Майкл Уайт - Ekvinokcija

Laitmenas buvo beįsmunkąs į apsitrynusią odinę „Česterfik“ sofą priešais savo rašomąjį stalą, pamodamas Laurai padaryti tą pat, kai ji staiga susivokė kabinete esant dar kažką. Fotelyje prie tolimiausios nuo Laitmeno rašomojo stalo sienos sėdėjo jaunikaitis, vilkintis dailiu juodu kostiumu ir baltais marškiniais. Ilgi jo plaukai buvo sutepti pomada ir sutraukti už ausų. Nosis ilga, paukštiška, ir labai iškilūs skruostikauliai.

— Jūs nepažįstama su Malkolmu, ar ne, Laura? Malkolmas Bridžesas, mano asmeninis padėjėjas. Malkolmai, čia Laura Niven.

Bridžesas atsistojo ir ištiesė kaulėtą delną.

— Daug esu apie jus girdėjęs, — pasakė neišraiškingu veidu. Balsas buvo stebėtinai žemas, ir nežymus vališkas akcentas teikė jam kažkiek Entonio Hopkinso intonacijos. Balsas, kuris gan prastai tiko prie jo išvaizdos.

— Tikiuosi, bent ką nors gera? — Laura tyrinėjo Bridžeso veidą. Kažkas tokio jame iškart jai nepatiko, bet nepajėgė tiksliai sumoti kas. Paskui ji pasigręžė į Laitmeną: — Viliuosi, neužklupau jūsų netinkamu laiku?

— Ne, ne, ką jūs, — atsakė seniokas. — Malkolmai, mes jau baigėme dėl vakarėlio su gėrimais detalių, tiesa?

— Taip, manau, jau aptarėme. Aš viskuo pasirūpinsiu. — Bridžesas pasiėmė nuo gretimo kavos stalelio kažkokius popierius. — Ką gi, tikiuosi, netrukus vėl pasimatysime, — prieš išeidamas tarė Laurai.

Laitmenas vėl atsisėdo ant sofos.

— Taigi kuo galiu jums padėti, brangioji? — paklausė jis. — Šįryt per telefoną girdėjau, kad buvote labai susijaudinusi.

Laura tyrinėjo pažįstamą jo veidą. Tamsiai rudas akis beveik dengė sunkūs vokai, žili plaukai ilgi ir neklusnūs. Kartais savo išvaizda jis primindavo pagyvenusį V. H. Odeną27, o kai kada — tartum kokį biblinį patriarchą be barzdos. Dar neturėjo septyniasdešimties, žinojo ji, bet atrodė senesnis. Oda gerokai sudiržusi, o kakta tokia išvagota raukšlių, jog iš arti atrodė lyg NASA28 padaryta Marso paviršiaus nuotrauka.

— Dėl knygos, prie kurios dirbu, — pasakė ji.

— Romanas apie Tomą Bredvordainą?

— Na, tiesą sakant, ne. — Ji šiek tiek sutriko. — Nusprendžiau su ja kiek palūkėti. Ketinu parašyti ką nors tokio, vykstančio nūdienos aplinkybėmis: žmogžudystės detektyvą.

— O?

— Manau veiksmo vietą padaryti čia, Oksforde, arba galbūt Kembridže. Dar tikrai nežinau.

— Ak, dievaži, Laura, tik neieškokite „kitos vietos”, susimildama. Kokios nors baisios skylės!

Ji nusišypsojo.

— Noriu susieti žmogžudystes su kuo nors tokiu rituališku. Kiekvienos žmogžudystės vietoje nusikaltėlis palieka kai ką reikšminga. Iš pradžių mąsčiau galbūt apie kokį apeiginį peilį, bet praeitą naktį man kilo mintis panaudoti monetas. Policija randa jas prie aukų kūnų.

— Monetas?

— Taip, senovines monetas. Tik bėda, visiškai nieko apie tą dalyką neišmanau.

Laitmenas pasilenkė paimti kažkokį keistą „v” pavidalo prietaisą, kuris gulėjo ant priderinto prie sofos stalelio. Jį sudarė standžiai suspausta spyruoklė su dviem rankenėlėmis. Laura atrodė suglumusi.

— Artritas, — paaiškino Laitmenas. — Daktaras man liepė spaudinėti tą daikčiuką kas valandą po penkias minutes, antraip riešas man visiškai sustings. — Jis užvertė aukštyn akis. — Nesu įtikintas. — Porą syk spustelėjęs, jis liovėsi ir pažvelgė į Laurą. — Betgi kuo galiu aš padėti? Monetos — tai iš tikrųjų ne mano sritis.

— Aš... na, aš maniau, jog čia, Bodlyje, galėtų būti kokios nors puikios medžiagos. Tik problema ta, kad nepriklausau jos skaitytojams. Hm... ar amerikiečių turistams leidžiama užsirašyti?

Laitmenas nusijuokė:

— Tik labai ypatingiems. Kiek suprantu, jums skubu — kaip visada.

Laura pakreipė galvą į šoną.

— Deja, kitaip neišeina.

— Ką gi, mes turime puikų numizmatikos skyrių. Galiu nuvesti jus apačion ir palikti darbuotis. Manau, šiandien pamiršime apie formuliaro pildymą.

Stodamasis Laitmenas tartum tik dabar pastebėjo, ką ji turi pasikabinusi ant kaklo.

— Dievuliau brangus, Laura. Juk šį pakabuką padovanojau... nagi, prieš kiek laiko?

Tai buvo opalas ant plonytės sidabrinės grandinėlės. Šįryt Laura jį pasikabino sąmoningai nesuvokdama, kad tai tas pats, kurį Laitmenas jai padovanojęs.

— Kai dar buvau studentė, — atsakė Laura. — Turbūt 1983-iaisiais. Labai seniai. Tačiau nešioju jį beveik kasdien.

— Ar kada nors jums sakiau, kad tai buvo mano dukters prigimtinis akmuo?

— Ne, nesakėte.

— Taip, ką gi. Eime.

Apačioje, pagrindinėje bibliotekos salėje, Laura sekė paskui Laitmeną parketinėmis praeigomis, kertančiomis patalpą tarp didžiulių ąžuolinių knygų spintų. Juodu perėjo visą salę ir tolimajame gale Laitmenas mostu parodė eiti pro aukštas duris. Pasukę kairėn, juodu patraukė koridoriumi, paskui per arkinį priedurį dešinėn ir į kitą salę — mažesnę pagrindinės salės versiją. Įpusėjęs šios salės praeigą, Laitmenas vėl pasuko dešinėn ir sustojo prie bloko spintų pasienyje. Priešais jas stovėjo didžiulis stalas su kompiuteriu. Šioje bibliotekos dalyje be jųdviejų daugiau nieko nebuvo.

— Štai šis skyrius, — pasakė Laitmenas ir apžvelgė lentynas. — Manau, Laura, rasite čia viską, ko ieškote. Jeigu ko nors reikės, ponia Sitvel čia pat už kampo. — Jis parodė į tolimąjį salės galą. — Šį skyrių ji pažįsta kaip savo penkis pirštus. Bet jeigu pageidaujate iš manęs daugiau informacijos, nesivaržykite. Aš turiu viršuje sutvarkyti kai kurias biurokratines nesąmones. — Pasilenkęs priekin, pabučiavo ją į skruostą. — Prieš išeidama dar užsukite pas mane.

Laura atsisėdo ir pažvelgė į daugybę knygų lentynose. Staiga ją nusmelkė sąžinės graužatis, kad sukūrusi senukui tokią pasaką. Bet tuoj nuramino save — juk kaip nors kitaip pasielgti negalėjusi.

Ji aiškiai nenutuokė, ko būtent ieškanti, ir pasiėmė nesirinkdama, kaip pakliuvo po ranka, knygą pavadinimu Senovinės monetos, išleistą „Oxford University Press“29. Paskui išsitraukė spaudinį, kurį jai buvo padaręs Filipas, ir bloknotą su savo pačios pabraižytu apytikriu antrosios monetos pusės eskizu.

Netrukus Laura sužinojo, kad ankstyvasis monetų kalimas pripažįstamas kaip graikų reiškinys, anksčiausios žinomos monetos faktiškai paeina iš Mažosios Azijos Likėjos srities, rastos po Artemidės šventykla, statyta šeštąjį šimtmetį pr. Kr. Monetos, paliktos nužudymų vietose, atrodė tartum būtų galėjusios būti kilusios iš Egipto, bet šioje knygoje nieko nebuvo minima apie tos pasaulio dalies ankstyvąsias monetas. Ji nusikėlė nuo lentynos kitą tomą — Liuterio Noimano Antikos monetas.

Netoli pradžios buvo pateikta pora hipotetinių pastraipų apie egiptietiškas monetas ir valiutą iš to periodo, kai Egiptas jau buvo įjungtas į Romos imperiją. Tačiau tai neatrodė labai reikšminga, ir autorius pateikęs neką daugiau kaip trumpą nuomonę, kad kai kurios iš ankstyviausių monetų Egipte galbūt galėjo būti sumanytos alchemikų ir okultistų, apniktų aukso ir kitų brangiųjų metalų manijos. Šie žmonės buvę kai kurių faraonų dvaro magai.

Kai Laura jau rengėsi padėti knygą atgal į lentyną, jai toptelėjo keista mintis. Kažkas tokio, ką jai pasakęs Džeimsas. „Opalas buvo mano dukters prigimtinis akmuo”, — garsiai pakartojo ji Laitmeno žodžius ir vėl atsivertė knygą. Sugrįžus prie ką tik perskaityto puslapio, jai prieš akis iššoko žodis „alchemikas”.

Jusdama pagreitėjant pulsą, ji prisitraukė bloknotą, pervertė puslapį ir užsirašė: „alchemikas, magas, senovės egiptiečiai, prigimtiniai akmenys, auksas ir sidabras” — palydėdama keturiais didžiuliais klaustukais.