Майкл Уайт - Ekvinokcija

— Neperdėk, Tomai, — nerūpestingai metė Džo. — Tik iki 3000-ųjų.

Filipas prunkštelėjo, bet Tomas nekreipė į ją dėmesio ir mikliai suspaudinėjo klavišus. Po kelių akimirkų jis vėl greit bakstelėjo pele PAIEŠKA ir atsistūmė su kėde nuo kompiuterio.

— Tvarka, — tarė, — nagi, padirbėk.

Šįsyk užtruko kiek ilgiau, bet gal po kokių dvidešimties sekundžių ekraną vėl užpildė diagramos ir pasirodė skaičių eilės.

— Ką mums tai sako? — nekantriai paklausė Laura.

— Aš tuoj, — atsiliepė Tomas. Jis paslinko vaizdą žemyn, stebeilydamas į ekraną, paskui užsimerkė itin susitelkęs. — Jėzau!

— Kas? — paklausė Filipas.

— Iš tikrųjų, čia tai bent dalykas!

— Nagi, prašau... — sušnabždėjo Laura.

— Atleiskite, kartais pasitaiko, kai planetos išsidėsto...

— Vienoje linijoje? — pertraukė jį Filipas.

— Aha, kai du ar daugiau dangaus kūnų — Mėnulis ir planetos — tartum išsirikiuoja vienon linijon, žvelgiant nuo Žemės. Tokia dviejų planetų ar, tarkime, kokios nors planetos ir Mėnulio konjunkcija pasitaiko gana dažnai — tai vadinama trijų kūnų konjunkcija. Keturių kūnų konjunkcija yra retesnė — pasitaiko kas kelerius metus. Už savaitės nuo šiandien, kovo 31-ą, kelios minutės po vidurnakčio, jeigu norime būti tikslūs, Mėnulis ir trys planetos tobulai išsidėstys ir sudarys penkių kūnų konjunkciją su Saule. Tai yra taip reta, jog pasitaikė galbūt dešimt kartų per praėjusius tūkstantį metų ar panašiai.

Laura pirmoji sureagavo.

— Vadinasi, tai reiškia, per kelias dienas trys planetos įeis į Aviną?

— Taip.

— Gali sužinoti, kurios?

— Jau turiu, — atsakė Tomas ir parodė į ekraną.

— Venera, Marsas ir Jupiteris — tokia seka.

— Kada?

— Jupiteris — kovo 31-ą tuoj po vidurnakčio, Marsas — kelios valandos anksčiau, kovo 30-os vakarą, o Venera... pasižiūrėkime, — sumurmėjo jis, prasukdamas žemyn. — Venera įeina į Aviną šįvakar, aštuonios minutės po devynių. 14 skyrius

Kembridžas: 1690 rugpjūčio 10. Vakaras

Džonas Vikinsas atvyko į Kembridžą 1663-iaisiais ir dabar šis buvo jam pažįstamas kaip savo motinos veidas. Žinojo kiekvieną alėjos posūkį, kiekvieną augalą ir piktžolę, prasimušančią iš po grindinio akmenų nuolatiniuose jo pasivaikščiojimų maršrutuose. Pažinojo visus koledžų tarybų narius ir kiekvieną miestietį, pasimaišiusį jam kelyje. Beveik tris dešimtmečius mėgavosi nusistovėjusia tvarka: pirkdavosi knygas tame pačiame knygyne, pildydavosi rašalinę toje pačioje kanceliarinių prekių parduotuvėje, siūdindavosi drabužius lygiai tokius pačius pas tą patį, dabar jau nusenusį siuvėją ir pirkdavosi uostomąjį tabaką pas tą patį prekiautoją, kuris aprūpindavęs jį ir dvidešimt ar daugiau metų anksčiau. Bet dabar jis rengėsi palikti šią vietą, nes nebeatrodė tokia pati.

Vikinsas labai skubinosi ir tądien kelionei iš Oksfordo nusisamdę žirgą. Parjojo temstant, perdavė vadeles arklininkui, ir žirgas buvo pašertas ir pagirdytas koledžo arklidėse. Tai nepaprasta prabanga, kurią galėjo sau leisti, bet jis turėjo didelių planų ir negalėjo gaišti laiko žmonių prisikimšusiose, lėtose it sraigė maršrutinėse karietose. Nenuneigsi, buvo itin sujaudintas naujos perspektyvos — jam pasiūlytos Oksfordo Šv. Marijos koledžo rektoriaus vietos. Tokią progą nevalia praleisti. Dabar buvo metas atitrūkti nuo Kembridžo ir visko, su kuo buvo susijęs čia jo gyvenimas.

Žinia, tatai reiškė, kad teks palikti Izaoką Niutoną. Vikinso ir Niutono santykiai buvę labai keisti. Juodu susipažinę savo pirmojo semestro metu, abu vargetos ir ne itin mėgstami didžiumos kitų studentų. Ir vienas, ir kitas atvykę tikėdamiesi patekti į įdomų žinių verpetą, bet netrukus pamatė, kad labai mažai kuriems studentams rūpėjo kas nors daugiau kaip tik gerti, lošti kortomis ir ištvirkauti. Juodu su Niutonu turėję panašias biografijas: abu buvo išauklėti žemesniosios provincijos diduomenės terpėje. Vikinso tėvas buvęs mokyklos direktorius. Niutono tėvas miręs prieš jam gimstant, ir motina ištekėjusi už vietos vikaro. Nė katras iš jų neturėjo bent kiek bendra su dauguma savo bendrakursių. Daugelis iš šių buvę turtingų žemvaldžių ir sėkmės lydimų pirklių sūneliai, bet netgi tie avigalviai buvę geriau nei tingiausi ir kvailiausi iš visų studentų — bjaurios aristokratų atžalos, kurių šeimos mokėjo už savo sūnų akademinį pažangumą.

Vikinsas perkirto Šv. Trejybės koledžo kiemą ir įnėrė po arkine praeiga, vedančia prie jo laiptinės. Jis ėjo pamažu, lyg stengtųsi atitolinti neišvengiamybę. Čia, šiame puikiame mieste, jis buvo patyręs ir kai kurių gerų laikų. Taip, galėtų pripažinti, kad didžiuma jo gyvenimo buvusi kasdienė rutina, susidėjusi iš studijų, paskui teologijos mokslinio tiriamojo darbo. Tačiau tai buvę paįvairinta tais tarpsniais, kai padėdavo Niutonui šio moksliniame darbe, perrašinėdamas tekstus, talkininkaudamas, kai tik ištaikydavęs progą. Per šiuos laikotarpius jis galėdavo tikrai sau pasakyti, kad buvo suartėjęs su didžiuoju Izaoku Niutonu labiau, nei bet kuriam kitam žmogui buvo pavykę tai padaryti. Be to, pasitaikydavę, kai kūniška reikmė suvesdavusi juodu į nepaprastą intymumą, poelgius, apie kuriuos niekada nekalbėdavę ir slėpę nuo visų kitų. Ir, žinoma, visada buvęs tikrasis tikslas to, kodėl gyvenęs taip arti šio žmogaus, priežastis, kodėl jam pirmam kilusi paskata susipažinti ir susidraugauti su Niutonu. Mat galiausiai supratęs, kad Niutonas — pavojingiausias iš visų gyvų žmonių.

Vikinsas pasiekė duris į jųdviejų kambarius, išsigriebė iš palaidinio kišenės raktą ir pasuko šį spynoje. Koridorius ir kambariai po dešinei bei po kairei skendėjo tamsoje. Pro atdarą langą koridoriaus gale dvelkė šiluma. Jo miegamojo durys buvo uždaros, bet po dešinei, vedančiosios į Niutono kambarį ir toliau į laboratoriją, buvo plačiai atlapotos. Tvyrojo neįprasta tyla. Vienintelį garsą kėlė strazdų porelė, susisukusi lizdą guoboje už atdaro lango.

Dabar, kai jau atsidūrė čia, Vikinsą staiga užplūdo didelis netikrumas dėl savo planų. Juk tai jo namai. Čia jaučiasi saugus. Ar tikrai teisingai elgiasi atmesdamas tą viską ir vaikydamasis naujo gyvenimo Oksforde?

Buvo įsitikinęs, kad jo paskirtis Kembridže dabar jau baigta. Darbas buvęs didžiulės svarbos, ir bent kiek anksčiau jis nebūtų galėjęs pasitraukti. Tad nors dėl to nejautė jokios kaltės. Ateinančią naktį, rugpjūčio 11-ą, turinti įvykti planetų konjunkcija, ir aišku, kad niekas nemėginsiąs imtis eksperimento. Jeigu Niutonas jam nesirengė, tai ir niekas kitas neturėsiąs tam sugebėjimo, žinių ar ambicijos. Vikinso oksfordiškiai draugai sekė, ar nepasireikš kokių išdavingų ženklų, bet, regis, tenai nesidėjo nieko įtartina. Jie sužinoję apie vieną žmogžudystę praeitą savaitę, bet buvo aišku, kad mergina žuvusi nuo savo mylimojo rankos, kuris paskui ir pats nusižudęs. Ar bent tai buvo viskas, ką jiems pavykę nustatyti. Bet netgi jo draugai gavę pripažinti, kad daugelis nusikaltimų esti nesunkiai nuslepiami ir kad niekad iš tikrųjų negali žinoti. Tačiau svarbiausia, mąstė Vikinsas, nusimesdamas nuo pečių krepšį, švarką ir nusiimdamas skrybėlę bei pakabindamas šiuos ant kablių prieškambaryje, rubininis rutulys bemaž neabejotinai esąs saugus savo slėptuvėje. Ir neatsirado jokio alchemijos genijaus su senoviniais kodais ir magiškomis žiniomis šiai brangenybei įsigyti.

Vikinsas nustebo išvydęs, kad durys į Niutono laboratoriją atdaros. Lovos baltiniai gulėjo sujaukti netvarkinga kupeta. Lėkštės su valgiu buvo paliktos ant grindų neliestos. Langas atdaras ir ant plačios palangės pastatytas dubuo vandens — švaraus, irgi neliesto. Vikinsas atsargiai nuslinko laboratorijos link. Širdis jam daužėsi. Staiga nusmelkė nepaaiškinama baimė. Juk Niutonas visada taip stengdavęsis saugoti savo privatumą.