Майкл Уайт - Ekvinokcija

Sugrąžinusi Antikos monetas ir Senovines monetas atgal į lentynas, Laura paleido kompiuterizuoto katalogo patikrą, ieškodama ko nors, kur būtų kalbama apie pačias ankstyviausias monetas. Surado tik vieną pavadinimą, karalienės Viktorijos laikų knygą, profesoriaus Samuelio Koeno Prarastoji numizmatika. Paskui ji paleido kitą paiešką: „Egipto alchemikai”. Neskaitant kelių šiuolaikinių sensacingų pavadinimų, kuriais ji nusprendė netikėti, ši paieška vėl pateikė tik vieną tikrai mokslišką knygą, kitą juokingai miglotą Viktorijos laikų tomą: Juodoji faraonų magija, parašytą kažkokio Erazmo Ferbruk-Deilo.

Laurai pradėjo patikti. Tai jai priminė koledžo laikus: mieli prisiminimai popiečių, praleistų salėse, visai tokiose pat kaip šioji, sekant nuorodomis, kurios vingiuojančiu intelektualinio labirinto takučiu ją vesdavo nuo vienos koncepcijos prie kitos. Galbūt, pagalvojo ji, atsiversdama Prarastąją numizmatiką ir itin atsargiai sklaidydama milžiniškus puslapius, kaip tik tai pirmiausia įkvėpė ją darbui kriminalistinėje žurnalistikoje — jaudulys šniukštinėjant mįslės raktų. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, tatai neišvengiamai ją vedė toliau, kad taptų trilerių rašytoja.

Paskui ji išvydo tai — pačiame devinto puslapio centre — paveikslėlį su dviem diskais, vaizduojančiais abi monetos puses. Pirmajame diske buvo matyti vaizdelis penkių moterų su ilgomis banguojančiomis sukniomis, laikančių iškeltą rankų aukštyje didelį gilų dubenį. Gretimame diske, antroje monetos pusėje, buvo pavaizduota jauno faraono galva. Veidas šiek tiek skyrėsi nuo to iš Filipo fotografijos, bet viskuo kitkuo monetos buvo identiškos. Su vis didėjančiu jauduliu ji perskaitė tekstą po abiem paveikslėliais:

Žinomos kaip Archanono monetos (apie 400 m. pr. Kr., Napato sritis), šios buvo nukaldintos karaliaus Alaro dvaro magų rankomis. Kiekvienoje atspindimas senovės egiptiečių domesys vienove, holistinis vienas kitą papildančių elementų suporinimas. Pateikiamas pavyzdys — tai auksinė moneta, kurioje pavaizduotos penkios moterys, laikančios saulės simbolį. Toje pačioje vietoje rastos dvi kitos labai panašios Archanono monetos. Sidabrinė — su pavaizduotomis penkiomis moterimis, laikančiomis dubenį su mėnulio simboliu, trečioji — geležinė, su dar vienu rutuliu (kai kurių žinovų spėjama, kad tai Marso planeta), kurį laiko iškeltą dar vienas sukniomis vilkinčių moterų figūrų kvintetas.

— Dieve, — garsiai ištarė Laura, — Ką gi, apšviesk mane. — Paskui, pasisukusi į antrą karalienės Viktorijos laikų knygą — Juodoji faraonų magija, ji vertė puslapius, paskaitinėdama atsitiktinai pakliuvusias į akis vietas, kol pasiekė skyrių, pavadintą „Holizmo atsiradimas”.

Po trijų valandų Laura išniro į skaisčią popietės saulę, besiveržiančią pro juodus debesis. Gatvė prie bibliotekos blizgėjo nuo ką tik praūžusio lietaus ir viršum Radklifo kameros30 tviskėjo neryški vaivorykštė, bet Laura beveik visiškai nekreipė dėmesio į šį reginį. Buvo paskendusi senovės magijos ir okultizmo pasaulyje, sujaudinta, kad galbūt ką tik aptikusi svarbiausią mįslės raktą. 12 skyrius

Akolitas31 didžiavosi savo nuveiktu darbu. Išsipildė ilgai puoselėta jo svajonė. Tarnaująs vienam iškiliausių nūnai gyvenančių žmonių, atlieka darbą, kuris visai kitoks, turintis prasmę, tikslą. Ir jis esąs dalis didžiojo plano — Didžiojo Darbo, kaip kadaise, šimtus metų iki jo visa tai buvę pavadinta.

Daug metų jis rengėsi, kad galėtų vykdyti užduotis, už kurias dabar esąs atsakingas. Rengimasis pareikalavo daug jėgų. Jis studijavo geriausiose medicinos mokyklose, praktikavosi trijų tarptautiniu mastu pripažintų ligoninių operacinėse, žengė nuo vienos disciplinos prie kitos ir įgijo daugybę įgūdžių, ištobulindamas nemenkus įgimtus savo talentus. Studijavo kriogeniką, psichologiją ir matematiką, taip pat tęsė okultines studijas, į kurias įėjo mokslas apie magiškuosius skaičius, astrologija ir alchemija.

Jis įsuko savo juodą, niekuo neišsiskiriančią tojotą į laisvą vietą lankytojams skirtoje Somervilio koledžo, Oksforde, automobilių aikštelės dalyje ir išlipo ant žvirgždo dangos. Rankų darbo juodų, raštuotos odos jo batų padai gurgždėjo į akmenukus. Nusibraukė įsivaizduojamas dulkeles nuo nepriekaištingai gulinčio „Cerutti” kostiumo, suglostė sau viršum ausų kelias plaukų sruogas, pasitaisė ir taip visiškai tiesiai parištą šilkinį „Hermes” kaklaraištį ir ištyrinėjo savo atspindį užpakaliniame netoliese stovinčio automobilio stikle, o paskui patraukė koledžo pagrindinio kiemo link.

Pasižiūrėjęs į savąjį „Patek Philippe” laikrodį, Akolitas įsitikino, kad jau beveik trys. Samanta Turou, trečiųjų metų istorijos ir politikos absolventė bet kurią minutę išeisianti, žinojo jis, iš 7-osios laiptinės. Nuo pat tos sekundės, kai mergina čia pasirodys, iki tiksliai 21.08, jis atidžiai stebėsiąs, kur ji judės. Jis maždaug jau žinojo, kur link: mat buvo įrengęs jos studentiškojo bendrabučio Samertaune — čia pat šiauriau miesto centro — kambaryje slaptą pasiklausymą, taip pat įrašinėjo jos telefoninius pokalbius.

Prisiminęs tuos faktus ir pradėjęs jausti pirmus malonaus laukimo dilgsnelius, jis išvydo Samantą, išžengiančią iš 7-osios laiptinės tamsos. Ji kalbėjosi su kita studente, kažkokia žema azijiete. Samanta buvo aukšta ir nepaprastai daili brunetė geidulingomis siauromis akimis ir putniomis, ryškiai dažytomis lūpomis. Plaukai kruopščiai sutvarkyti, kad atrodytų susivėlę. Viršum juodų vilnonių pėdkelnių segėjo trumpu languotu sijonėliu, avėjo juodais firminiais „Doc Martens” bateliais, vilkėjo aptemptu raudonu nertiniu ir juodu kardiganu. Po pažastimi nešėsi glėbį knygų, o per kairį petį turėjo pasikabinusi odinį rankinuką. Pamažu vaikštinėdamas po kiemą ir stebėdamas abi merginas išeinant pro sargo būdelę į gatvę, Samantos Turou aprangos skonį Akolitas įvertino su šiokiu tokiu pasidygėjimu.

Buvo suvedęs į savo atmintį beveik visas smulkmenas iš dosjė, sudarytos apie Samantą Turou. Gimusi 1986-aisiais, gegužės 19-ą Saryje. Tėvas — ginklų tiekėjas, motina — mokytoja; du jaunesni broliai ir sesuo. Trečiakursė Somervilio studentė stipendininkė. Samanta guvi, aukštai siekianti. Mediciniškai: puikios sveikatos, įprastos vaikystėje persirgtos ligos, devynerių susilaužiusi ranką; inkstų funkcija nepriekaištinga. Meilės reikalai: dabartinis draugužis Saimonas Veldingas, dėstytojas stažuotojas, dvidešimt ketverių. Gyvena išsinuomotame su dviem kitais studentais name Rytiniame Oksforde, o Samanta pasilieka ten semestro metu bent du kartus per savaitę.

Samanta atsirakino ir nusistūmė nuo sienos dviratį, atsisveikindama pamojo savo draugei ir pasuko dešinėn — per Sent Džailzo aikštę miesto centro link. Akolitas žinojo, kur ji mina, tad nematė reikalo itin skubėti atgal prie savo automobilio. Pasiekęs tojotą, užsimovė pirštines, išsitraukė iš pakelio, kurį visada nešiodavosi prie savęs, servetėlę ir prieš pats įsėsdamas į automobilį pašluostė vairuotojo sėdynę. Taip pat pašluostė priekinį stiklą bei vairą ir įdėjo servetėlę į plastikinį maišelį, kuris gulėjo ant keleivio sėdynės. Paskui pasilygino kelnes bei švarką ir pats įsitaisė taip, kad kostiumas kuo mažiau susiraukšlėtų. Pasukęs uždegimo rakčiuką, jis pajudėjo iš vietos.

Pralenkė Samantą palei Sent Džailzą; ji važiavo su būreliu kitų dviratininkų. Neskubėdamas maršrutu aplink miesto centrą ir toliau Kauli Roudu, jis pasiekė Princų gatvę ir sustabdė automobilį priešais 268-ą numerį. Po dešimties minučių Samanta pasirodė gatvės gale, atsiremiančiame į Kauli Roudo magistralę, ir mynė dviratį siaura važiuojamąja dalimi tarp suburžuazėjusių ištisinių namų eilių ir galiausiai sustojo prie to paties, kur laukė ir Akolitas. Ten ji įsistūmė dviratį į takutį, prirakino prie namo sienos ir nuosavu raktu atsidarė paradines duris.