokslinės bendruomenės asmenis. Vienas iš jų buvo senyvasis Robertas Boilis, kitas — jaunasis genijus Edmundas Halis, o trečiasis — žmogus, įkalbėjęs jį palikti savąjį uždarą Šv. Trejybės koledžo Kembridže pasaulėlį ir šį vakarą atsilankyti Londone: Kristoferis Vrenas.

Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl Niutonas taip pastebimai nedalyvaudavo draugijos posėdžiuose, buvo ta, kad šiuose dargi pastebimiau dalyvaudavo Robertas Hukas. Bemaž nuo pat tada, kai juodu susipažino, šis žmogus buvo tapęs aršiu jo priešu, ir kai 1676-aisiais draugijos nariai sekretoriumi išrinko Huką, turėjusį šiame poste pakeisti Henrį Oldenbergą, Niutonas pasisiūlė atsisakyti savo paties narystės. Įtikintas pasilikti tų, kurie regėjo jį kaip žmogų pernelyg vertingą, kad būtų galima prarasti, Niutonas galiausiai pasidavė. Bet sau pasižadėjo lankyti posėdžius tik tada, kada pats ras tai tinkama.