Майкл Уайт - Ekvinokcija

— Tai buvo įstabiausia akimirka... — kalbėjo Vrenas. — Pamatai jau buvo beveik baigti, ir galiu jus patikinti, tikrai nenorėjau ilgiau delsti, bet netikėtai buvo sužadintas mano smalsumas. Leidau atidengti atsitiktinai aptiktą konstrukciją, užtęsdamas darbus vieną dieną, nes man atrodė, kad verta tai padaryti. Į dienos pabaigą viskas paaiškėjo. Po šia Oksfordo dalimi slypėjo natūrali ir, visiškai galimas daiktas, plačiai nusitęsianti urvų sistema. Deramai pažymėjau ją savo dienoraštyje ir, leidus Hertfordo koledžo direktoriui, prarausiau siaurą koridorių nuo šios požeminės tuštumos iki rūsių po koledžu netoliese, turėdamas mintyje, kad kada nors sugrįšiu sužinoti daugiau. Gaila, tatai buvo prieš dvidešimt penkerius metus ir įsipareigojimai jo didenybei, deja, sutramdė mano entuziazmą.

Klausytojai nusijuokė, ir Vrenas giliai įkvėpė oro.

— Tad atleiskite man už nukrypimą. Taigi, o dėl stogo konstrukcijos..

Dilgsėjimas, prasidėjęs Niutonui stuburo apačioje, pamažėle nuvilnijo per visą kūną. Stovėdamas nustėręs, įdėmiai žvelgdamas į didįjį architektą, jis veikiau juto nei girdėjo sau galvoje aidinčius Riplio žodžius: Ieškok rutulio po žeme, jis supamas akmens, didelis mokslas viršuje, o žemė apačioje.

Kai Niutonas pabeldė į duris ir kyštelėjo galvą vidun, Vrenas sėdėjo vienas pats pagrindinės auditorijos prieškambaryje, imdamasis nuo galvos peruką ir stengdamasis išpainioti susivėlusius žilus savo plaukus.

— Ką gi, koks malonus netikėtumas, — nusišypsojo jis.

— Galiu minutėlę jus patrukdyti, sere Kristoferi?

— Savaime suprantama, sere, užeikite. Prašom sėstis. Ar jums patiko mano paskaita?

— Taip, netgi labai, — rimtai atsakė Niutonas, stengdamasis sutramdyti jaudulį.

— Jaučiuosi itin pagerbtas jūsų atsilankymu, sere. Iš tikrųjų šįvakar turėjome puikią auditoriją, ar ne? Taigi kuo galiu jums padėti? — Vrenas paliko ramybėje savo plaukus ir jau vilkosi švarką. Niutonas pastebėjo šiame prakaito dėmių.

— Jūsų pasakojimas apie Šeldono teatro statybą man pasirodė itin patrauklus. Bet... — Jis kiek padvejojo. — Mane ypač sudomino jūsų paminėta požeminė urvų sistema.

— Ak, tikrai? Esu labai nuviltas, sere. — Vreno veidas liko bejausmis. — Maniau, jums būtų turėjusi labiau patikti kalba apie inžinerinį žygdarbį, projekto genialumą, nepaprastą prisiderinimą prie gamtos jėgų.

— Prašom man atleisti. — Sekundėlę Niutonas atrodė sutrikęs. — Aš nenorėjau...

— Aš juokauju, Izaokai. Dievaži, tikriausiai tiesa, kas apie jus kalbama — kad niekad nesijuokiate ir neva esate nusišypsojęs tik sykį.

Niutonas pasipūtęs nutylėjo. Jausdamas, kad įžeidė mokslininką, Vrenas uždėjo ranką jaunesniajam vyrui ant peties.

— Atleiskite, nenorėjau jūsų įžeisti, drauge mano.

Niutonas žingtelėjo žingsnį atgal ir nusilenkė.

— Nė kiek neįsižeidžiau, tikrai. Sere, aš sužavėtas visu jūsų pranešimu, bet mane ypač sudomino urvas. Galbūt šis domesys atsirado iš kažkokios nepaaiškinamos, instinktyvios mano proto sąsajos. Kad ir kaip ten būtų, norėčiau daugiau apie tai sužinoti.

— Deja, beveik neturiu nieko pridurti prie to, ką anksčiau šį vakarą išdėsčiau. Tai vyko prieš ketvirtį šimtmečio. Tuomet buvau jaunas idealistas ir tikėjausi, kad laisvu laiku galėsiu sugrįžti ir ištyrinėti.

— Bet po Šeldonu esama urvų?

— Ak, tikrai taip. Bet šie lieka neištyrinėti.

— Ar pažymėjote jų išsidėstymą popieriuje?

— Ne.

— Tad ką gi jūs matėte? — Niutonui buvo sunku paslėpti balse kylantį jaudulį.

Vrenas susiraukė.

— Prisimenu, ten buvo dvi angos. Liepiau darbininkams kastis apie jas vieną dieną, kaip ir sakiau. Jie atidengė plokščią stogą, vingiuojantį koridorių, tunelius. Pasiunčiau žemyn du žmones su žibintu. Taip, dabar man viskas sugrįžta. Vyrai buvo dingę nepaprastai ilgai. Jau rengėmės įkandin siųsti paieškos grupę, kai jie vėl išniro į paviršių, šiek tiek suvargę ir kažkaip besigailintys savęs.

Niutonas kilstelėjo antakius.

— Kas gi buvo jiems nutikę?

— Vargais negalais išgavau iš jų kelis faktus. Matyt, ten už angos būta lyg kokio labirinto. Bet jie nieko tikra negalėjo pasakyti ir dėl šio. Vienas iš vyrų tvirtino, kad tai buvę paprasti tunelių sukiniai, kitam atrodė kaip velnio kūrinys. Žinia, juodu buvo prietaringi ir tamsūs darbininkai, bet tuo metu neturėjau atliekamo nieko protingesnio, kurį būčiau galėjęs pasiųsti. Galbūt kvailoka buvo man nukrypti nuo pavesto darbo. Veikiausiai ten buvo natūralūs koridoriai, vedantys tolyn Hertfordo koledžo link, į pietryčius, ir iki punkto po Bodlio biblioteka, bemaž tiesiai į pietus. Iš patirties žinojau, kad Hertfordo koledžo rūsiai nusitęsia po žeme tuneliais, vedančiais tolyn, manojo teatro kryptimi. Buvo menkas niekas sujungti juos, ir šitaip, maniau, aš tenkinu savo smalsumą ir reiškiu pagarbą savajai mūzai. Suprantate?

Niutonas atrodė esąs kažkur toli, spoksojo bežadis į Vreną. Paskui suėmė save į rankas.

— Daug sykių atsiprašau, sere, — sumurmėjo jis. — Buvau visiškai pakerėtas jūsų žodžių. Tikrai suprantu. Privalome įtikti savosioms mūzoms, kad nesusiraukšlėtume ir nenumirtume.

— Be abejo.

Regis, Niutonas neturėjo daugiau ką pridurti, ir tarp abiejų vyrų stojo nejauki tyla.

— Ką gi, jeigu tai viskas, ką norėjote sužinoti, Izaokai... — prašneko Vrenas.

— Be galo jums dėkingas, — staigiai sureagavo Niutonas. — Be galo dėkingas. Likit sveiki, sere Kristoferi.

Jis nusilenkė ir pasuko į duris. 9 skyrius

Laura sėdėjo Filipo namuose su visu pajėgumu įjungta „Aga” krosnele ir liepsnojančia židinyje ugnimi, turbūt jau šeštą kart tą vakarą stebėdamasi, kaip galima gyventi name be centrinio šildymo, ir tuo metu įvažoje sustojo Filipo automobilis.

Priemenėje pasikabinęs permirkusį paltą, jis įžengė į svetainę.

— Dievuliau, atrodai siaubingai, — tarė ji.

— Ir jaučiuosi siaubingai, — atsakė jis, nežiūrėdamas į ją. — Kaip Džo?

— Viršuje, miega. Sudaužyta ir mėlyniuota, bet iš esmės sveikutėlė.

— Ir jai šalta? — sarkastiškai paklausė Filipas. — Negaliu patikėti, kokia, po šimts, šiuose namuose temperatūra.

— Cha! — atrėmė Laura. — O aš negaliu patikėti, kad tau smagu gyventi akmens amžiuje. Nejau nesi girdėjęs apie tą didįjį naują išradimą — radiatorių?

Filipas atsidusęs susmuko į krėslą, pasidėjo alkūnes ant stalo ir susiėmė delnais galvą.

— Aha, taip... kad ir kokį tokį.

— Bloga diena?

Pasruvusiomis krauju akimis jis pažvelgė į ją.

— Ne prieš būčiau išgerti.

Po kelių sekundžių Laura padavė jam didžiulę porciją salyklinio viskio ir įsitaisė greta krėsle.

— Atrodai, lyg norėtum nuritinti kažką nuo širdies.

Filipas išlenkė didelį gurkšnį viskio.

— Taip, ir tu nenurimsi, kol aš tau nepapasakosiu, tiesa? — nerūpestingai atsakė jis.

— Tikrai nenurimsiu. Tad kas per dalykai?

Jis pažvelgė jai per petį į televizorių. Buvo ką tik prasidėjusi vietinių žinių programa ir vyresnysis inspektorius detektyvas Monro rengėsi duoti interviu kažkokiam žurnalistui.

— Pasižiūrėkime, — pasiūlė Filipas ir nuotolinio valdymo pulteliu pastiprino garsą.

— Taigi, detektyve vyresnysis inspektoriau, — pradėjo žurnalistas. — Jūs galite patvirtinti antrąjį incidentą?

— Taip, jaunos moters lavonas rastas šį rytą Červelo intake, netoli miesto centro.