Майкл Уайт - Ekvinokcija

Dabar Vikinsas aiškiai suprato, kodėl Niutonas taip nekentė to žmogaus. Huko perkreiptas, sustumtas kūnas buvo bemaž toks pat bjaurus kaip ir jo asmenybė.

— Nagi, džentelmenai, — įsiterpė Boilis. — Manau, Džonas visai mielai galėtų su mumis sutikti klydęs dėl savo buto draugo, bet dabar svarbiausia rasti sprendimus, o ne kaltinti vieniems kitus.

— Juk tai aš jus abu perspėjau, — spyrėsi Hukas. Pasigręžęs nuo Vikinso į Boilį, jis pridūrė: — Nėra ribų to žmogaus garbėtroškai. Aš jums juk sakiau, sere, — Londone, po Vreno kalbos, — kad Niutonas įžvelgęs kažką vertinga.

— Aš netgi neprisimenu jį ten buvus, — replikavo Boilis.

— Jisai stovėjo salės gale, netoli durų. Pastebėjau jį nuo scenos. Aš neapsirikau. Jis dingo beveik tuoj pat, kai Vrenas priėjo prie pabaigos.

— Ir jūs teigėte, kad šiuo klausimu susidūrėte su Vrenu.

— Taip, — bemaž sušnabždėjo Hukas. — Bet jis nieko nenorėjo man pasakyti. Tas žmogus visada manęs nemėgo.

Vikinsas nesusiturėjęs prunkštelėjo.

— Rektoriau, — tarė pažvelgdamas į Boilį, — man baisiai nemalonu dėl savo kvailumo. Bet jeigu leistumėte tarti bent kelis žodžius savo kaltei sušvelninti, tiesiog reiktų pasakyti, kad, nors net ir tikrai būtume įtarę, kad Niutonas nutuokia apie rubininį rutulį, man būtų buvę beveik neįmanoma patikėti jį tiek žinojus, kad sugebėtų šią brangenybę nušvilpti mums iš pat panosės. Nei aš būčiau įstengęs prisiversti patikėti, kad jis galėjo žinoti, ką daryti, jeigu šį turėtų.

— Tai jums, bukagalvi, buvo paskirta užduotis sergėti velnią! — sušuko Hukas.

— Ponai, — tarė Boilis, — aš neturiu nei jėgų, nei noro kartotis šį apgailėtiną rytą. Privalote liautis lieję pagiežą, antraip viskas gali būti prarasta. Jeigu neapsišarvuosite išmintimi ir orumu, draugužis Izaokas Niutonas pasirodys už mus pranašesnis. Ir neapsirikite, jis itin stiprus oponentas.

Trumpam jie visi nutilo. Vikinsas staiga ėmė suvokti miesto garsus, atsklindančius pro atdarą langą. Buvo beveik devynios, ir nors Oksfordas šiuo metu faktiškai gyveno be studentų, miestas vis tiek liko gyvas pirklių ir gatvės prekiautojų, riedančių Aukštąja gatve, vežimų garsais. Tolumoje buvo girdėti plaktukų bildesys ir žvaliai džyravo medį pjaunąs pjūklas — mat statybininkai taisė koledžo stogą.

— Kokios jūsų mintys, rektoriau? — Hukas pasistengė nežiūrėti Vikinso pusėn. — Juk žinote mano nuomonę apie Niutoną. Jis — sumyžtas didžiuoklis. Kiti žino, jog tai tiesa — kai kurie iš savo karčios patirties. Bet tiktai kvailys neigtų jo talentą.

— Jūsų žodžiai kaip visada tiesūs, Robertai, bet, žinoma, teisingi. Man nemalonu tai pasakyti, bet bijau, turime laukti blogiausia. Niutonas darbuosis su kitais. Šios būtinybės netgi jam nepavyks išvengti, nors ir kaip tas faktas, savaime suprantama, nepatiktų. Taip pat turime manyti, kad tie žmonės jau kuris laikas yra mieste ir kad sutepę savo rankas krauju, nors mums ir nepavyko sužinoti apie tokius dalykus. Visi mes suprantame, ką reiškia ritualas. — Boilis rimtai pažvelgė į kiekvieną iš pokalbio dalyvių.

— Per neveiklumą dabar priešais mus iškilęs baisus pavojus. Privalome, kiekvienas iš mūsų, — jis nuvėrė Huką žvilgsniu, nuo kurio ir stipresni žmonės būtų sunykę, — daryti viską, ką galime, kad šiąnakt sutrukdytume šiam Luko fundacijos matematikos profesoriui. Laikas veikia prieš mus, draugai mano. Privalome tuoj pat pradėti tam rengtis. 15 skyrius

Vyresniojo inspektoriaus detektyvo Monro kabinetas buvo toks pat griežtas kaip ir pats jo šeimininkas. Trečdalį kambario užėmė rašomasis stalas, ir šis buvo tuščias, neskaitant aukščiausios klasės kompiuterio, poros telefonų ir dėklo rašikliams. Ant sienų — jokio paveikslo, vienintelis, beveik nuvytęs kuokštinis augalas nukarusiais lapais svyrojo iš vazono ant kartotekos spintelės. Rašomojo stalo kampuose, priešais paties Monro kontorinį, žema nugarėle sukamąjį krėslą pastatytos dvi nudėvėtos kėdės. Bet pirmą įspūdį susidarydavai ne nuo kurio iš tų daiktų, o nuo tvaiko — nemalonios greito maisto kvapų mišrainės. Matyt, mąstė Laura, sėsdamasi ant vyresniojo inspektoriaus pasiūlytos jai kėdės, Monro toks žmogus, kuriam derami priešpiečiai atrodo tuščias laiko ir išteklių eikvojimas.

Vieną kambario šoną sudarė stiklinė siena. Pro ją buvo matyti didžiulė atviro išplanavimo salė, pilna kompiuterizuotų darbo vietų su nukabinėtomis žemėlapiais sienomis. Mirgėjo monitoriai, o prie kompiuterių sėdėjo uniformuoti policininkai ir pareigūnai civiliniais drabužiais — geriantys kavą, tyrinėjantys ekranus, labai intensyviai besišnekantys bei užkeltomis ant savo rašomųjų stalų kojomis atsidrėbę krėsluose. Kiti peržiūrinėjo popierius, braukėsi delnais plaukus, kažką krevezojo į bloknotus, spaudinėjo klaviatūrą, kalbėjo ir klausėsi per telefoną. 17.45, bet lygiai taip pat galėjo būti ir kitas dienos ar nakties metas. Salė buvo gerai apšviesta, triukšminga ir dūzgianti veikla. Kad ir koks būtų miestas, policijos nuovados — Laura žinojo iš savo ilgos patirties — niekada nemiega.

Ji bemaž krūptelėjo pajutusi nukreiptus į save įdėmius Monro ir Filipo žvilgsnius.

— Taigi, ponia Niven, — nuvėrė ją Monro savo skvarbiomis tamsiomis akimis, — jūs turite tam tikros informacijos, kuri, manote, galėtų padėti mano tyrimui. — Balsas išdavė tik užuominą skepticizmo ir nekantrumo, kurį, ji neabejojo, jis jautė. Laura buvo ir anksčiau sutikusi tokių tipų — ir, po teisybei, daug kartų. Monro — tipiškas britiškas atitikmuo užkietėjusių karjeros farų, kokius jai teko pažinoti per visą nusikaltimų reporterės darbo laikotarpį. Tokie vyriokai kaip šis detektyvas vyresnysis inspektorius nepaveikus didžiumai ginklų, kuriuos, žinojo ji, galėtų panaudoti, kad atsilaikytų vyriškoje draugijoje, atsparūs talentui įtikinėti ir sugebėjimui pasiekti savo, kuriais ji paprastai taip sėkmingai naudodavosi. Ir tuo pat metu ji suvokė, kad šio pasaulio Monro — patys geriausi farai. Visi jie buvo žmonės, kurie, atrodė, — bent iš paviršiaus, — neturį jokio namų gyvenimo, jokio emocinio bagažo, nieko, kas juos silpnintų ar kreiptų nuo esančio po ranka uždavinio.

— Taip, turiu, — atsakė ji. — Ir, manau, tai svarbu.

— Ak, kaip malonu.

Vėl žvilgtelėjusi į Filipą, norėdama pasitikrinti, ar šis tikrai pritaria, kad ji išklotų visą istoriją, Laura pradėjo aiškinti, ką esanti atskleidusi, apie paieškas interneto almanac.com ir įvyksiančią konjunkciją. Vyresniojo inspektoriaus veidas liko neperžvelgiama kaukė — jis tik kartkartėmis susiraukdavo, tuo parodydamas, kad apskritai jos klausosi. Kai Laura pabaigė, vyresnysis inspektorius atsilošė krėsle ir sunėrė ant krūtinės rankas. Švarko rankovės pasikėlė aukštyn ir taip įsiveržė, jog, atrodė, medžiaga bet kurią akimirką galėtų perplyšti.

— Astrologija. — Vienintelis žodis buvo ištartas grynu Londoną supančių grafysčių36 akcentu, „oi” — kaip aidas išduobtame ąžuole. Monro pažvelgė į lubas.

— Žinau, ką jūs galvojate. Žinoma, tai skamba, na... turbūt keistai.

— Jūs manote, kad mūsiškis žudikas veikia pagal darbotvarkę, surašytą žvaigždėse, pamišėlis, kuris žudo pagal kruopščiai nusibrėžtą planą.

— Taip.

— Vien dėl tų sutapimų, kuriuos aptikote?

Laura pasišiaušė.

— Suprantu. — Monro pakėlė ranką jai nutildyti. — Suprantu, ponia Niven — jūs nemanote, kad tai iš tikrųjų sutapimai?

— Vyresnysis inspektoriau, manau, kad šie faktai daugiau nei sutapimas, — įsiterpė Filipas. — Aš nė kiek netikiu astrologija — jeigu jūs dėl to abejojate. Ir žinau, kad Laura taip pat labai skeptiška dėl jos.