Майкл Уайт - Ekvinokcija

Draugas neišgirdo jo prisiartinant. Sėdėjo nugara į laboratorijos duris, židinio ugnies gaisas buvo nušvietęs vieną jo veido pusę. Jis kažką gaubė delnuose. Daiktą, kokio Vikinsas niekada anksčiau išvis nebuvo regėjęs, daiktą mitinį, bet kažkaip jis suvokė šį esant realų, neapsakomai šventą, visų esmių esmę: rubininį rutulį.

Vikinsas pamanė tuoj suriksiąs, bet, laimė, pro lūpas neišsiveržė nė garso. Tačiau pasibaisėjimas niekaip neišsisklaidė. Vos ne antgamtinėmis pastangomis jam pavyko pakelti delnus sau prie veido ir suleisti nagus į skruostų odą. Tai buvo bemaž instinktyvus veiksmas, tartum bandytų save įtikinti, kad tebesąs gyvas, kad tai, ką matąs — visiška tikrovė.

Vienas iš strazdų nutūpė ant palangės ir pabarškino snapu į vandens dubenį. Niutonas ūmai apsisuko.

Per dvi sekundes milijonas prieštaringų minčių praskriejo Vikinsui galvoje, bet jis tikrai suvokė iš jų tik dvi. Viena liepė jam sprukti, skuosti į Oksfordą ir perspėti savo draugus. Antras akstinas šaukė jam pulti į kambarį ir pasičiupti rutulį.

Per tą laiką, kurio prireikė jam įveikti atstumą iki Niutono, mokslininkas atsistojo nuo kėdės ir suspėjo pasirengti atremti antpuolį.

Kaip žmogui beveik penkiasdešimties, visą gyvenimą praleidusiam darbo kabinete, Niutonas buvo stebėtinai vikrus. Vikinsas pamėgino jį sugriebti, bet Niutonas žingtelėjo į šalį. Praradęs pusiausvyrą, Vikinsas vos neparkrito, bet suspėjo įsitverti stalo briaunos greta židinio. Staigiai apsisukęs, išvydo Niutoną pasičiumpant šūsnį popierių, paskleistų čia pat ant stalo.

— Niutonai, nevalia to daryti! — suriko Vikinsas. — Prašau... tu nežinai...

Bet Niutonas tartum negirdėjo. Sumojęs, kad tik bergždžiai aušinąs burną, Vikinsas staiga įniršo. Šoko priekin ir sugriebė Niutoną už peties. Mokslininkas pasimuistė. Vikinsas, praradęs atramą, apsisuko aplink. Pamatė buto draugo dešiniame delne rutulį, ir tuomet Niutono kumštis, gniaužiantis šį rutulį, didžiuliu greičiu priartėjo jam prie veido. Vos suspėjo žingtelti į šalį ir išvengti smūgio, paskui kryptelėjęs šonu trenkė delnu Niutonui į veidą, nagais perdrėksdamas skruostą. Niutonas suunkštė ir su aklu įniršiu smogė Vikinsui, pataikydamas tiesiai į smakrą.

— Še tau! — pykčiu degančiomis akimis riktelėjo.

Vikinsas nuskriejo atatupstas ir visu svoriu bloškėsi ant knygų lentynų, kaukšteldamas pakaušiu į medį. Keletas stiklainių bei butelių susvirduliavo, nukrito ant grindų ir sudužo, išskyrus butelį su gelsvu skysčiu, pažymėtą etikete „Sieros rūgštis”. Šis pataikė tiesiai Vikinsui ant peties, kamštis iššoko ir turinys išsiliejo jam ant rankos. Vikinsas sukliko, bet, dar nespėjus balsui garsiai išsiveržti iš burnos, Niutonas, maniakiško įsiūčio perkreiptais bruožais, žengė žingsnį priekin ir spyrė tiesiai jam į veidą. Vikinsas be sąmonės aukštielninkas nuvirto ant grindų.

Kai Vikinsas atsipeikėjo, buvo visiškai tamsu, liepsna židinyje užgesusi, smelkė žvarba ir atsklindantys iki jo kvapai stelbė viską. O labiausiai nerimą kėlė neabejotinas išėsdinto kūno tvaikas.

Vargais negalais Vikinsas atsistojo. Nuo skausmo galvoje kone vėl parpuolė ant kelių, o žastą tvinkčiojo. Nuklupiniavęs į gretimą kambarį, išvydo ten šiek tiek daugiau šviesos. Buvo patekėjęs mėnuo, ir viršum visko tvyrojo sidabriškas ūkelis. Vikinsas pasižiūrėjo į ranką. Marškinių audinys buvo nuėstas, oda paraudusi ir pūslėta. Jis nužingsniavo prie dubenio vandens ant palangės ir, sumirkęs netoliese gulinčius kažkokius marškinius, prisidėjo prie rankos drėgną medžiagą.

Taigi Niutonas turi rubininį rutulį. Blogiausias Vikinso košmaras tapo tikrove. Įveikdamas skausmą, jis pamėgino mąstyti. Šaltas vanduo prie rankos kiek padėjo, bet nudegimo skausmas buvo netveriamas, o galvoje tartum tuzinas darbininkų kūjais daužė jam kaukolę, lyg stengtųsi įveikti atsparią uolos kalvą.

Vikinsas prisiminė laikrodį, kurį Niutonas laikė savo kambaryje, ir nuėjo ten pasitikrinti laiką. Praėjusios keturios valandos po vidurnakčio. Matyt, ilgai jo gulėta be sąmonės. Patylom sukeikė sau po nosimi. Vėl panardinęs į dubenį rieškučias, susivilgė vandeniu burną, o paskiau išspjovė šį, raudoną, atgal į dubenį.

Darsyk pabandė mąstyti, bet skausmas toliau stelbė jam mintis. Niutonas dingęs. Jau gali būti netoli Oksfordo arba galbūt pasukęs rengtis kur kitur. Konjunkcija mažiau nei už dvidešimt keturių valandų. Ką Vikinsui daryti? Galėtų nusiųsti į Oksfordą žinią, tačiau esant tokiam svarbiam reikalui nevalia pasitikėti kurjeriu. O, be to, ką jam pasakytų?

Po kelių akimirkų jis jau skubėjo laukan pro duris, arklidžių link, su švarku ir skrybėle, pasikabinęs ant peties krepšį.

Išvydęs Vikinsą, arklininkas ne itin apsidžiaugė, bet gavęs šilingą pralinksmėjo ir parodė kelią prie gardų. Niutonas buvęs čia anksčiau vakare, pasakė jam vaikinas, bet nieko nekalbėjęs ir atrodęs dar labiau išsiblaškęs ir nedraugiškas nei paprastai.

Vikinsas išsirinko bėrą kumelę, vieną iš geriausių ristūnių arklidėse, ir įteikė arklininkui mokestį užantspauduotame voke, kad perduotų šį koledžo iždininkui. Pasakė paaiškinsiąs viską arklidžių prižiūrėtojui sugrįžęs po kelių dienų. Turįs sutvarkyti svarbų reikalą ir tiesiog negalįs delsti nė minutėlės. Paskui, jausdamasis leisgyvis, suplakė vadelėmis, apgręžė kumelę ir pasuko į vartus, o už jų — toliau į pagrindinį vieškelį.

Per dvi valandas pasiekė Ikvelo gyvenvietę, šešiasdešimt mylių į vakarus nuo Kembridžo, ir saulei visai pakilus virš gyvatvorių, naujas žirgas, pilkas išdaras, nunešė jį per Brilį, Horton-cum-Stadlį, paskui Išlipą, kol galiausiai įsuko į kelią, nuvesiantį iki rytinio Oksfordo vartų. Dar po pusantros valandos pasiekė miesto sienas. Prarisnojęs Mertono gatve, nušoko nuo balno ir leido arklininkui nusivesti žirgą. Paskui patraukė tiesiai į universiteto kolegiją.

— Tai bent mėšlas! — sušuko Robertas Hukas, kai Džonas Vikinsas baigė pasakoti. — Tegriebia žmogų raupai! — Ir jis įsikimšo į šnervę didžiulį žiupsnį tabako.

Jie sėdėjo erdviuose universiteto apartamentuose su vaizdu į Aukštąją gatvę, kambarių ansamblyje, kurį kiekvieną rugpjūtį Robertas Boilis užimdavo kaip dalį savo honoraro. Vikinsas jautėsi visiškai išsekęs, žastą ir galvą tvinkčiojo. Jis buvo priimtas Boilio, kuris, nepaisant, kad ir pats atrodė silpnas bei pavargęs, užsispyrė tučtuojau apžiūrėti ir sutvarkyti šito žmogaus žaizdas. Su įgudusiojo atsargumu jis ištyrinėjo pūslėtą Vikinso dilbio odą, paskui tvirtai sutvarstė. Nuo galvos skausmo Boilis užtepė katės šlapimo ir pelės išmatų pastos, kurią tokiais atvejais laikė itin veiksminga. Kol seniokas rūpinosi juo, Vikinsas papasakojo apie pastaruosius įvykius Kembridže. Boilis išliko ramus ir klausėsi informacijos vietomis atsidusdamas, vietomis suniurnėdamas. Kartkartėmis jis tvarstydamas sekundėlę pertraukdavo darbą ir tiriamai nužvelgdavo Vikinso žaizdas, savo skvarbiomis akimis ieškodamas kažko neapibrėžiamo. Paskui, sureagavęs į skubią žinutę, nuneštą jam liokajaus, atvyko Hukas. Visiška Boilio priešingybė, jis smarkavo ir tūžo, piktžodžiavo ir keikėsi, klesteldamas į fotelį šalia tuščio židinio.

— Tas šlykštus padaras, tas... tas... klizmos kištukas, — niurnėjo jis, siekdamas savo kapšan uostomojo tabako.

Kad ir kenčiantį, Vikinsą tai papiktino:

— Sere, prašom, susilaikykite...

— Kodėl turėčiau susilaikyti? — atkirto Hukas. — Geriau neapibūdinsi jūsiškio matematikos profesoriaus. Iš tiesų galbūt tai dargi per švelnu. Ir galėčiau pridurti, kad jūs, sere, mažai kuo geresnis už jį.