Майкл Уайт - Ekvinokcija

— Tikiuosi, nesupyksi, tėti. Jis nori pamatyti, kaip aš laikausi.

Filipas iškėlė aukštyn rankas.

— Jokios problemos!

— Priversime jį nusipelnyti vakarienę, — pasakė Laura.

Tomas prisistatė po dvidešimties minučių. Atrodė stebėtinai sveikas, neskaitant aliuminio įtvaro, saugančio du kairės jo plaštakos pirštus, kurie per autoavariją buvo vos vos įskilę. Orielo koledžo „mėlynųjų”32 regbio komandos narys, studijuojantis mediciną, jis buvo šešių pėdų trijų colių ūgio ir svėrė per du šimtus svarų, ir nė uncijos riebalų. Kampuoto smakro, didelių mėlynų akių ir dailiai apkirptais banguotais rudais plaukais, buvo įspūdingai gražus. Tomas atsisėdo greta Džo ant sofos, ir Laura paaiškino, apie ką jie kalbėjęsi, o Filipas nuėjo į virtuvę atnešti ko nors atsigerti.

— Oho, — po Lauros monologo ištarė Tomas. — Oho. Ir tai tikra?

— Bijau, taip, — patvirtino Filipas, sugrįžęs į svetainę ir paduodamas Tomui stiklinę spanguolių sulčių. — Įsivaizduoju, Laura nepagailėjo kraupių detalių.

— Turbūt ne! — nusijuokė Tomas. — Vadinasi, jūs manote, kad žudikas planuoja savo ėjimus pagal kažkokį astrologinį grafiką?

— Aš dar nesu tikras.

— Bet jau tikrai žinote, kad žudikas įvykdė pirmąją žmogžudystę apie pavasario lygiadienį, paliko auksinę monetą ir ... — jis padarė pauzę. — Ir išėmė merginos širdį. Antroji žmogžudystė įvyko mažiau nei po dvylikos valandų, tąkart žudikas paliko sidabrinę monetą ir pasiėmė aukos smegenis.

— Teisybė.

— Ką gi, jūs teisūs dėl sąsajų. Smegenys susijusios su sidabru ir Mėnuliu. Taigi aš manyčiau, kad, matyt, antrosios žmogžudystės metu Mėnulis įžengė į Avino žvaigždyną.

— Ką turi omenyje? — paklausė Džo.

— Žinoma! — sušuko Laura. — Kodėl pati apie tai nepagalvojau? Ką tu manai apie tai?

— Apie ką? — paklausė Filipas.

— Na, dabar aišku. Saulė, Mėnulis ir planetos, visi juda dangumi, ar ne? — paaiškino Laura. — Saulės judėjimas zodiaku per metus suteikia prasmę dvylikai žvaigždynų ženklų, tiesa, Tomai? — Šis linktelėjo. — Taigi, — varė ji toliau, — pirmą metų mėnesį Saulė matoma Ožiaragyje, paskui Vandenyje, Žuvyse ir taip toliau. Saulė įeina į Aviną kažkuriuo laiku vėliau — kada? Dvidešimtą ar anksti kovo dvidešimt pirmą. Tai taip pat yra apytikriai pavasario lygiadienio data. Paskui ji pereina į Taurą ir visus kitus. Bet planetos ir Mėnulis taip pat gali įeiti į kurio nors ženklo žvaigždyną ir šį palikti per mėnesį.

— Bet tai neatsitinka taip jau dažnai, — pridūrė Tomas. — Mėnulis ir planetos visą mėnesį gali būti kitoje dangaus pusėje, o kartais seka į žvaigždyno ženklą vienas paskui kitą.

— Aha, an... — pradėjo Džo, bet Tomas užbėgo jai už akių:

— Žinau, ką ketini pasakyti, Džo, — mudu anksčiau apie tai esame kalbėję. Tu manai, kad visa tai — nesąmonė, bet reikia skirti tikrąją astrologiją nuo šlamšto, spausdinamo moterų žurnaluose ir sekmadieniniuose prieduose. Tas niekalas pagrįstas vien tik vaizduote rašeivos, kuris jį kuria. Tinkamai parengtas astrologas nagrinėja kur kas sudėtingesnį sąvokų kompleksą — atsižvelgia į visų dangaus kūnų poveikį, ne tik Saulės.

— Tai reiškia, — replikavo Filipas, — kad tie kiti dangaus kūnai kartais seka paskui Saulę į zodiako ženklą ir taip pat turi astrologinę įtaką?

— Būtent.

— Tad visiškai galimas daiktas, kad Mėnulis įėjo į Aviną netrukus po to, kai Avinas tapo dabartiniu ženklu ir tai yra sąsaja su antrosios žmogžudystės laiku ir data.

— Linkęs lažintis iš pinigų, jog taip.

— Aha, bet palauk... Tu veikiausiai mane sutriuškinsi, bet ar čia nesama esminės klaidos? Tie žvaigždynų ženklai buvo sugalvoti — kada? Prieš kokius dešimt tūkstančių metų?

— Na, ne tiek seniai, — atsakė Tomas. — Rodos, astrologija prasidėjo Mesopotamijoje apie 4000 m. prieš Kristų.

— Gerai, kad ir kada! Prieš šešis tūkstančius metų. Juk žvaigždynai negali būti tokie patys kaip anuomet, nes Žemės atžvilgiu žvaigždės per tūkstantį metų gerokai pasislenka. Žvaigždynai nebėra tokio pat pavidalo, kokio buvo senovės laikais, ir tikrai nėra toje pat vietoje kaip tada.

— Na, Džo, faktiškai tai nesvarbu, — tarė Laura.

— Kodėl?

— Todėl, kad tai terūpi bulvarinių žurnalų astrologams.

Džo atrodė suglumusi.

— Ką gi, pagalvok. Jeigu viskas pasistūmėjo per vieną ženklą ar daugiau, tai svarbu tik tiems, kurie bando priskirti tam tikras savybes žmonėms, gimusiems po konkrečiu ženklu. Žinai... jeigu tu Vandenis, tai nesilaikai sąlyginumų ir esi silpnų sąnarių. Ir kitos panašios nesąmonės.

— Kaip tik tikrieji astrologai atsižvelgia į dangaus slinktį. Laura teisi, — įsiterpė Tomas.

— Betgi tuomet pavasario lygiadienis išpuola nebe Avino žvaigždyne, — pasakė Filipas.

— Tai neturi reikšmės, jeigu tu prenumeruoji sekmadieninį astrologijos priedą.

Džo atsiduso.

— Turbūt.

Laura nusišaipė:

— Viskas gerai, pupyte, juk tu tik matematikė.

Pasiduodama Džo susijuokė ir nugėrė iš savojo puodelio sriubos.

— Šiaip ar taip, — pridūrė Filipas, — regis, mūsiškį žudiką įkvepia astrologija. Mums tereikia susitelkti į tai, kuo jis tiki, o ne ką mes manome apie visa tai.

— Tvarka. — Laura iškėlė aukštyn rankas. — Grįžkime prie tikrojo klausimo. Tomai? Tu manai tikėtina, kad žmogžudystės laiku Mėnulis perėjo į Aviną?

— Na, tai nesunku sužinoti.

— Nejaugi?

— Reikia tik pasižiūrėti almanac.com33, kurį aš prenumeruoju.

— O Dieve mano! — šūktelėjo Džo.

Tomas jau ėjo prie kompiuterio ant rašomojo stalo netoli sofos.

— Prijungtas prie interneto? — paklausė jis.

— Taip, aš turiu ADSL34, — patvirtino Filipas ir atėjo pas jį prie kompiuterio.

Juodu išsikvietė „Google”, ir Tomas surinko almanac.com. Po sekundėlės šis pasirodė, ir tada jis įvedė savo asmeninį ID35. Tuomet pasirodė naujas meniu. Kairiajame stulpelyje buvo klausimų sąrašas su tuščiais atsakymų langeliais.

Laura irgi atsekė pas juodu, bet Džo liko ant sofos.

— Man tik reikia įvesti kelis skaičius, — pasakė Tomas. — Tai šaunus puslapis, programa, kuri apskaičiuoja bet kurios planetos ir Mėnulio padėtį bet kuriuo laiku tarp dabar ir 3000-ųjų metų. — Jis ėmė spaudinėti klaviatūrą. — Tvarka, taigi: Mėnulis, data — 2006 kovo 21. — Surinko dar kelis skaičius, atsakė į vieną po kito keletą klausimų, o paskui bakstelėjo pele PAIEŠKA.

Atsakymas atėjo stulbinamu greičiu.

— Šaunu, — tarė Tomas.

— Kas? — paklausė Laura, ničnieko nesusigaudydama gautuose duomenyse.

— Mėnulis įėjo į Aviną kovo 21-ą, 3.47.

— Tai galėtų būti tikslus antrosios žmogžudystės laikas, — Filipui tas viskas aiškiai padarė įspūdį.

— Monro buvo tikras dėl laiko? — paklausė Filipą Laura.

— Jis sakė, kad teismo medikų brigada mananti mirties laiką buvus nuo keturių iki šešių valandų prieš man atvykstant, tai yra, beveik pusę devynių, tad žmogžudystė turėjusi įvykti tarp pusės dviejų ir keturios trisdešimt nakties.

— Tomai, su šia programa gali atsekti bet kurios planetos, ne tik Mėnulio padėtį? — paklausė Laura.

— Taip.

— Mums reikia sužinoti, gal kuri nors planeta netrukus įeis į Aviną, ir jeigu taip, tai kada? Galime peržiūrėti visas?

— Galiu padaryti dar geriau, ne tik tai, — atsakė Tomas. — Pasakyti jums visų planetų judėjimą tiek toli į ateitį, kiek pageidaujate.