Майкл Уайт - Ekvinokcija

Pagal grafiką, jos draugužio Saimono Veldingo dar nebus namie bent keturias valandas, ir Samanta ketino visą popietę mokytis. Didžiumą vakaro juodu būsią vieni. Kiti, gyvenantieji 268-ame numeryje, laukiami vakarėlyje, rengiamame kažkurioje kaimyninėje gatvėje. Prieš pat devynias jis su savo įrankiais pateksiąs į namą ir devintą penkiolika išeisiąs. Ketvirtis valandos po to jau būsiąs pas savo Mokytoją — ir juodu būsią dar vienu žingsniu arčiau Didžiojo Darbo pabaigos. 13 skyrius

— Tad tikrai tu toliau tai tęsi? — nepatikliai paklausė Džo.

— Nebūk tokia kategoriška. Kažin, ar esu naujokė kriminalistikoje? Prisimeni, kaip pateikdavau maistą į stalą, kol tapau žinoma rašytoja? — atšovė Laura.

Džo pirmą sykį po avarijos buvo atsikėlusi iš lovos ir dabar pusiausėda gulėjo ant Filipo sofos, susisupsčiusi pledu ir su puodeliu sriubos rankoje. Vilkėjo juodmarge, bent trim dydžiais per didele pižama. Senelio laikrodis priemenėje ką tik išmušė šešias, ir Laura su Filipu ką tik baigė aiškinti, kas buvo nutikę per pastarąsias dvi dienas, iki pat tos vietos, kai Laura anksčiau šią popietę apsilankiusi pas Džeimsą Laitmeną.

— Be to, — nerūpestingai pridūrė Laura, — man pavyko pasiekti proveržį.

Filipas tiesiau atsisėdo fotelyje.

— Kokį proveržį?

— Keturios valandos įtempto tiriamojo darbo Bodlyje, štai kas. Pasirodo, monetos — tikslios kopijos kažko tokio, kas vadinama archanonu. Tai beveik seniausia žinoma egiptietiška moneta, datuojama apie 400-uosius metus prieš Kristų. Anksčiau egiptiečiai paprasčiausiai vertėsi mainais. O svarbiausia, archanonai buvo sumanyti alchemikų, dirbusių pas faraonus. Pasak vieno šaltinio, atvaizdas moterų su dubeniu siejamas su alchemikų manija holizmui — ryšiams tarp tariamai nesusijusių daiktų.

— Taip, žinoma, senovės Egipte būta alchemikų, ar ne? — sutiko Filipas. — Regis, prisimenu kažkur skaitęs, kad kaip tik tada prasidėjo ta visa manija gamintis auksą ir amžinojo gyvenimo eliksyrą.

— Mam... noriu pasakyti... — Džo susiraukė. — Argi visas tas alchemijos niekalas paprasčiausiai ne muilo burbulas?

— Tik išklausyk mane, gerai? — pasiūlė Laura.

Susižvalgę Filipas ir Džo nutilo.

— Taigi štai koks reikalas. Pasirodo, vienas iš ryšių, kurie alchemikams rūpėjo — tai jungtis tarp žmonijos ir pasaulio. Daugelis alchemikų mėgino nubrėžti paraleles tarp žmogaus kūno, planetų, žvaigždžių ir dangaus judėjimo. Jie manė, kad žmogiškasis pavidalas — tai dangaus skliauto atspindys. Kad Dievas sukūrė šiuos modelius — šiuos atsikartojančius paveikslus, jeigu norite — ir kad tai jų darbas atskleisti tas sąsajas.

— Ir tu manai, jog tai turi ką nors bendra su žmogžudystėmis? — Filipas atrodė visiškai sutrikęs.

— Alchemikai manė, kad jie tik tuomet galės gamintis auksą, jeigu atras legendinį filosofinį akmenį — magišką substanciją, kuri, sujungta su bet kuriuo netauriuoju metalu, galėtų paversti tą metalą grynu, tikru auksu. Filosofinis akmuo galėtų būti atrastas tik kilnios dvasios žmogaus, alchemiko, kuris iš tiesų suprastų holistinį pasaulio aspektą ir kuris galėtų išlaisvinti savo protą, kad šis galėtų tekėti kartu su Universaliąja Dvasia.

— Tik nesakyk man, — pertraukė Filipas, — kad jie siejo auksą su širdimi, o sidabrą — su smegenimis?

— Dešimt premijinių taškų ponui Beinbridžui. Bet esama ir kai ko gerokai daugiau. Alchemikai manė, kad žmogaus kūnas ir dangaus skliautas veidrodiškai atspindi vienas kitą. Taigi ir planetos gali būti susietos su žmogaus kūno organais.

— Mam? Nagi, leisk man išsiaiškinti, — tarė Džo. — Praleidai visą popietę ieškodama alcheminių sąsajų tarp... Dieve, ko? Aukso, saulės ir sumautos širdies? Tad kur čia vieta Kalėdų Seneliui?

— Esmė ta, — atsakė Laura, — kad visiškai galimas ryšys tarp visų tų fokus pokus ir žmogžudysčių. Paprasčiausiai todėl, kad žudikas tuo tiki. Nesvarbu, jeigu tai ir visiškas mėšlas.

Džo atrodė sugėdinta.

— Gerai, mam...

— Esama dar daugiau, — neleido jai baigti Laura. — Žinoma, jeigu nori klausytis.

— Ak, prašom! — Džo užvertė aukštyn akis.

Laura nusišypsojo.

— Jeigu pamanei, kad tai, ką tau papasakojau, keista, štai iš tiesų trenktas dalykėlis. Kai kurie alchemikai visą savo gyvenimą skyrė nedėkingam uždaviniui bandydami atrasti filosofinį akmenį — maišė chemikalus, stengdamiesi pagaminti magišką substanciją, kuri, manė jie, netauriuosius metalus galėtų paversti auksu. Tai surijo ir išspjovė šimtmečius vilties nuo senųjų laikų iki... na, kai kas sako, kad alchemikų esama ir nūnai. Bet reikalas tas, kad pastangos, išeikvotos filosofiniam akmeniui pasigaminti, neįtikėtinos. Adeptas turėjo laikytis tam tikrų instrukcijų, gautų iš daugelio įvairių šaltinių, ir jie praleisdavo tiesiog mėnesių mėnesius, kartais metų metus prie vieno eksperimento. Šiaip ar taip, aš ėmiau stebėtis, kas juos kreipė. Tuomet pagalvojau apie itin svarbias sąsajas, kurias alchemikai darė, ir man toptelėjo: daugelis iš jų tikriausiai turėję būti taip pat ir astrologai. Studijų laikais aš gan domėjausi astrologija. Tačiau labai greitai nuo jos atšokau. — Laura vogčiomis paskersavo į Džo — ši lingavo galvą. — Alchemikai viską darė pagal žvaigždes. Kiekvienos proceso stadijos buvo imamasi tam tikromis datomis ir esant reikšmingiems astrologiniams išsidėstymams.

Lauros klausytojai tylėjo.

— Alchemikams viena konkreti metų diena išsiskiria kaip pati svarbiausioji. Pavasario lygiadienis.

— Kas, kas? — paklausė Džo.

— Pavasario lygiadienis — pirmoji pavasario diena, kai dienos pradeda darytis ilgesnės už naktis, — paaiškino Filipas.

— Teisingai. Alchemikai laikė ją pačia palankiausia diena naujiems planams pradėti. Tai laikas, kai daugelis iš jų pradėdavo eksperimentus filosofiniam akmeniui pagaminti. Ji išpuola kovo 20-ą, tai yra buvo prieš dvi dienas — tądien, kai įvyko pirmoji žmogžudystė.

— Ir ką tu manai, Laura? — po kelių sekundėlių paklausė Filipas. — Tai... na, turbūt šiurpu, tačiau kaip padės mums sučiupti tą kažką, kuris žudo šias moteris?

— Šiandien, palikusi biblioteką, nesilioviau apie tai mąsčiusi. Nežinau, ar iškart padės, bet galima būtų užbėgti už akių kitoms žmogžudystėms.

— Kaip?

— Na, pagalvok. Monro tau pasakė, kad teismo medikai mano, jog Reičelė Sautgeit buvo nužudyta dvidešimtos vakarą. Kaip tik tada Saulė įžengė į Avino žvaigždyną, o Žemė perėjo pavasarinę ekvinokciją. Žudikui tai buvo nauja pradžia, projekto startas.

— Gražu! — sušuko Džo. — Geras projektas.

— Noriu pasakyti štai ką, — varė toliau Laura. — Antrosios žmogžudystės ištaikytas laikas veikiausiai taip pat turi astrologinę sąsają. Dievas žino, kokią. Bet jeigu taip, ir jeigu yra suplanuota trečia ir ketvirta žmogžudystės, jos gali būti susietos su tiksliomis datomis ir laiku.

— Manau, gana logiška, — sumurmėjo Filipas.

— Žinoma, logiška, — atkirto Laura. — Tik bėda, kad aš nė pusės to neišmanau.

— Na, tik nežiūrėk į mane! — sušuko Džo. — Juk aš matematikė.

— Labai atsiprašau, — nusijuokė Laura.

— Bet... Aš jau rengiausi pasakyti, kad tau galbūt pasisekė.

— Argi?

— Liūdna, bet Tomas domisi visu tuo dalyku. Nesuprantu, visais kitais atžvilgiais jis toks protingas bernas, — padarė išvadą Džo, nutaisydama manieringą britišką akcentą. — Ir jis žada ateiti. Dabar jau bet kurią minutę.

— Tikrai? — nusistebėjo Filipas.