Майкл Уайт - Ekvinokcija

— Ir tai žmogžudystė, panaši į pirmąją, tą, kuri buvo atskleista praeitą naktį?

— Tikrai, esama kai ko bendra, — atsargiai atsakė Monro.

— Aišku. Kai kurie žmonės mano, kad turime reikalą su siautėjančiu serijiniu žudiku. Galite tai patvirtinti ar paneigti?

— Dar gerokai per anksti pulti prie išvadų. Supraskite, mes darome viską, ką galime...

— Bet, — pertraukė žurnalistas, — ar tiesa, kad žmogžudystėse esama tam tikro ritualinio elemento?

Atrodė, Monro pakyrėjo.

— Šiuo metu tegalime pasakyti, kad esama kai kurių bendrų bruožų.

Žurnalistas mikliai pakeitė interviu kryptį:

— Tad, vyresnysis inspektoriau, kas dabar vyksta? Galite visuomenei ką nors pranešti?

— Taip, iš tikrųjų galiu. Norėčiau pakartoti, kad dedamos visos pastangos surasti asmenį ar asmenis, atsakingus už tas žmogžudystes. Mes paprasčiausiai prašome, kad visuomenės nariai išliktų ramūs, visokeriopai remtų mus atliekant tyrimą, ir jeigu kas nors turi kokios informacijos, tegul mums ją suteikia.

Filipas išjungė televizorių.

— Labai išsisukinėjama, — pakomentavo Laura.

— Na, jis privalo taip elgtis. Įprasta policijos taktika: niekad neatskleisti detalių. Jeigu kas nors ateis su įkalčiais, paremiančiais faktus, kurie buvo sąmoningai nulėpti nuo visuomenės, tu žinai, kad tokias nuorodas verta patikrinti. Taip pat tatai sumažina riziką, kad atsiras pakvaišėlių, bandančių mėgdžioti.

— Aha, aš tai žinau, Filipai. Prisimink, ką veikdavau Niujorke.

Filipas nusišypsojo.

— Atleisk.

— Taigi tikiuosi, būsi atviresnis nei Monro.

— Savaime suprantama, Laura, — atsakė Filipas. Atsilošęs krėsle, jis ištiesė kojas ir giliai atsiduso, o paskui papasakojo apie moterį valtyje. Apibūdinęs savo padarytąsias nuotraukas, jis nutilo ir iki dugno išlenkė taurelę.

— Dieve mano, — pamažu ištarė Laura. — O aš maniau, kad Niujorkas žiauri vieta. Tau pasakė, kad lavonas ten išbuvo — kiek? Keturias valandas?

— Ji buvo iš dalies paslėpta medžio šakų. Šįryt pastebėjo kažkokia moteris.

— Mielas dalykėlis tau užsidurti.

Filipas kilstelėjo antakius.

— Taigi tai rodytų, kad žmogžudystė įvyko ankstyvosiomis rytmečio valandomis — trečią, ketvirtą.

— Turbūt taip, — atsakė Filipas ir pavargęs nužvelgė Laurą. — Ji gyveno viename paupio name. Tai nuošali Červelo vieta, joks turistas tenai nesiirsto. Be to, ir ne sezono metas. Valtis priklauso šeimai. Jos tėvai Europoje. Tačiau dalykas tas, kad ji nebuvo nužudyta ten. Monro nuėjo tiesiai į namą. Merginos miegamasis atrodo it skerdykla. Ji paskui paguldyta į valtį, kuri buvo atvilkta į vietą po medžiais ir pririšta prie kranto.

— Kruopščiai suplanuota. Kaip ir žmogžudystė Perče. Sakai, sidabrinė moneta buvo palikta merginos kaukolėje?

— Taip.

— Ar tu pastebėjai, kur pirmojo nusikaltimo vietoje buvo palikta auksinė moneta? Ar matei prieš patenkant Monro į rankas?

— Ne.

— Juk tikrai viskas turėjo būti nepaliesta, kol tu nenufotografuosi?

— Taip, tu teisi. Bet žaizda buvo visiškas jovalas. Iš teismo medikų susidariau įspūdį, kad moneta buvo įgrūsta į krūtinės ląstą ir surasta tik tuomet, kai jie ištyrinėjo žaizdą.

— Ką gi, štai dar vienas ritualinis elementas.

— Tad ką tu siūlai?

— Žmogžudystės įvyko kelių valandų tarpu viena nuo kitos. Dvi jaunos merginos, sužalojimai padaryti su įgudusiojo tikslumu.

— Ir?

— Na, esu girdėjusi apie kažką tokio panašaus — ir tu taip pat. Vaitčepelas25, 1880-ieji. Nužudytos ir išmėsinėtos jaunos moterys?

— O, puiku. — Filipas pakišo taurelę, kad vėl jam įpiltų. To dar Oksfordui betrūksta: dvidešimt pirmojo amžiaus Džeko Skerdiko26.

10 skyrius

— Kas čia dabar? — paklausė Filipas, kai Laura, prisėdusi ant lovos krašto, pažadino jį.

— Ak, man tiesiog taip šovė į galvą, — nerūpestingai atsakė Laura, padėdama tarp jųdviejų ant dygsniuotos antklodės padėklą su pusryčiu.

— Tau kažko reikia. — Filipas atsisėdo ir pasitrynė akis.

— Filipai...

— Tu nori įsitraukti į tyrimą. Ar atspėjau?

Laura ilgiau apsimetinėti negalėjo.

— Aš visą naktį apie tai mąsčiau. Kažin ar bent kiek sudėjau bluostą.

— Betgi, Laura, tyrimą atlieka policija. Dievaži, tu neturi tam jokios galios... Ir aš neturiu tam jokios galios!

— Aš ir nesisiūlau užsirašyti į policijos gretas, Filipai. Tik sakau, kad noriu vesti, na, lygiagrečią tyrimo liniją.

— Lygiagrečią tyrimo liniją? — niekinamai nusišaipė Filipas. — Žinai, čia ne kuri nors Kodžako serija.

— Manau, aš galiu padėti.

Filipas nuleido tai negirdom.

— Ar nors galiu pirma išgerti arbatos?

Laura įpylė jam į puodelį pieno.

— Ak... prakeikti amerikiečiai ir arbata! Leisk man atsigerti. Ir papasakok, ką kiaurą naktį gromuliavai.

Ji pasidėjo porą pagalvių tolimajame lovos gale ir įsitaisė, atsiremdama į geležinį jos rėmą.

— Aš vis mąsčiau apie tai, ką pasakiau praeitą naktį — žinai, apie Džeką Skerdiką? Bet netrukus sumojau, kad iš tikrųjų labai nedaug panašumų tarp mūsiškių žmogžudysčių ir Vaitčepelo nužudymų. Taip, skerdiko aukoms buvę išimti organai ir nužudymai turėję tam tikro ritualinio pobūdžio. To meto policija atskleidė kažkokį keistą ryšį su frankmasonais, bet jiems taip ir nepavyko šio perprasti. Netgi šiandien mes nežinome, kas buvo žudikas.

— Tad kur tu lenki?

— Pradžiai — visos aukos Vaitčepele buvo prostitutės, kaip ir neseniai, po 1980-ųjų, nužudytosios Jorkšyro Skerdiko. Taip pat tai, kaip buvo išimti organai, labai skiriasi nuo anų istorinių atvejų. Taip, visoms Vaitčepelo aukoms buvo perpjautos gerklės, iš kairės į dešinę, bet kiekvienas nužudymas buvo žiauresnis už ankstesnįjį. Paskutinė Skerdiko auka, Merė Keli, faktiškai buvo išdarinėta dalimis. Tada taip pat būta akivaizdaus seksualinio žmogžudysčių aspekto. Šiais dviem atvejais veikta kitaip.

— Tu tikrai gerai iš anksto pasiruošusi, — pusiau pajuokiamai tarė Filipas.

Laura gūžtelėjo pečiais.

— Esu perskaičiusi keletą knygų apie Džeką Skerdiką. Visada mane domino. — Ji giliai įkvėpė oro. — Šiais dviem atvejais labai aiškus ritualinis aspektas. Auksinė moneta, sidabrinė moneta, išimta širdis, išimtos smegenys. Galbūt yra kai kuo reikšmingas ir faktas, kad antra nužudytoji mergina buvo padėta ant vandens, o pirma auka, ta netoliese Perčo, rasta sausumoje. Bet tai dar ne viskas, kuo būtų galima remtis, tiesa? Ar vakar ką nors daugiau sužinojai?

— Iš tikrųjų tai ne, Laura. Esu policijos fotografas. Didžiumą dienos praleidau gamindamas atspaudus ir išsaugodamas skaitmeninius failus, persiųsdamas medžiagą į Skotland Jardą ir peržiūrinėdamas nuotraukas policijos duomenų bazėje.

— Betgi juk tikrai turi draugelių policijos nuovadoje? Tikriausiai ką nors sužinojai. Jėzau! Argi tu ne smalsus?

Filipas įsipylė antrą puodelį arbatos. Paėmęs skrudintos duonos riekutę, tarė:

— Na, žinoma, šiek tiek pašniukštinėjau. Bet kodėl turėčiau tau apie tai pasakoti?

Laura atrodė priblokšta.

— Juk tu grįžti į Niujorką, tiesa? Tad kokia prasmė?

— Nusprendžiau dar kurį laiką pasilikti.

— Ak taip, tikrai?

— Tau nebūtina mane čia kęsti, jeigu...

— O, Laura. Žinoma, gali pasilikti, pasilikti kiek norėsi... Jeigu tik gali pakęsti apšildymą.

Ji staiga nusišypsojo.

— Tai dėl Džo avarijos...