Майкл Уайт - Ekvinokcija

Niutonas suvokė, kad dauguma laiko jį sunkiu žmogumi. Ką ir kalbėt, kaip tik toks ir buvo — vengdavo kitų kompanijos ir nė kiek neimdavo į galvą, kaip tatai veikia opius aplinkinių jausmus. Didžiavosi esąs visiškai savarankiškas. Jam niekas nebuvo reikalingas, bet jis žmonėms buvo reikalingas, ir ateityje šie vis labiau juo kliausis, dėl to jis nė kiek neabejojo. Kaip tik tokio pobūdžio jausmai sulaikydavo jį savojoje laboratorijoje Kembridže. Vienintelis žmogus, kuriuo jis bent kiek pasitikėjo — tai Džonas Vikinsas, teologijos žinovas ir kambario draugas daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Bet, mąstė Niutonas, kirsdamas kiemą ir praeidamas po arkine įvaža, o paskui įsukdamas į akmeninį koridorių, netgi Vikinsas nutuokė tik dalelę to, kas dėjosi Niutono galvoje, ir beveik nieko apie tai, kas iš tikrųjų vyko laboratorijoje, taip arti jo paties miegamojo.

Mąstydamas apie tai, Niutonas persikėlė mintimis atgal kokius šešis mėnesius, į tą rytą, kai buvo priverstas pakeisti savo tyrimų kryptį. Aną rytą jis sužinojęs apie rubininį rutulį. Tai buvo didžiausia jo paslaptis, ir ją aptarinėti nenorėjo su niekuo. Dienas ir naktis neveikęs nieko kita, kaip tik svarstęs Džordžo Riplio paliktos žinios reikšmę. Peržiūrėjęs visus savo turimus tekstus. Sugrįžęs į Londoną naršyti drėgną Kuperio knygyno Liti Briteine rūsį ir pamokėjęs knygininkui, kad šis leistų jam persijoti visus apipelijusius savo sandėlius.

Riplio aiškiai rašyta apie kažkokį senovinį ir nepaprastai svarbų žmogaus rankų gaminį. Rubininis rutulys — neabejotinai trūkstama grandis, raktas į visatą. Tekstas, apibūdinantis šį stebuklą, buvęs parašytas jo ranka, ir Riplis, kuris pasimirė prieš du šimtmečius, buvęs didžiulio talento ir doras žmogus. Bet netgi su šiomis nuorodomis Niutonas faktiškai mažai ką galėjo padaryti neturėdamas rutulio. Jam reikėjo išsiaiškinti, kur tas paslėptas.

Prieš savaitę gavęs iš Kristoferio Vreno kvietimą dalyvauti ypatingame Karališkosios draugijos posėdyje, kuris vyksiąs Grešamo koledže. Proga — paminėti dvidešimt metų, kai Oksforde buvo pastatytas Šeldono teatras. Vrenui tai buvęs pirmasis pavedimas ir puikus startas tolesnei karjerai.

Iš pradžių Niutonui kilo pagunda numesti gražų, su reljefiškai įspaustomis raidėmis kvietimą į popierių krūvą ant savo rašomojo stalo, kur liktų užmirštas kaip mažne visi kiti kvietimai, reikalavimai ir susirašinėjimai su kolegomis. Bet neskaitant Vikinso, Vrenas buvo arčiausiai tų asmenų, kuriuos laikė savo draugais, žmogus, kurį gerbė labiau nei bet kurį kitą mirtingąjį.

Prie dvigubų auditorijos durų Niutonas giliai įkvėpė oro ir nulenkė rankenas. Salė buvo ne didesnė kaip tuzino kvadratinių jardų, ir Vrenas, ankstesnysis draugijos pirmininkas ir vienas iš įžymiausių Anglijos žmonių, būtų galėjęs tempti publiką apjuosęs virve — tiek prisikimšusi buvo auditorija. Niutonas gavo stovėti vos kelios pėdos viduje nuo durų.

Jis apžvelgė salę. Stačiakampė, iš trijų pusių palei sienas nuo grindų ligi lubų — knygų lentynos, kiekvienas jų colis užimtas knygų, šių odinės nugarėlės neįskaitomos blausioje šviesoje, mirksinčioje nuo poros sietynų žvakių. Ketvirta siena nudažyta tamsoka pilkšvai mėlyna spalva, bet vietomis tinkas suskilinėjęs, o juo bei per lubas nelyginant vijoklis driekėsi ilga dantyta linija.

Šį vakarą čia buvo susirinkę koks šimtas narių. Niutonas iš matymo beveik visus juos žinojo, bet pažįstamas buvo tik su keliais. Antai netoli pirmos eilės Halis, o greta jo stovi Semiuelis Pepis, vilkintis ryškiai oranžiniu švarku. Viena eile už jų — Džonas Evlinas, siekiantis apsitrynusiame odiniame kapše uostomojo tabako. Šalia jo sėdi draugijos tapytojas Godfris Neleris, su kuriuo Niutonas vos prieš kelis mėnesius susipažinęs Kembridže, kai menininkas buvo apsilankęs rengdamasis vykdyti naujausią savo užsakymą — nutapyti Luko fundacijos matematikos profesorių. Kitoje salės pusėje sėdėjo Robertas Boilis, nepaprastai aukštas ir plonas it kuolas vyriškis, baltas jo perukas atrodė bemaž antgamtiškai skaistus žvakių šviesos prieblandoje. Kelios eilės už jo Niutonui buvo matyti du italai, šiuo metu draugijos svečiai. Džiuzepė Ričinis ir Markas Bertolinis prieš tris mėnesius buvo atvykę iš Veronos ir sužadinę nemenkas paskalas dėl savo polinkio „meilučiams” — vaikinams, kurie rengėsi kaip mergaitės ir teikė specialias erotines paslaugas. Jiems po kairei jis pastebėjo žavų profilį Nikolia Fatijaus diu Diuiljė, itin įdomaus jaunikaičio, su kuriuo buvęs supažindintas vos kelios savaitės anksčiau. Vaikinas atsisuko ir išvydęs jį šiltai šyptelėjo.

Tolimajame salės gale ant pakylos sėdėjo Robertas Hukas ir draugijos pirmininkas Džonas Vonas, trečiasis Karberio grafas, tviskantis purpurinio ir auksinio brokato mantija bei gausiai išpudruotu peruku. Kiek grafas atrodė Niutonui puikiausių Anglijos diduomenės savybių bei bruožų įsikūnijimas, tą kitą bjaurų it šešką mažą žmogiūkštį greta šio jis laikė atstovaujant blogiausia, ką pasaulis galėjo pasiūlyti. Kuprotas ir kreivas, vos keturių pėdų ir dešimt colių ūgio netgi su aukštakulniais, Hukas savo krėsle atrodė susitraukęs. Niutonas nekentė to žmogaus kiekviena savo esybės ląstele ir žinojo, kad Hukas tą pat jaučia ir jo atžvilgiu. Suvokė, kad sekretorius padarytų viską, ką įmanytų, jam diskredituoti ar apjuodinti, ir Niutonas smagiai pasijuto prisiminęs ypač dviveidišką tam gnomui kažkada parašytą laišką, kuriame pakomentavo, kad jeigu jis, Izaokas Niutonas, išvis esąs pasiekęs kaip mokslininkas ką nors didaus, tai tik stovėdamas ant milžinų pečių.

Staiga į pakylą užlipo Kristoferis Vrenas. Draugijos nariai visi kaip vienas atsistojo ir sukėlė ovaciją, o paskui vėl susėdo į vietas.

Vrenas — Niutonas suirzęs gavo tai pripažinti — išties atrodė puikiai ir laikėsi oriai it karalius. Tai buvo žmogus, nusipelnęs aplodismentų. Eruditas, astronomijos profesorius, architektas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, medicinos eksperimentatorius ir genialus rašytojas. Taip pat ir nepaprastai kuklus. Prieš daugelį metų, kai Niutonas dar buvo mažas, jis pirmas pastebėjęs žiedus apie Saturno planetą. Tačiau, kai olandų astronomas Kristianas Higensas pirmasis paskelbė spaudoje savo pastebėjimus ir priėmė laurus už atradimą, Vrenas išliko ramus ir visiškai didžiadvasiškas. Šią poziciją Niutonas manė esant beveik nesuprantama, bet slaptoje savo sielos kertelėje suvokė, kad Vrenas geresnis už jį žmogus, nes geba parodyti tokį kilnumą.

Kitas trisdešimt minučių Vrenas laikė auditoriją pakerėtą. Tylus ir melodingas, tačiau anaiptol ne migdomas jo balsas traukė klausytojų dėmesį, todėl patys specialiausi dalykai, kuriuos pasakojo, atrodė įdomūs ir lengvai įsivaizduojami. Iliustruodamas savo kalbą eskizais, kuriuos kartu braižė, jis pirma papasakojo auditorijai, kaip suprojektavęs Šeldono teatrą, o paskui apibūdino inžinerinius sunkumus, su kuriais susidūręs dar kaip jaunas architektas, besibaiminantis ir kartu trokštantis padaryti įspūdį savo užsakovams. Jis parodė nepriekaištingus kiekvieno teatro statybos etapo brėžinius, pradedant pagrindiniu išplanavimu, kuris užtikrinęs jam įgaliojimus daugeliui statybos etapų iki iškilmingo atidarymo, kai 1669-aisiais, penkeri metai nuo darbų pradžios, projektas buvo baigtas.

Niutonui patiko kalba, bet po kurio laiko susizgribo vėl įsitraukęs į problemą, nuo vasario taip visiškai užvaldžiusią jo protą: mįslinga Riplio žinutės prasmė. Salė lyg kažkur nutolo. Vreno balsas pamažu išblėso. Niutonas mintimis matė Riplio žodžius, užšifruotą pranešimą ir keistą piešinį — tartum laikytų šį dokumentą rankoje. Eidetinė jo atmintis gebėjo atgaminti viską, ką buvo regėjęs — iki paskutinės pergamento raukšlelės, bet, deja, tokios stebuklingos protinės galios beveik nė kiek nepadėjo besistengiant suprasti, ką reiškė tas pranešimas.